„Norėjau žaisti gerame koledže, troškau rimtų iššūkių, nacionalinės televizijos. Trumpiau tariant, norėjau Sirakūzų, – savo autobiografinėje knygoje „Laimėti neužtenka“ 1994-ųjų vasarą prisiminė Š. Jasikevičius. – Tą vakarą sužaidžiau nuostabias rungtynes, o kai sužinojau, kas sėdi tribūnoje, pamaniau, kad netrukus sulauksiu kvietimo iš Sirakūzų. Ir jie pakvietė, bet kitą lietuvį... Marių Janulį“.
Nors tai vyko daugiau nei prieš 20-metį, Sirakūzų universiteto vardas Lietuvai buvo aktualus ir pastarosiomis savaitėmis – būtent šios mokymosi įstaigos „Orange“ komanda nutraukė Domanto Sabonio ir Gonzagos „Bulldogs“ žygį NCAA pirmenybėse, eliminuodama lietuvio atstovaujamą ekipą „Sweet 16“ etape.
Dvyliktoje klasėje palikęs Lietuvą M. Janulis persikėlė į mažą Prastburgo miestelį JAV. Žaisdamas už vietinės vidurinės mokyklos komandą tuomet 17-metis klaipėdietis per rungtynes vidutiniškai rinkdavo 21 tašką. Tokie statistiniai rodikliai neprasprūdo ir pro skautų akis. Bet jis, kaip ir Šaras, žinojo, ko nori – Sirakūzų.
Atsidūręs „Orange“ komandoje, pirmaisiais metais 198 cm ūgio gynėjas NCAA lygoje per 10 rungtynių ant parketo praleido vos 83 minutes. Bet rankų lietuvis nenuleido ir kantriai dirbo sporto salėje. Ir visas jo triūsas atsispindėjo rezultatuose – per likusius trejus metus M. Janulio rezultatyvumas išaugo nuo 2,8 iki 9,6 taško.
„Jis sunkiausiai tarpsezoniu dirbantis vaikis, kokį tik esame matę“, – tuomet iš Klaipėdos kilusį krepšininką gyrė jo treneris Jimas Boeheimas, pripažinęs, kad geresnio snaiperio per savo karjerą nėra treniravęs.
Vienintelio NCAA finale žaidusio lietuvio pavardę įsidėmėjo ne vienas JAV krepšinio aistruolis – 1998 metų „Kovo beprotybėje“ gynėjas įmetė pergalingą tritaškį į Ajonos universiteto krepšį.
Nepaisant to, kad žibėjo NCAA pirmenybėse ir buvo vienos talentingiausių jaunimo rinktinių, kuriai tuo metu vadovavo Jonas Kazlauskas, kapitonas (1994 metais Izraelyje laimėjo Europos čempionatą), M. Janulis nusprendė pasukti kitu keliu. Dešimtukais universitete besimokęs studentas priėmė pasiūlymą dirbti vienoje JAV informacinių technologijų bendrovėje, o vos po penkerių metų įkūrė savo įmonę.
„Dirbame paslaugų sferoje – su kompiuteriniais tinklais, kompiuterinių tinklų apsauga ir viskuo, kas susiję su jų dizainu, konsultacijomis, įdiegimu ir palaikymu“, – apie savo verslą Krepšinis.lt pasakojo rugsėjį 40-mečio jubiliejų minėsiantis M. Janulis.
Daugiau nei 20 metų pragyvenęs JAV, jis savo gimtinės nepamiršo ir įvykdė dar vieną gyvenimo tikslą – su žmona ir trimis vaikais prieš porą metų sugrįžo gyventi į Lietuvą.
„Kai tik išvažiavau į Ameriką, visą laiką turėjau tikslą sugrįžti į Lietuvą. Norėjome grįžti anksčiau, bet tuomet prasidėjo ekonominė krizė. Bet prieš dvejus metus pasitaikė puiki galimybė – vyresniajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę, todėl su žmona nusprendėme nebelaukti“, – prisiminė M. Janulis.
Gyvendamas Vilniuje jis ne tik augina vaikus, bet ir plečia savo verslą. Tiesa, „Technium“ įmonės įkūrėjas pripažįsta, kad Lietuvoje tinkamų darbuotojų rasti dar sunku, nes informacinių technologijų sritis mūsų šalyje – dar labai „karštas dalykas“.
Išskirtiniame interviu su Krepšinis.lt M. Janulis pasakojo apie išvykimą iš Lietuvos, gyvenimą JAV ir žaidimą NCAA bei sprendimą profesionalaus krepšininko karjerą iškeisti į darbą pagal universitete įgytą specialybę.
– Pakalbėkime apie jūsų išvykimą iš Lietuvos. Kodėl priėmėte tokį sprendimą? – Krepšinis.lt paklausė M. Janulio.
– Tais laikais atrodė, kad Amerikoje – daugiau galimybių ir sąlygos geresnės. Be to, vis tiek svajojome apie NBA (juokiasi). Išvažiuoti į tokią šalį buvo įdomu, todėl, pasitaikius galimybei, ja pasinaudojau.
– Jeigu dar dabar jaunimą, nuvykus į JAV, ištinka kultūrinis šokas, tai kokia būsena apėmė jus tais 1993 metais, kai iš posovietinės Lietuvos išvykote į vadinamą laisvąją Ameriką?
– Tikrai buvo šokas, bet prisitaikiau: nesvarbu, kas vyksta šalyje – jeigu nori kažką pasiekti, turi prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Bet prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau rūbų džiovintuvą. Suprantate, kai išsiskalbi rūbus ir, norėdamas juos pasidžiauti, prašai, kad šeimininkai duotų virvę, o tau rodo į džiovintuvą – tu nesupranti, koks čia aparatas – buvo tikrai keistoka (juokiasi).
– Mokykloje krepšinį žaidėte itin solidžiai, todėl sulaukėte nemažai pasiūlymų. Kodėl priėmėte būtent Sirakūzų universiteto pasiūlymą?
– Aš nuvykau į labai mažą mokyklą – baigiamojoje klasėje buvo tik 23 dvyliktokai. Bet krepšinio komanda buvo gana stipri. Aišku, ne tokia, kokioje žaidžiau Lietuvoje (prieš išvykdamas rungtyniavo Klaipėdos „Neptūno“ klube – Krepšinis.lt). Bet ten buvo sudarytos visos sąlygos tobulėti asmeniškai – iš trenerio pasiėmęs salės raktą galėdavau treniruotis bet kada – svarbiausia, kad mokslai nenukentėtų. Keldavausi kiekvieną rytą prieš mokyklą ir eidavau dirbti sporto salėje. O Sirakūzų universitetas buvo už dviejų valandų kelio, be to, labai žymus regione.
Manimi dar domėjosi „Seton Hall“, kur Rimantas Kaukėnas žaidė, ir Viskonsino universitetas. Bet man Sirakūzai tiek iš mokslo, tiek iš krepšinio pusės buvo labiausiai tinkamas variantas – jie mane norėjo matyti žaidžiantį atakuojančio gynėjo pozicijoje, o tarp studijų programų buvo ir kompiuterinis mokslas, kurį norėjau mokytis.
Į Viskonsino universitetą buvau nuvykęs vizitui, o jame mokosi daugiau nei 5 tūkstančiai studentų – didokas pasirodė (juokiasi). Be to, jie mane komandoje norėjo matyti kaip lengvąjį krašto puolėją.
O „Seton Hall“, kur kaip tik paskutinius metus mokėsi Artūras Karnišovas, man viskas labai patiko, bet jie paprasčiausiai neturėjo tokios studijų programos. Todėl Sirakūzus pasirinkau natūraliai.
– Tie vizitai universitetuose – ar studentai labai viliojami pasirinkti būtent juos?
– Viskas priklauso nuo tavęs – jei esi labai geras žaidėjas ir dėl tavęs pešasi visa Amerika, tai tikrai gausi išskirtinį dėmesį. Bet jeigu jau esi kviečiamas vizitacijai, akivaizdu, kad universitetas tavimi domisi ir nori tave pritraukti savo pusėn. Paprasčiausia istorija: tavęs dar net nėra komandoje, bet atėjęs į Viskonsino universiteto persirengimo kambarį pamatai kabančius marškinėlius su savo pavarde. Reikia suprasti, kad tai tu darai būdamas 17-18 metų, todėl net tokie maži dalykai paveikia. Tais laikais tokio dėmesio iš nieko negaudavau, o nuvažiavęs į universitetų vizitacijas galėjau pasijausti kaip Dievas.
Bet aišku, kai pasirašai sutartį dėl stipendijos ir nuvažiuoji į universitetą – viskas apsiverčia aukštyn kojomis: tampi vienu iš žaidėjų ir vėl turi įrodinėti, ką iš tikrųjų sugebi.
– Teko skaityti, kad tėtis universiteto direktoriui pasakė, kad jei blogai elgsitės, jis leidžia panaudoti diržą. Vėliau mokėtės vien dešimtukais. Tai turėjo įtakos ar tiesiog toks buvo jūsų tikslas?
– Tai susiję su mano auklėjimu, nes, kai augau, tėtis ir mama sakė, kad mokslas yra numeris vienas, o sportas – numeris du. Tėvai man visada tai akcentavo ir neleido apleisti mokslų – vertė mokytis. O kai išvažiavau į JAV, nenorėjau nieko nuvilti ir parodyti, kad kažko nesugebu. Žinote, kai važiuoji į universitetą ir tau suteikia galimybę gauti išsilavinimą – būtų kvaila nepasinaudoti. Keista, kad studentai universitetuose žiūri tik į krepšinį, o mokslus apleidžia.
– Puikiai mokėtės, o treneriai neslėpdavo susižavėjimo jūsų papildomu darbu krepšinio aikštėje. Ar pavadintumėte save perfekcionistu?
– Nežinau, iš kur pas mane ta savybė, bet kai apsiimu kažką daryti, noriu įdėti 100 proc. pastangų ir viską atlikti iki galo. Norisi darbą atlikti taip, kad vėliau pažiūrėjęs nenusivilčiau rezultatais. Aišku, ne visada taip būna, bet galvoju, kad jeigu įdedi 100 proc. pastangų, kažkada laimė nusišypsos ir įvyks kažkas gero.
– Tiek jums, tiek daugeliui europiečių pirmaisiais sezonais NCAA tenka dažniau sėdėti ant suoliuko. Kuo paaiškintumėte tokią tendenciją?
– Tau paprasčiausiai tenka konkuruoti su ketvirtakursiais. Aišku, daug kas priklauso ir nuo paties universiteto sistemos. Kalbant apie mano pavyzdį, tai pirmame sezone Sirakūzuose man teko konkuruoti su tokiu žaidėju kaip Lawrence‘as Motenas (1995 metų 36-asis NBA naujokų biržos šaukimas – Krepšinis.lt), todėl man nebuvo jokių šansų.
Labai daug ką reiškia fizinis pasirengimas ir gebėjimas prisitaikyti prie amerikietiškojo krepšinio, nes žaidimas JAV pagrįstas jėga. Taip pat pirmieji metai universitete yra tarsi adaptaciniai, nes mokyklų lygis nėra toks aukštas, o čia tenka konkuruoti su 2-3 metais vyresniais žaidėjais, kurie yra visa galva fiziškai stipresni. Skiriasi ir žaidimo greitis, ir mąstymas – tiesiog reikia laiko adaptuotis.
– Esate vienintelis lietuvis, žaidęs NCAA finale (Sirakūzų „Orange“ 1996-aisiais 67:76 nusileido Kentukio universitetui). Kokie įspūdžiai liko iš šių rungtynių?
– Liko tikrai daug įspūdžių. Sudalyvauti finaliniame ketverte – nepakartojamas jausmas, todėl visi prisiminimai – tik geri ir šilti. Šiemet sukako lygiai 20 metų nuo to finalo, todėl universitetas surengė komandos pagerbimo ceremoniją. Vasario pabaigoje buvau nuskridęs į JAV, tai turėjau galimybę susitikti su tais žaidėjais, kurių visą tą laiką nebuvau matęs.
– Galbūt dar prisimenate ir pergalingą tritaškį, kurį 1998 metų „Kovo beprotybėje“ įmetėte į Ajonos universiteto krepšį?
– Prisimenu – tiesiog atsidūriau reikiamoje vietoje reikiamu metu. Tą ataką turėjo užbaigti Toddas Burganas, bet jo metimą blokavo, todėl jis atsidūrė tokioje situacijoje, kai neturėjo ką daryti ir, pamatęs mane laisvą, perdavė kamuolį. Buvo likusios kelios sekundės, todėl mečiau ir pataikiau. Pasisekė.
– Koks tais laikais buvo NCAA krepšinis? Ar jis kažkiek skyrėsi nuo šiuolaikinio?
– Galiu savo universiteto komandą palyginti – fiziniai krepšininkų duomenys skiriasi ryškiai. Bet kai pašneku su komandos draugais, kurie dabar treneriais dirba, tai sako, kad šiek tiek smegenų vaikinams trūksta. Dabar žaidimas pagrįstas jėga, o mąstymo trūksta.
– Teko skaityti istoriją, kad lankėtės ir beisbolo treniruotėse, kuriose taip pat nušluostydavote nosis kitiems studentams.
– Vidurinės mokyklos sistema pagrįsta tuo, kad tu žaidi visus sportus: rudenį prasideda futbolas, po to – krepšinis, vėliau – beisbolas. Todėl, jeigu tik sugebi, gali žaisti visose komandose. O kadangi mano mokykla buvo maža, treneris pasiūlė pažaisti beisbolą – buvo įdomu bandyti žaisti, nesuprantant taisyklių.
– Pacituosiu vienos iš jūsų globėjų Sylvios Putnam žodžius: „Klausytis Mariaus, kaip jis kalba apie savo gyvenimą, buvo patirtis, kuri atvėrė akis. Tai buvo lyg filmas“. Ką ji turėjo omenyje?
– Jai visa istorija apie Sovietų Sąjungos subyrėjimą ir viską, ką teko Lietuvai pereiti, kad taptų nepriklausoma, buvo neįtikima. Amerikiečiai nežino tų visų detalių, todėl kai atvažiuoji į šeimą, su ja gyveni ir pasakoji šias istorijas – jie supranta, kokie yra laimingi, gyvendami JAV ir galėdami nesirūpinti tokiais dalykais. Ir jie net nesupranta, kaip tai gali vykti kitose šalyse.
– Baigėte universitetą ir vietoje perspektyvios profesionalaus krepšininko karjeros pasirinkote darbą IT įmonėje. Kas pastūmėjo priimti tokį sprendimą?
– Čia gal ir kvailas sprendimas, bet aš visada norėjau žaisti NBA lygoje. Jeigu būčiau vadovavęsis emocijomis, tai po universiteto būčiau tęsęs krepšininko karjerą, bet vadovavausi protu ir supratau, kad tą svajonę pasiekti yra sudėtinga. Dėl mano pozicijos ir fizinių duomenų būtų buvę labai sunku patekti į NBA, todėl nusprendžiau siekti aukštumų kitoje srityje.
Ir dar pagalvojau, kad jeigu žaisčiau krepšinį, atitolčiau nuo tos informacijų ir technologijų srities, todėl tektų viską iš naujo pradėti. Protas nugalėjo emocijas – todėl nuėjau verslo keliu ir to tikrai nesigailiu. Dabar verslą plėtoju ir Lietuvoje.
– O buvo kažkokie pasvėrimai pinigų atžvilgiu? Nes akivaizdu, kad tai buvo mąstymas į ateitį, o ne momentinis sprendimas...
– Profesionalo karjeros pradžioje žaidėjai negauna milžiniškų sumų, todėl jeigu ir būtų buvę kažkokie pasiūlymai, kalba būtų ėjusi apie panašią sumą, kurią siūlė įmonė IT srityje.
– O buvo konkretūs pasiūlymai iš klubų?
– Ne, aš iki tokios stadijos nepriėjau – sprendimą priėmiau gana anksti. Dar atsimenu buvome Italijoje su rinktine, kai nusprendžiau nebetęsti krepšininko karjeros.
– Žaidėte jaunimo rinktinėje, kurią tuo metu treniravo Jonas Kazlaukas. Ir netgi buvote jos kapitonas. Rungtyniavote kartu su būsimais olimpiniais prizininkais Kęstučiu Marčiulioniu ar Šarūnu Jasikevičiumi. Ar prabėgus tiek metų nesigailite nepasekęs kolegų pėdomis?
– Aišku, kartais pamąstau, bet kai jau buvau priėmęs sprendimą, nenorėjau žiūrėti atgal ir svarstyti „kas būtų, jei būtų“. Galima ilgai filosofuoti, bet tokį sprendimą priėmiau ir dėl jo nesigailiu.
– Dauguma krepšininkų, baigę karjeras, sako, kad jiems sunku „nužudyti“ krepšininko gyslelę savyje. O ar jums buvo sunku tai padaryti?
– Reikėjo daug laiko, nes krepšinio iš karto neapleidi: vis tiek treniruojiesi, bandai formą palaikyti. Tik man pasijautė didelis skirtumas: žaisdamas universitete turėjau visas sąlygas, viską duodavo, kad tik žaisčiau krepšinį. O baigęs karjerą, norėdamas nueiti į salę ir pažaisti krepšinį, turi pats už viską susimokėti. Net sportinius batelius jau reikėdavo pačiam pirktis – buvo keista.
O iš sportinės pusės – faktas tas, kad žaisti krepšinį man būdavo vis neįdomiau, nes nebekilau aukštyn, o degradavau. Ir tas jausmas man nelabai patiko, todėl pradėjau kitomis sporto šakomis užsiimti. Dar žaidžiau kurį laiką pažaisdavau krepšinį, bet gavau traumą, dėl kurios teko padaryti ilgą pertrauką, todėl ir nutraukiau tą aktyvų žaidimą.
– O kokiomis sporto šakomis užsiimate dabar?
– Dar būdamas universitete tenisą pažaisdavau, todėl pradėjau juo dažniau užsiimti. Vaikai pradėjo lankyti ledo ritulio treniruotes, tai ir aš į jį įsitraukiau. Dabar yra tos veiklos ir be krepšinio.
– Ar dar tenka pabendrauti su savo bendražygiais jaunimo rinktinėse? Kurių karjeros jus labiausiai nustebino?
– Mes buvome labai artimi su Rimantu Kaukėnu, nes rinktinėse dažnai bendraudavome, viename kambaryje kartu gyvendavome. Aš labai didžiuojuosi tuo, ką jis pasiekė – dėl savo darbštumo jis turėjo tikrai įspūdingą karjerą.
Mes lankėme tą pačią vidurinę mokyklą, žaidėme toje pačioje NCAA „Big East“ konferencijoje. Tai, ką jis pasiekė po išvažiavimo į Ameriką – tikrai įspūdinga. Vis dar palaikome ryšius. Aišku, ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet vis susiskambiname.
Ir aišku Kęstutis Marčiulionis – mūsų žmonos yra sesės, todėl jis – mano švogeris. Tai su juo labai daug bendraujame.
– J. Kazlauskas neseniai viešai sunerimo, kad JAV žlunga Lietuvos krepšinio talentai. Ar sutiktumėte su buvusio trenerio nuogąstavimais?
– Man džiugu, kad jaunimas turi galimybę rinktis. Bet nesvarbu, kur tu būsi – viskas paties vaiko rankose. Mano nuomone, jeigu nusprendi kažką padaryti ir sieki savo tikslo, tai ir gausi žaisti. Kai pasirinkau Sirakūzus, galbūt treneriai irgi netikėjo, kad aš gerai žaisiu, bet savo darbu įrodžiau, kad galiu. Aš už kitus kalbėti negaliu, bet man Amerika suteikė daug galimybių tobulėti kaip krepšininkui.
– Ar dar sekate šiuolaikinio krepšinio naujienas?
– Aš esu atitolęs nuo krepšinio, bet kai prasideda „Kovo beprotybė“, tai seku visus įvykius, nes ir pats esu tai išgyvenęs. Net ir draugai Amerikoje dar įtraukia į visokias lažybas (juokiasi). Ten didelis šou padarytas, todėl bent tą krepšinio periodą stebiu.
– Ką patartumėte visiems lietuviams, norintiems išvykti į JAV?
– Viską įvertinti, tvirtai nuspręsti ir turėti norą eiti iki pabaigos. Ten tikrai yra sunku: ir kultūrinis šokas, ir šeimos nebuvimas – papuoli į svetimą kraštą ir visa našta gula ant tavo pečių. Reikia būti ryžtingam, viską ištverti, nepasiduoti ir tikslingai eiti norima kryptimi, nes JAV – didžiulė pagundų šalis.