„Vaikystėje daugelis bandė įvairius sportus, bet man buvo arba krepšinis, arba nieko. Mano mama buvo profesionali krepšininkė, tėvas – tinklininkas. Jie nusprendė mane su broliu leisti į krepšinį, juk Lietuva – krepšinio šalis. Mama sakė žinojusi, kad būsime labai aukšti, todėl neabejojo dėl savo pasirinkimo. Tačiau nebuvau pats lengviausias vaikas – po dvejų metų mečiau“, – pasakojo R. Javtokas.
Jo pirmasis treneris Antanas Sireika ėmėsi žygių, kad grąžintų perspektyvų jaunuolį į aikštę. „Norėjau būti su draugais, galbūt išbadyti boksą. Nebuvau aukščiausias, bet vienas iš aukščiausių. Ir buvau labai liesas vaikis.
Turėjau potencialo, treneris kalbėjo apie NBA, bet tai tikriausiai jis sakė visiems vaikams. Tėvai norėjo sugrąžinti mane į reikiamą vagą ir išsiuntė į JAV. Nebuvau tuo labai patenkintas. Iš pradžių ten nuvyko brolis, po to aš. O mokėjau vos kelis žodžius angliškai“, – juokėsi aukštaūgis.
Pakalbėjus apie kelis metus už Atlanto J. Arlauckas ėmė vardinti visas gerąsias R. Javtoko, kaip žaidėjo, savybes ir juokdamasis sustojo ties baudos metimais.
„Dar ir dabar sulaukiu klausimų apie tai. Draugai kartas nuo karto man primena apie tai. Tai buvo mano galvoje. Gali paklausti bet kurio – treniruotėse galėjau pataikyti 9, 10 iš eilės. Kai tik ateina rungtynės, viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Vėliau pradėjau mesti taikliau baudos metimus – 75 proc. taiklumu. Kai tampi vyresnis, atsipalaiduoji. Gal man reikėjo laiko, gal būdamas 45 metų pataikyčiau 100 proc. baudų metimų. Žinojau apie savo problemą. Eini į rungtynes ir galvoji, prašau, neprasiženkite niekas prieš mane“, – dalinosi prisiminimais Robertas.
„The Crossover“ pašnekovas prisipažino, kad blogiausia, kas galėjo nutikti, nutiko per vienas rungtynes pirmą kartą užsivilkus nacionalinius marškinėlius.
„Blogiausia buvo, kai tris kartus iš eilės vienose rungtynėse mano mesti baudos metimai nelietė lanko, – pasakojo jis. – Tai buvo pirmos mano rungtynės už nacionalinę rinktinę. Dabartinė mano žmona, su kuria tuomet pradėjau susitikinėti, atėjo su dešimčia draugų. Jie sėdėjo ir žiūrėjo, o mano trys baudos metimai buvo tokie, kad nelietė lanko, o ketvirtą mečiau per stipriai. Negalėjau savęs kontroliuoti“.
2001 metais R. Javtokas NBA naujokų biržoje San Antonijaus „Spurs“ buvo pakviestas 56-uoju šaukimu. Ir nors tai nutiko netyčia, pavėlavus jo agentui atsiimti paraišką, vėliau pažintis su Greggo Popovičiaus treniruojama komanda turėjo lietuviui lemiamos reikšmės.
„Po motociklo avarijos „Spurs“ labai manimi pasirūpino. Jie darė viską, kad padėtų man, nors daktarai ir sakė, kad į krepšinį negrįšiu. Negalėjau net pagalvoti, kaip man pasisekė, kad dalyvavau toje naujokų biržoje ir buvau pasirinktas San Antonijaus komandos“, – teigė jis.
Paprašytas prisiminti tą lemtingą dieną ant motociklo, R. Javtokas pasakojo: „Visada norėjau motociklo ir tatuiruočių, tėvai buvo prieš tai. Kai pradėjau gauti atlyginimą, gyventi sau, visas pasaulis buvo mano.
Tai buvo pirmas mano pasivažinėjimas po žiemos, važiavau su draugu į Trakus. Kai po avarijos prabudau ligoninėje, pamačiau brolį ir tariau jam, kad nesakytų mamai. Prisiminiau tik mažas detales, kas nutiko“.
Klubas nutraukė su vidurio puolėju sutartį, jam po 4 mėnesių teko iškęsti pakartotinę operaciją, o netrukus krepšininkas vyko į San Antonijų trečiai operacijai. Ten jis dar kartą išgirdo negailestingą daktarų verdiktą – į aikštę negrįš.
„Beveik patikėjau tuo, bet atvykęs draugas paklausė, iš kur tie daktarai žino. Po to niekuomet daugiau neabejojau, kad vėl žaisiu. Daktarai sakė, kad tai neįtikėtina, tačiau su kiekviena diena man buvo vis geriau ir geriau. Visi draugai, brolis, tėvai, net daktarai Lietuvoje, tikėjo manimi. Patikėjo ir treneris Jonas Kazlauskas – klubas pasirašė sutartį su manimi vėl. Dirbau ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu“, – prisiminė R. Javtokas.
O sugrįžęs jis su Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda tapo Europos taurės čempionu ir finalo MVP. Vėliau – Eurolygos čempionu su Atėnų „Panathinaikos“, kuriam tuo metu vadovavo tituluočiausias Eurolygos treneris Željko Obradovičius. Tik vidutiniškai 9 minutės per rungtynes Atėnų ekipoje nedžiugino lietuvio.
„Negaliu skųstis. Galėjau žaisti daugiau, bet Željko viską laimėjo, ką galiu pasakyti, reiškia kažką darome gerai, – dalinosi mintimis pašnekovas. – Man patiko treneris, atmosfera, treniruotės. Buvome šeima. Kadangi daug laiko nežaidžiau, žvejojau. Tačiau norėjau žaisti ir, nors turėjau galimybę likti Atėnuose, prašiau agento surasti man kitą klubą. Norėjau būti svarbia komandos dalimi“.
Vidurio puolėjas persikėlė į Maskvos „Dinamo“, nors iš pradžių ir nelabai žavėjosi galimybe žaisti Rusijoje. Vėliau – gynė Maskvos srities „Chimki“ ir „Valencios“ klubų garbę ir galiausiai užsivilko Kauno „Žalgirio“ marškinėlius, kur ir baigė savo karjerą.
Paklaustas, ar buvo sunku padėti tašką, R. Javtokas juokėsi: „Šaras padėjo man neduodamas žaidimo laiko. Pradėjau jausti spaudimą, eidamas miegoti net galvojau, kad liko metai ar du. Po truputį tam ruošiausi. Susitvarkiau su tuo spaudimu.
Man nebuvo lengva, kad nežaisiu, bet pagalvojau, jei Šaras neduoda man žaidimo laiko, tai laikas baigti. Dar viena svajonė buvo eiti į mažesnę komandą ir mėgautis tritaškiais metimais, mesti bent jau tris per rungtynes. Tačiau tai buvo juokai. Nusprendžiau, kad tai – pabaiga“.
Sulaukęs J. Arlaucko pagyrų, kad „Žalgirio“ treneriai ir žaidėjai – geriausia aprengta komanda Eurolygoje, Robertas dar dalinosi įspūdžiais apie šeimininį gyvenimą ir žvejybą ant ledo su trim savo vaikais.
O pačioje pabaigoje „Žalgirio“ sporto direktorius, kurio viena ranka prieš kelis metus buvo papuošta milžiniška tatuiruote, rėžė, kad naikins žinomiausią ir vieną seniausių savo tatuiruočių – ryklį.
Visą pokalbį su R.Javtoku klausykite čia: