1998 metais persikėlęs kitapus Atlanto tuomet devynmetis G. Petraitis pradėjo lankyti „Montrose“ krikščioniškąją mokyklą – tą pačią, kurioje mokėsi ketveriais metais už jį vyresnis Linas Kleiza.
„Klasėje susipažinau su mergaite, kuri buvo pati protingiausia, ir nuo jos pirmus tris mėnesius viską nusirašinėdavau“, – šypsodamasis prisiminė lietuvis.
Per keturis mėnesius išmokęs kalbą jis skynėsi kelią krepšinio arenose, tačiau 11-oje klasėje profesionalo karjerą pamiršti privertė skausminga trauma. Po šio įvykio G. Petraitis pasinėrė į mokslus ir rado puikiai apmokamą darbą pagal specialybę. Bet kažko trūko.
Į teisingą kelią jaunuolį atvedė tėvas Vidmantas Petraitis, tuo metu ir pats dirbęs teisėju. Pabandė ir Gediminas. Nepasigailėjo: penkerių metų triūsas atsipirko su kaupu – dabar jo nurodymų klauso ryškiausios pasaulio krepšinio žvaigždės.
Bet su pripažinimu atkeliavo ir viliojantis pasiūlymas – tapti JAV piliečiu.
„JAV yra puiki šalis, todėl gavęs tokią galimybę tu tiesiog negali jos atsisakyti“, – savo apsisprendimą priimti JAV pilietybę tuomet komentavo G. Petraitis.
Kalbėdamas su Krepšinis.lt jis pripažįsta, kad žengti tokį žingsnį nebuvo lengva, tačiau viliasi sugebėsiantis išsaugoti ir lietuviškąją.
Šiuo metu dviguba pilietybė leidžiama tik tiems piliečiams, kurie iš Lietuvos pasitraukė arba buvo ištremti iki nepriklausomybės atkūrimo, ir jų palikuonims. Taip pat tokią išskirtinę teisę įgyja ir asmenys, turintys ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.
„Norisi būti ir Lietuvos piliečiu, nes širdyje vis tiek esu lietuvis“, – savo šaknų neišsižadėjo G. Petraitis.
Lietuvoje arbitras vieši ir dabar, nes planuoja kitą didžiausią savo gyvenimo žingsnį – vestuves. Jas pora taip pat žada kelti gimtinėje. Vis tik net ir apsikrovęs vestuvių planais, Amerikoje televizijos komentatorių „Džedimainu“ pavadintas lietuvis NBA kovų nepamiršta – stebi visas atkrintamųjų rungtynes.
Vis tik spėti „Warriors“ ar „Cavaliers“ taps šių metų čempionais jis nesiryžta. „Bus gera kova“, – įsitikinęs teisėjas.
Kad galėtų pasikalbėti su Krepšinis.lt, G. Petraitis turėjo gauti NBA sutikimą, todėl jūsų dėmesiui – išskirtinis interviu su FIBA ir NBA kvalifikacijas turinčiu teisėju iš Lietuvos.
– Kada ir kodėl nusprendėte išvykti iš Lietuvos?, – Krepšinis.lt paklausė G. Petraičio.
– Pirmi iš Lietuvos išvyko tėvai. Man tuo metu buvo 5-eri metai, o sesei – 7-eri. Ketverius metus gyvenome pas močiutę Ukmergėje. Būdamas devynerių ir pats išvykau į Ameriką pas tėvus, nes jie nusprendė ten pasilikti.
– Kadangi esate lietuvis, tai krepšinis jau tikriausiai nuo pat vaikystės buvo jūsų kraujyje. O kaip kelias pasuko į teisėjavimą?
– Turiu įdomią su krepšiniu susijusią istoriją. Močiutė daug metų dirbo Kauno sporto dispanseryje, tai eidavo į visas „Žalgirio“ ir CSKA rungtynes. Tas labai prisidėjo. Be to, Lietuva – krepšinio šalis, todėl Ukmergėje lankiau krepšinio treniruotes ir išvažiavęs į JAV tęsiau žaidimą. Visada galvojau, kaip visi vaikai, kad į NBA pakliūsiu. Krepšinį pats žaidžiau toje pačioje mokykloje kaip ir L. Kleiza. Bet 11-oje klasėje trūko kelio raištis, todėl turėjau baigti žaidėjo karjerą.
Mano tėtis Amerikoje pradėjo teisėjauti, kilti karjeros laiptais studentų lygoje, o aš, būdamas ketvirtame kurse, dirbau restorane ir sporto parduotuvėje, todėl jis sakė: eik geriau pateisėjauk – tai bus ir sportas, ir užsidirbsi truputį, ir darbo grafiką galėsi pats sau dėliotis. Taip ir atsidūriau tarp teisėjų.
– NBA debiutavote būdamas vos 25-erių, bet kiek įdirbio reikėjo, kad tai pasiektumėte?
– Teisėjauti pradėjau ketvirtame kurse. Pabaigęs teisėjų kursus, sausio mėnesį, jau švilpiau pirmose rungtynėse. Pradėjau nuo ketvirtokių mergaičių rungtynių: nei jos žino, ką su tuo kamuoliu veikti, nei tu pats žinai, kaip teisėjauti reikia (juokiasi). Tada pradėjau važinėti į Joey Crawfordo ir kitas teisėjų mokymo stovyklas – tris metus taip sėmiausi žinių. Labai padėjo, kad ir mano tėtis teisėjauja, nes su juo galėdavau pasikalbėti, pasitarti.
Po mokyklų teisėjavau „Junior College“ lygoje, vėliau važiavau į D lygos atrankas Hjustone – tais pačiais metais priėmė ir į D lygą, ir į NCAA pirmą divizioną. Ten padirbau dvejus metus, o trečius pakvietė į NBA bandomajam laikotarpiui – suteisėjavau 12-oje rungtynių, o jau šį sezoną pakvietė dirbti pilnai. Dar dabar prisimenu: stovėjau Lietuvoje pas sužadėtinę kieme ir sulaukiau skambučio – buvau labai laimingas (šypteli).
– Prisiminkite savo debiutines rungtynes. Koks jausmas buvo pirmą kartą teisėjauti ryškiausioms pasaulio krepšinio žvaigždėms?
– Pirmas 6-7 minutes burnoje net trūko seilių, nebuvo ką nuryti. Prisimenu sušvilpiau kažką, nuėjau raportuoti pražangą, bandžiau kažką sakyti, bet nebuvo seilių ką nors ištarti. Vėliau nusiramini, pripranti, tačiau stresas ir jaudulys vis tiek lieka. Bet jausmus, kurie kunkuliuoja, sunku apsakyti, nes net nesupranti, kur pakliuvai: apsižiūri arenoje, o ji pilna žmonių, tai galvoji: faina čia vis tiek būti.
– Apie NBA teisėjų sprendimus mėgsta pasisakyti tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek ekspertai, bet patys teisėjai viešai nieko nekomentuoja. Yra kažkoks draudimas?
– Yra draudimai: jeigu žurnalistai nori, jie turi pateikti klausimus lygai. Kaip ta sistema iš tikrųjų veikia, negaliu tiksliai pasakyti, nes ir pats nežinau – man dar kol kas nėra aktualu, nes manęs niekas neklausia – jeigu jau teirausis kas nors, tai vyresnių teisėjų. Be to, nėra skirtumo, ką tu pasakysi. Teisingai ar neteisingai sušvilpi – vis tiek viena komanda pralaimi. Visada yra 50 proc. žmonių, kurie liks nepatenkinti, todėl klaidos pripažinimas ar nepripažinimas niekuo jiems nepadės.
– Kalbama, kad didžiausios lygos žvaigždės kaip LeBronas Jamesas, Kevinas Durantas, Stephenas Curry ir kiti sulaukia palankesnių teisėjų švilpukų. Galite patvirtinti arba paneigti šias vyraujančias kalbas?
– Nemanau, kad yra palankūs švilpukai, nes iš esmės yra 64 teisėjai, kurie savo darbu užsidirba duonai. Todėl jeigu būtų palankūs švilpukai į vieną ar į kitą pusę, tai teisėjas paprasčiausiai rizikuotų savo karjera ir gyvenimu.
– O ar teisėjai sulaukia spaudimo iš žaidėjų?
– Lietuvoje ir visoje Europoje yra kitaip nei NBA – skiriasi krepšinio kultūros. Spaudimą teisėjai nebent darosi sau patys, kad nesuklystų: bandai nuo visų atsiriboti, kad darbą atliktum teisingai. Nė vienas teisėjas nenori suklysti. Bet jeigu suklysti, tai būna, kad nemiegi naktimis.
– Shaquille'as O'Nealas savo rubrikoje „Shaqtin' A Fool“ karts nuo karto šaiposi, kai žaidėjai padaro 7, 9, 11, o kartais net ir daugiau žingsnių, bet teisėjų švilpukai tyli. Kaip galima to nepastebėti?
– Gali būti, kad tiesiog tokių epizodų teisėjai nepastebi, nes jie žiūri į gynėją. Teisėjai nesikoncentruoja į puolėją, nes nesitiki, kad jis gali tiek žingsniuoti. Jie stebi gynėją, kad šis nepažeistų taisyklių, todėl kartais ir nepasimato puolėjo klaidos.
– Galbūt turėjote galimybę pabendrauti ar net ir pateisėjauti NBA lietuviams?
– Teko teisėjauti ir Donatui, ir Jonui – pasisveikinu su jais viskas. Bet aikštelėje nesibičiuliaujame: jie atlieka savo darbą, aš – savo. Man šie metai apskritai buvo įsivažiavimo – nenorėjau jokių pašalinių minčių. Rūpinausi tik rungtynėmis, o kas jose žaidžia – jokio skirtumo.
– NBA rungtynių tempas itin greitas. Kaip ruošiatės fiziškai?
– Tiek fiziškai, tiek psichologiškai pailsėjęs ir pasiruošęs turi būti nuolatos, nes reikia teisėjauti ne tik sezono metu, bet ir vasaros lygoje. Po sezono porą savaičių atsipalaiduoju be sporto, o po to vėl kimbu į darbus: žiūriu tiek savo rungtynes, tiek dabar vykstančias atkrintamąsias, taisyklių knygutę pavartau, visas interpretacijas mokausi – taip vėl pasiruoši naujiems iššūkiams.
O iš fizinės pusės: jei visus metus bėgiosi, sportuosi, tai kūnas nuvargs – irgi reikia duoti truputį poilsio. Bet ir visiškai atsipalaiduoti negalima – reikia žiūrėti, kaip kūnas reaguoja. Vasarą važiuosiu į FIBA 17-mečių pasaulio čempionatą, kuris vyks Ispanijoje – jau prasidėjo ir fizinis pasirengimas, ir susipažinimas su taisyklėmis, nes jos vis tiek skiriasi nuo NBA.
– Sakėte, kad yra 64 NBA teisėjai, o kaip sudaromas jų reitingas?
– Lietuvoje teisėjų reitingas yra viešinamas, o pas mus – ne.
– Pirmais metais jūsų marškinėlių numeris buvo 50, o šiemet – 53. Ką šie skaičiai reiškia?
– Tiesiog, kurie numeriai laisvi, tuos ir duoda. Jeigu atsilaisvina kuris nors numeris, galima pasikeisti. Anksčiau būdavo, kad didesnius numerius duodavo naujokams, o mažesnius – vyresniems teisėjams. Bet dabar jokio skirtumo nėra.
– O kokiais karjeros laiptais gali kopti NBA teisėjai?
– Iki penkerių metų, nors tas laikotarpis nėra nustatomas, būni trečias teisėjas, paskui tampi antru, o vėliau pirmu teisėju ir jau gali teisėjauti atkrintamosiose varžybose.
– Per sezoną teisėjaujate apie 60-yje rungtynių, bet jos vyksta skirtinguose JAV kampeliuose. Tikriausiai visas išlaidas apmoka NBA? Apskritai, ar įmanoma vien iš teisėjo darbo išgyventi? Ar ir papildomus darbus tenka dirbti?
– Taip, čia kaip darbinės komandiruotės – kai siunčia, tai viską ir apmoka. O išgyventi iš atlyginimo yra įmanoma. Kelias iki NBA yra sunkus, kai tu dirbi sau ir bandai ten patekti, o paskui išgyventi galima – pats išgyvenu (šypteli).
– Sakėte, kad vasarą teisėjausite 17-mečių pasaulio čempionate. Tai tikriausiai turite ir didesnių tikslų, susijusių su tarptautiniais turnyrais?
– Norėčiau nuvykti tiek į olimpines žaidynes, tiek į pasaulio čempionatą. Visada svajojau teisėjauti už Lietuvą FIBA, bet nepavyko, todėl dabar važinėju gavęs siuntimą iš Amerikos.
– Joey Crawfordas NBA lygoje teisėjavo iki 64-erių metų. O kiek jūs žadate nepaleisti švilpuko iš savo rankų?
– Tiesą pasakius, tai kiek sveikata leis. Dabar esu dar tik 27-erių metų, tai nenoriu taip toli į ateitį galvoti. Bet viskas priklauso nuo sveikatos, nes per kiekvienas rungtynes tenka nubėgti po 6-8-10 kilometrų. Per daug metų tie kilometrai ir nuovargis susideda ant kūno, ant kelių. Tiesiog noriu švilpti ir kad sveikata tam netrukdytų, o konkretaus tikslo nesu užsibrėžęs. Bet, kaip ir kiekvienas teisėjas ar žaidėjas, turiu tikslą patekti į NBA finalą, o kaip bus lemta – pamatysime.
– Gyvenate didžiausiame JAV mieste Niujorke. Ar apsipratote prie žmonių gausos ir greito gyvenimo ritmo?
– Iš tikrųjų į Niujorką persikrausčiau tik prieš dvejus metus. Iki tol nuo pat atvykimo gyvenau Merilando valstijoje, esančioje netoli Vašingtono – ten baigiau mokslus ir vėliau dirbau audito kompanijoje. Bet tada teko rinktis – bandyti teisėjauti ar toliau dirbti audite. Nusprendžiau pabandyti teisėjauti ir labai pasisekė. Tuomet ir persikėliau gyventi į Niujorką.
– Kokius mokslus baigėte JAV?
– Baigiau finansus ir buhalteriją – įgijau du diplomus. Pusmetį dirbau „PricewaterhouseCoopers“ kompanijoje ir teko priimti sprendimą. Tuo metu jis man atrodė labai svarbus, nes vis tiek darbas buvo labai geras, o išėjau į nežinomybę „kas dabar bus?“. Abu tėvai labai palaikė: tėtis teisėjavo, tai jis supranta, kas tai yra, o ir mama jau pradeda mokytis taisyklių: jau žino, kur pražanga, kur ne, ir visą laiką liepia išsitiesti, kai lakstau aikštėje (juokiasi).
– Prieš pusmetį tapote JAV piliečiu. Ar buvo labai sunku priimti tokį sprendimą?
– Buvo labai sunku, nes esi lietuvis, Lietuvoje gimęs, Lietuva yra tavo tėvynė ir į ją visada norisi grįžti: tiek seneliai, tiek visa giminė čia yra. Norisi, kad kuo greičiau tos dvigubos pilietybės įstatymas būtų priimtas – norisi būti ir Lietuvos piliečiu, nes širdyje vis tiek esu lietuvis.
– Kiek žinau, į Lietuvą grįžtate gana dažnai, be to, sekate ir šalies naujienas?
– Kiekvieną rytą skaitau visas žinias, kurias išmeta feisbuke, pažiūriu ir visus portalus, o į Lietuvą grįžtu kiekvieną vasarą. Dabar išvis tenka dažnai čia būti – va, tik darbas NBA baigėsi, iš karto grįžau. Anksčiau kasmet bent po kartą grįždavau, o paskutinius trejus metus, tai po 2-4 sykius pavykdavo sugrįžti ir čia gana ilgai pabūti. Norisi čia sugrįžti...
– Sakote, kad norisi sugrįžti į Lietuvą. Galbūt turite planų įkurti teisėjų mokyklą, nes pastaruoju metu tai gana skaudi tema mūsų šalies krepšinyje?..
– Tiesą pasakius, apie tai dar negalvojau. Norėtųsi kokią nors stovyklą suorganizuoti, bet mokyklą atidaryti dar būtų ankstoka, nes tai reikalauja daug darbo, o sezono metu tam neturėčiau laiko. Amerikoje teisėjams yra labai daug mokomųjų stovyklų, todėl norisi kažką tokio suorganizuoti. Minčių yra: tiek aš, tiek tėtis nori, bet dar norisi pačiam tų žinių daugiau įgyti, nes dar esu gana jaunas teisėjas. Žinios didėja su kiekvienomis rungtynėmis, todėl norisi jomis pasidalinti: planų yra ir juos reikės bandyti įgyvendinti.
