Justė vos 13-kos atstovavo Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) rinktinei ir svariai prisidėjo prie komandos iškovotų Europos čempionato sidabro medalių. Tais pačiais metais ji debiutavo ir Lietuvos moterų krepšinio lygoje bei Lietuvos suaugusiųjų rinktinėje.
2019 metais krepšininkė pasirašė sutartį su buvusios NBA žvaigždės Tony Parkerio krepšinio akademija, tais pačiais metais pradėjo žaisti Vilerbano „Asvel“ (Prancūzija) komandoje. J. Jocytė tapo jauniausia (tuomet jai buvo vos 14 metų ir 19 dienų) debiutavusia žaidėja Prancūzijos moterų krepšinio lygoje bei moterų Eurolygoje.
Apie šį dabar jau 16-kos sulaukusį moterų krepšinio talentą yra parašyta daugybė istorijų ir net legendų, tačiau ar daugelis iš mūsų žinome, kad Justės pėdomis seka jos brolis Rokas, kuriam krepšinio specialistai taip pat piešia šviesią ateitį?
Pastarasis – metais už Justę vyresnis, tačiau stulbinančiais rezultatais taip pat jau ne kartą spėjo pasižymėti. Vis dėlto apie Roką Jocį mes esame girdėję kur kas mažiau. Galbūt ir dėl to, kad jis vos 14-kos išvyko į Romą ir ten trejus metus praleido Romos „Stella Azzurra“ akademijoje.
Italijoje tapo MVP
Atstovaudamas Italijos komandai sėkmingiausią pasirodymą R. Jocys surengė jaunimo Eurolygos turnyre, kai prieš Belgrado „Mega Socceerbet“ jaunuolius, sugebėjo pelnyti 31 tašką (9/16 dvit., 3/6 trit., 4/7 baudų), atliko 1 rezultatyvų perdavimą , po sykį suklydo ir prasižengė bei surinko 32 naudingumo balus.
Taip pat Italijoje jis yra tapęs ir „Szent Itsvan Cup“ turnyro MVP, kai jo vedami „Stella Azzura“ krepšininkai antrus metus paeiliui iškovojo čempionų taurę.
Tuomet „Stella Azzura“ 16 ekipa rezultatu 86:83 palaužė Kinijos U17 rinktinę. Justės Jocytės brolis lemiamose rungtynėse pelnė 23 taškus, atkovojo 10 kamuolių, atliko 4 rezultatyvius perdavimus ir surinko 30 naudingumo balų.
Dar geresnį mačą Eurolygos jaunimo turnyre R. Jocys sužaidė pirmosiose grupių etapo rungtynėse, kai Italijos ekipa per dviejų pratęsimų pareikalavusią kovą 116:110 šventė pergalę prieš Irano U16 rinktinę.
Šioje dvikovoje R. Jocys pelnė 32 taškus (9/17 dvit., 3/7 trit.), atkovojo 15 kamuolių ir surinko 43 naudingumo balus.
Aštuonių komandų turnyre dalyvavo tokių galingų klubų kaip Madrido „Real“ ir Miuncheno „Bayern“ šešiolikmečiai.
Su „Delfi“ bendravęs Justės Jocytės tėtis Alvydas Jocys prisiminė, kaip kartu augo Justė ir jos metais vyresnis brolis Rokas, papasakojo apie jų pomėgius, šiltą bendravimą, malonią pažintį su Tony Parkeriu ir įsimintinas Roko rungtynes, kai jis atstovavo Palangos „Žemaitijos“ komandai ir tarp bendraamžių Moksleivių krepšinio lygos (MKL) pirmenybėse sugebėjo pelyti net 80 iš 82 savo komandos taškų.
Grįžo į Lietuvą ir žaidžia „Kuršiuose“
– Alvydai, sūnus Rokas grįžo iš Italijos ir prisijungė prie Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniaujančios Palangos „Kuršių“ ekipos. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas, juk jis galėjo likti Italijoje?
– Tai Roko sprendimas. Jis pasiilgo Lietuvos, nori išbandyti jėgas tarp vyrų ir čia siekia įsitvirtinti. Jis teigė, kad pasiilgo vyriško kontakto, nori žaisti ne tik su bendraamžiais, bet ir vyresniais, siekia tobulėti. Tai jo pasirinkimo kelias, o mes, tėvai, jį tik palaikome.
Pasitarę su Palangos „Kuršių“ komandos direktoriumi, buvusiu puikiu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėju Renaldu Seibučiu, nusprendėme, kad tobulėjimui minėta Palangos ekipa Rokui bus puiki stotelė. Kol kas pasirašyta sutartis iki sezono pabaigos, o vėliau matysime, kaip viskas klostysis.
Galbūt dar ir po sezono būtų gerai likti šioje komandoje, niekur neskubėti, o bandyti semtis patirties. Jaunam žaidėjui geriau žaisti aikštėje, nei, tarkime veržtis iškart į LKL komandą ir sėdėti ant suolo. Svarbu neforsuoti ir stengtis kilti laiptelis po laiptelio.
Esame patenkinti sąlygomis Palangoje. Daug patarimų pateikia ir Renaldas Seibutis, juk jų ir pozicijos krepšinio aikštėje panašios, tad viskas – tik į naudą. Esame dėkingi, kad sudarytos geros sąlygos.
Palangoje yra susibūrusi puiki krepšinio bendruomenė, krepšinio šeima, būrys savų sirgalių, tad čia žaisti – vienas malonumas. Italijoje taip pat buvo sudarytos geros sąlygos, tačiau sūnui jau norėjosi permainų. Vis tiek – namai yra namai ir, kad ir kaip būtų, čia traukia.
Rokas, kai jau pernai grįžo į Lietuvą ir padirbėjo su bendraamžių Lietuvos rinktine, užsiminė, kad norėtų grįžti į Lietuvą. Italijoje tikrai nebuvo blogai, tačiau ir negyveno jie jau kaip Romos cezariai.
– Papasakokite, kaip Rokas, būdamas vos 14 metų atsidūrė Italijoje?
– Rokas prieš ketverius metus Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje demonstravo išties fenomenalius rezultatus – 2017-2018 metų sezoną jis, atstovaudamas Palangos „Žemaitijos“ komandai tarp bendraamžių vidutiniškai rinko po 51,7 taško ir 16,8 atkovoto kamuolio.
Kai vienose MKL rungtynėse Palangoje prieš Alytaus sporto ir rekreacijos centro komandą Rokas pelnė 80 taškų (27/44 dvit., 1/1 trit., 23/38 baudų, 12 atkovotų kamuolių, 65 naudingumo balai), kai visa komanda pelnė 82 taškus – ėmė žvalgytis įvairūs agentai, prasidėjo vilionės. Patys Italai susirado ir pasikvietė į Italiją.
Tiesa, minėtas rungtynes prieš Alytaus komandą palangiškiai pralaimėjo vos 1 taško skirtumu – 82:83.
Dar buvo ir daugiau įspūdingų rungtynių – buvo pelnęs ir 73 taškų ir pelnydavo daugiau nei po 60 taškų per rungtynes. To sezono jo renkamų taškų vidurkis, kaip jau minėjau, buvo 51,7 taško.
Nenuostabu, kad susidomėjo juo ir užsienio šalių agentai.
– Įdomu, o kaip gi vaikystėje sugyveno Rokas ir jo garsioji sesuo Justė? Turbūt nepaleisdavo iš rankų krepšinio kamuolio?
– Jie krepšinį kartu su Juste žaidė jau nuo dvejų-trejų metukų. Pamenu, kad parsivežiau iš Amerikos krepšinio stovą ir pastačiau kieme, o vaikai vos mokėjo vaikščioti, tačiau bandė mesti kamuolį į krepšį. Vaikams nuleisdavau krepšinio lanką žemiau ir jie bandydavo žaisti.
Turėjome namie ir plastmasinį mažiuką krepšinio stovą bei lanką. Pamenu, kad niekada nereikėjo sukti galvos, ką vaikams nupirkti Kalėdoms ar kitoms šventėms, tik nueini į parduotuvę ir, žiūrėk, jie jau rankose nešasi kamuolį. Įvairaus dydžio kamuolių namuose visada būdavo apie dešimt, gal net daugiau (šypteli. Autor. past.). Jie vaikams įprastų žaislų neturėjo, tiesiog patys nenorėjo, daug svarbiau buvo krepšinio kamuoliai.
Roko krikšto tėtis – buvęs profesionalus krepšininkas Evaldas Jocys, tad su vaikais eidavome į krepšinio rungtynes, palaikydavome jį. Pamenu, kad grįžę namuose giedodavo ir himną, ir dar labiau užsivedę treniruodavosi. Ažiotažas ir susidomėjimas krepšiniu buvo išties didelis jau nuo mažų dienų.
– Minėjote, kad vaikystėje Justė ir Rokas kartu daug žaisdavo krepšinį. Justė nuo vaikystės krepšinio aikštelėje įveikdavo Roką?
– Na, juk Rokas yra metais vyresnis, be to, berniukas yra berniukas. Mergaitei būdavo sunku apžaisti, nes juk berniukai – fiziškai tvirtesni, greitesni, tačiau taiklumu tikrai pasivaržydavo. O dabar, kai jie vasaromis pažaidžia vienas prieš vieną, jau įdomu pažiūrėti. Būna visko (šypteli).
– Jūsų dukra Justė gyvena ir žaidžia krepšinį Prancūzijoje. Dažnai ją matote?
– Buvo grįžusi Kalėdoms, tad visi šeima buvome kartu. Tai retos smagios akimirkos. Žinome, kasdien bendraujame internetu, palaikome artimą ryšį, dabar tam sukurtos technologijos – idealios. Būna, kad ir patys nuvykstame į Prancūziją, pabūname kelias dienas, pasidžiaugiame kartu, pasižiūrime krepšinį ir grįžtame atgal namo. Buvome pas Justę atvykę ir per šešioliktą jos gimtadienį, suvalgėme tortą, pasidžiaugėme. Juk proga – neeilinė.
Žinoma, visa šeima labai palaikome Justę, jaudinamės, jei kas nepasiseka, džiaugiamės kartu pergalėmis.
– O ar dažnai tenka bendrauti su Prancūzijoje Justės atstovaujamos akademijos įkūrėju garsiuoju Tony Parkeriu? Koks, jūsų akimis, tai žmogus?
– Pradžioje dažniau bendraudavome, dabar – rečiau. Tačiau jei iškyla kokie klausimai, susirašome per „WhatsApp“ programėlę, susiskambiname ir pasikalbame. Tony Parkeris – labai šiltas ir bendraujantis žmogus. Jei iškyla kokių klausimų, greitai atrašo ar paskambina.
Iš savęs tikrai nestato mega žvaigždės, kaip ne kurie mūsų lietuvaičiai. Tony – kuklus ir draugiškas žmogus, žino ką daro, yra tikras savo srities profesionalas. Pas mus Lietuvoje būna tokių žmonių, kur norėdamas neprisibelsi, o čia tokio ryškumo krepšinio žvaigždė ir visada paprastas bei malonus. Tai pavyzdys daugeliui, kaip reikia bendrauti ir elgtis.
Iš šalies, kai pirmą kartą susitikome, atrodo, ką čia 184 cm ūgio su sportine apranga vyrukas, bet kai išeini su juo į gatvę ir pamatai, kokį aplinkiniams jis kelia ažiotažą, kokie aplink supa žmonės, tada supranti ir to žmogaus lygį.
Svarbiausia, kad Tony Parkeris nėra tas žmogus, kuris bėgioja žvaigždėtu dangumi, nors ir aplink jį sukasi milijonai, patys žmonės ateina remti klubą, nori su juo daryti bendrus projektus, kelti Prancūzijos krepšinio lygį. Tai – tikras savo srities profesionalas. Malonu tai, kad mano duktė atstovauja jo sukurtai akademijai ir gali čia tobulėti.
– Kalbant apie Justę, kokie jos ateities planai?
– Žiūrėsime kaip jai seksis šiais metais. Pagal viską ji dar turi trejus metus galimybę likti Prancūzijoje. Matysime, kaip viskas dėliosis, kaip seksis jos komandai. Klubo tikslai ir ambicijos dideli – grįžti į Eurolygą. Justė Prancūzijoje sąlygomis ir tobulėjimo galimybėmis yra patenkinta.
Svarbu, kad sektųsi tiek komandai, tiek jai pačiai. Jei viskas klostysis kuo geriausiai, nuo to tik visiems maloniau – ir mums, tėvams, ir klubui, ir komandos vadovybei, ir Lietuvos krepšiniui. Visi esame vedami vieno tikslo – siekti krepšinio pergalių.