Pašykštėjo gamta centimetrų, lavinkite greitį, šoklumą, jėgą, nuo mažų dienų mokykitės taisyklingai mesti į krepšį. Ir 175-185 cm ūgio krepšininkai reikalingi: jie dažniausiai tampa žaidimo organizatoriais, jo dirigentais. Ypač naudingi jie gali būti dabar, įsigaliojus tolimų, tritaškių metimų taisyklei. Kol milžinai pelnys po du taškus iš po krepšio, vijurkai apšaudys juos tritaškiais metimais...“, – pranašiškai dar 1989-aisiais autobiografinėje knygoje „Krepšinio aistrų sūkury“ rašė Gudrusis lapinas Sergejus Jovaiša.
Šių savo žodžių jis neišsižada ir dabar, kai tritaškius meta, visi kas netingi, išskyrus lietuvius: australų meškinas Aronas Baynesas įskraidino net penkis tokius į prancūzų krepšį, o ispanų Didysis buritas Marcas Gasolis paleido net devynis pusfinalio rungtynėse. Tuo metu Lietuva pasaulio čempionate pagal pataikytus tritaškius liko pati paskutinė – įmetė viso labo 23 per penkis mačus (vid. po 4,6). Visos kitos turnyro dalyvės per kiekvieną susitikimą smeigė bent po 5 taiklius tolimus metimus.
„Kai pasirodė Sabas, visi pradėjo labai norėti tų aukštaūgių, o žemesniems žaidėjams dėmesys ir reikalavimai tapti universaliais, protingais, greitais bei pataikančiais sumažėjo. Būtent tokių – žaidimo kūrėjų – mums dabar ir trūksta. Čia tikrai yra problema ir ji turėtų būti sprendžiama.
Šią vasarą aš pasižiūrėjau labai daug mūsų jaunimo rinktinių žaidimo. Tai man gaila, kad ta mergaitė iš Klaipėdos Justė Jocytė negali žaisti už vyrus, nes jiems kuo daugiau ir reikia tokios technikos, mąstymo bei aikštės matymo“, – pastebėjo 1982-ųjų planetos čempionas S. Jovaiša.
Beje, jo autobiografija, kurią padėjo parašyti Bronius Čekanauskas, 1989 m. buvo išleista net 90 tūkstančių tiražu ir iššluota akimirksniu (rimtai svarstyta ir apie pakartotinį leidimą). Palyginti, šviežiausios lietuviškos knygos krepšinio tematika Jono Miklovo „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“ šiemet prekyboje pasirodė 7 tūkst. egzempliorių.
Tai nebūtinai rodo domėjimosi pačiu krepšiniu ar jo herojų idealizavimo nuosmukį mūsų šalyje, gal labiau pačių laikų ir vertybių pasikeitimą. Juk kokiais 1992-aisiais ir atstovauti JAV rinktinei pačioms ryškiausioms NBA žvaigždėms dar buvo didelė garbė ir prestižas, skirtingai nei 2019 m., kai amerikiečių komandą sudaro žaidėjai, iš kurių ne visi patektų ir į Eurolygos klubus.
„Amerikiečiai į Barseloną atsiuntė tokią komandą, kad mes net neturėjome jokių minčių su jais lygiai pakovoti“, – prisimena S. Jovaišą skaudžiausią istorijoje mūsiškių pralaimėjimą 51 taško skirtumu (76:127) Johno Stocktono, Clyde'o Drexlerio, Michaelo Jordano, Magico Johnsono, Scottie Pippeno, Larry Birdo, Charleso Barkley, Karlo Malone'o, Davido Robinsono, Patricko Ewingo ir kitų sudarytai „Svajonių komandai“.
– Sergejau, Lietuvos rinktinei jau senokai baigėsi pasaulio čempionatas, žaidėjai grįžo į namus ir savo klubus. Ar galima sakyti, kad nacionalinė komanda šį kartą nepateisino mūsų lūkesčių?
– Į tai, kas atsitiko, galime žiūrėti ir kritiškai, ir pozityviai. Šių dienų rinktinė iš tikrųjų yra labai gera. Manau, kad tai geriausia mūsų rinktinė per paskutinį dešimtmetį. Žaidėjai ja subrendę, įsiliejo ir naujos pajėgos. Na, bet sportas jau toks dalykas – tiesiog užšokome ant dviejų banginių iš eilės ir nesugebėjome perlaužti rungtynių, į kurias sugrįžome, pabaigų. Tai ir lėmė, kad mes dabar visi labai nusiminę ir pasiruošę smerkti, nors turbūt reikėtų tuos vyrus užjausti.
– Kita vertus, turbūt sutiksite, kad norint užimti aukščiausias vietas, reikia nugalėti ir nors vieną tikrai pajėgų varžovą, o ne tik Senegalą, Kanadą ar Dominiką? Kodėl lietuviams tiek per draugiškas, tiek ir per oficialias rungtynes šiemet nepavyko įkąsti nei ispanams, nei serbams, nei australams, nei prancūzams?
– Dabar ta kritinė požiūrio pusė. Praleisti per du kėlinius po 50 ar net daugiau taškų, pripažinkime, yra nedovanotina. Tuo labiau, kad pikta būna, kai po tokių rungtynių žaidėjai ir treneris pasako, jog jie žinojo, kaip turėjo gintis. O juk kai bloga gynyba, ir puoli nebe su ta nuotaika. Mes kapstėmės, atkovojome tą milžinišką skirtumą, išeikvojome begales jėgų, o pabaigoje, kai rezultatas lygus, jau daug ką sėkmė bei individualus meistriškumas lemia. Akivaizdu, kad mes nemokame užbaigti paskutinių minučių.
– Ar nepritrūko Lietuvos rinktinei tritaškių metimų, pagal kuriuos čempionate buvome tarp visiškų autsaiderių?
– Gerai, bet mes negalvokime, kad taip primityviai. Mūsų vyrai tikrai moka pataikyti, tiesiog tų progų nesusikūrėme. Jeigu būtume laisvi, aš net neabejoju, kad atakuotų kiekvienas. Bet mums trūko aidimo organizacijos, sumanumo, kaip paruošti partneriui gerą poziciją išmesti. Juk turime žmonių, kurie pataiko labai aukštu procentu, bet kai jie atlieka neparuoštus metimus paskutinėmis atakų sekundėmis, dažniausiai būna netaiklūs.
– Daugumos pasaulio krepšinio komandų-grandžių lyderiai yra pirmos arba antros pozicijos žaidėjai, o Lietuvos rinktinės atvirkščiai – centrai. Kiek dėl to galima būtų žerti priekaištus mūsų krepšinio mokykloms, kurioms prioritetą turbūt vis dar teikia aukštiems jaunuoliams, o mažiukus kiek nuvertina?
– Čia vėlgi labai aktuali ir jau senoka tema. Po to, kai rinktinę paliko keletas pajėgių įžaidėjų, atsirado tik Mantas Kalnietis ir dabar, ačiū Dievui, Lukas Lekavičius, kuris, iš karto pagirsiu, Kinijoje man labiausiai patiko ir aš jį pripažįstu geriausiu pasaulio čempionato žaidėju mūsų gretose.
Tai, kai pasirodė Sabas, visi pradėjo labai norėti tų aukštaūgių, o žemesniems žaidėjams dėmesys ir reikalavimai tapti universaliais, protingais, greitais bei pataikančiais sumažėjo. Būtent tokių – žaidimo kūrėjų – mums dabar ir trūksta. Čia tikrai yra problema ir ji ateityje turėtų būti sprendžiama.
Šią vasarą aš pasižiūrėjau labai daug mūsų jaunimo rinktinių žaidimo. Tai man gaila, kad ta mergaitė iš Klaipėdos Justė Jocytė negali žaisti už vyrus, nes jiems kuo daugiau ir reikia tokios technikos, mąstymo bei aikštės matymo.
– Dainius Adomaitis dar net nepasibaigus čempionatui pranešė, kad jam jau gana ir jis atsistatydina. Jūsų manymu, ar treneris nepasikarščiavo ir ar LKF neturėtų stengtis jo perkalbėti?
– Jo vietoje, aišku, jis pats ir sprendžia. Bet kadangi rezultatai netenkina ir planai neįvykdyti, jis visiškai korektiškai elgiasi traukdamasis. Jis tikriausiai žino jo adresu pilamus pagrįstus ar nepagrįstus kaltinimus. Jei jį kažkas bandytų perkalbėti, būtų turbūt jau perteklinis dalykas, nes žmogus apsisprendė, duokime jam ramybę bent kažkurį laiką.
– Federacijai rasti naująjį rinktinės vedlį laiko – ne marios. Jau vasarį startuos atranka į Europos čempionatą, o vasarą vyks ir labai svarbus olimpinis atrankos turnyras. Ar dėl to pirmiausia žvilgsniai turėtų krypti į tuos trenerius, kurie jau yra dirbę su nacionaline komanda ir ją gerai pažįsta?
– Aš manau, kad LKF įsiklausys ir į specialistų, ekspertų siūlymus. Aš irgi vieną siūlymą turiu: mes Seime turime vieną žmogų, kuris viską laimi, tai gal jį paskirti treneriu? Jis laimi visus absoliučiai rinkimus, tai laimėtų ir visas pirmenybes (šypsosi).
O jeigu rimtai, tai mes tikrai turime ne vieną ir ne du aukšto lygio trenerius. Jei būtų mano valia, aš tikrai kalbinčiau Šarūną Jasikevičių, bet šitas variantas yra gal labiau iš fantazijų srities.
– O kaip jums Jono Kazlausko kandidatūta? Jis dabar be klubo, tai gal galėtų tapti bent laikinuoju rinktinės treneriu?
– Būtų puikus pasirinkimas. Tik aš abejoju, ar Jonas dar sugrįš, nes jis yra pasakęs, kad skolą Sabui jau atidavė. Aišku, būna ir išimtinių atvejų. Jeigu jis turi sveikatos, jo vieta rinktinės rūbinėje dar šilta, tad gal dar galėtų ir pagalvoti apie tokią galimybę. Laikas parodys.
Jonui būtų labai nesunku sugrįžti net ir neatsižvelgus į kažkokius ten maldavimus ar panašiai. Juk jis mintyse niekur nenutolo nuo to ir yra aukšto lygio specialistas. Nebent žmogui gyvenime jau užtenka to streso ir jis nebenori daugiau.
Aš garantuoju, kad Lietuva pateks į olimpines žaidynes, nesvarbu, kas bus treneris. Na, nebent išrinktume mano paminėtą Seimo narį, tada gali būti ir kaip nors kitaip (juokiasi).
– Prieš 1992 m. Barselonos olimpiadą jūsų rinktinė savo treneriu pasiskyrė Vladą Garastą, nors juo kaip ir turėjo būti Raimundas Sargūnas. Ar šiais laikais žaidėjų nuomonė irgi turėtų būti svarbi šiuo klausimu?
– Čia geras pavyzdys. Tik kad mūsų žaidėjų grupė buvo visai kitokio mentaliteto. Mums tiesiog reikėjo trenerio-draugu, kuris gal ne tiek padėtų, kiek netrukdytų. O komandoje sukuriama atmosfera su tuo žmogumi, kurio tu nori, yra labai svarbi ir padeda net ir rungtynių metu.
Šiandien jau kitas atvejis: žaidėjai, vargu ar galės pasirinkti, nes Dainius jau tikrai nebegrįš. Jeigu jie pageidautų kažkokio savo trenerio slaptame apsitarime, į jų nuomonę, be abejo, kad gali būti atsižvelgta.
– Sergejau, jeigu pačiam reikėtų rinktis, kam mieliau paaukotumėte savo dešimt ar dvidešimt eurų – Krepšinio namų statybai ar visgi olimpinio atrankos turnyro surengimui Kaune?
– Aš manau, kad tų namų dar buvo ir bus, o išklysti iš olimpinio kelio, t. y. nepatekti į ją, būtų labai skaudu. Juk Lietuva yra šalis, kuri visada dalyvaudavo olimpinėse žaidynėse, jau septyneriose iš eilės. Bet žinote, jei tas atrankos turnyras vyktų Lietuvoje, aš tikiu, kad būtų uždirbta ir tiems Krepšinio namams.
– Kinijoje kalnų nenuvertė ne tik Lietuvos rinktinė, bet ir JAV komanda, kuri pralaimėjo tiek prancūzams, tiek serbams ir užėmė žemiausią vietą pasaulio čempionatų istorijoje. Kaip vertinate jų fiasko?
– Tegul amerikiečiai baigia iš aukšto žiūrėti į Europos rinktines ir į olimpines žaidynes atsiunčia daug rimtesnę sudėtį – kaip kad į Barseloną atsiuntė tokią komandą, kad mes net neturėjome jokių minčių su ja lygiai pakovoti. Lai jie Tokijuje sąžiningai tampa tais olimpiniais čempionais, o mes finale jiems garbingai nusileidžiame (šypsosi).
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
Primename, kad Lietuvos krepšinio federacija su prezidentu Arvydu Saboniu priešakyje neslepia savo ambicijų surengti vieną iš keturių olimpinių atrankos turnyrų Kaune.
„Žaisdami namuose galbūt turėsime geresnį šansą. O jeigu patektume į žaidynes, irgi niekur keliauti nebereikėtų, iškart būtų galima ruoštis olimpiadai. Palyginkite, koks būtų skirtumas, jei tektų žaisti kur nors Amerikoje – kokios ilgos būtų kelionės, aklimatizacija ir visa kita“, – Krepšinis.lt sakė Sabas.
Tiesa, trukdžių kyla dar net nesusidūrus su konkurentais, kurie, skatinami panašių motyvų, taip pat pretenduos į teisę dėl olimpinio kelialapio kovoti savoje teritorijoje.
Oficialiai nustatytas mokestis, kurį šeimininkai turės pakloti FIBA, yra 2,3 mln. eurų. Bet tai – minimali suma. FIBA „nedraudžia“ pasiūlyti daugiau pinigų, tad galiausiai atrankos šeimininkų rinkimai virsta savotišku aukcionu, kur viską lemia aukštesnė kaina.
LKF skaičiuoja, kad gali prireikti 3 mln. eurų, nors, neoficialiomis žiniomis, prieš Londono žaidynes Venesuela FIBA į Karakasą priviliojo ant stalo metusi 5 milijonus.
Aštuonių bilietų į 2020-ųjų olimpiadą savininkai jau aiškūs: tai – Japonija (šeimininkė), Australija (Okeanijos atstovė), JAV ir Argentina (stipriausios Amerikos komandos), Nigerija (geriausia Afrikos rinktinė čempionate), Iranas (pajėgiausia Azijos komanda) ir Ispanija bei Prancūzija (Europos galingosios).
Dėl likusių keturių vietų Tokijuje bekompromisė kova užvirs kitų metų birželį vyksiančiuose keturiuose atrankos turnyruose, viename kurių pasirodys ir Lietuvos rinktinė.
16 jau žinomų atrankos turnyrų dalyvių:
Serbija, Lietuva, Graikija, Rusija, Italija, Turkija, Vokietija, Čekija, Lenkija; Brazilija, Venesuela, Puerto Rikas, Dominika, Kanada; Tunisas; Naujoji Zelandija.
Realiausios pretendentės į likusias 8 vietas:
dvi iš Europos – Slovėnija (FIBA 7), Kroatija (FIBA 9) arba Latvija (FIBA 15);
dvi iš Afrikos – Senegalas (FIBA 37), Angola (FIBA 39), Egiptas (FIBA 52), Kamerūnas (FIBA 58), Marokas (FIBA 60) arba Dramblio Kaulo Krantas (FIBA 64);
dvi iš Amerikos – Urugvajus (FIBA 34), Panama (FIBA 43), Mergelių salos (FIBA 46) arba Bahamos (FIBA 59);
dvi iš Azijos/Okeanijos – Kinija (FIBA 30), Filipinai (FIBA 31), Pietų Korėja (FIBA 32) arba Jordanija (FIBA 49).