#Išvien, #Savi, #maziauchuliganavot, #dirbtbetraumu, #pasitikek – prie nuotraukos pridėtos grotažymės išduoda šios žinutės adresatą – jaunimą, lankantį jo vardo fondo įkurtus paauglių dienos namus „Išvien“.
2017-ųjų gegužę įkurtas Jono Valančiūno paramos fondas padeda paaugliams lengviau išgyventi sudėtingą paauglystės laikotarpį, o 2018-ųjų rugpjūtį sostinėje duris atvėrusius jaunimo dienos namus „Išvien“ gali lankyti kiekvienas Vilniaus paauglys.
Žinoma, karantinas koreguoja įprastą „Išvien“ dienos namų gyvenimo ritmą. Fiziškai durys užrakintos, bet ryšys su paaugliais nenutrūkęs. Kaip ir visur, darbas vyksta nuotoliniu būdu.
Gyvi pokalbiai ir bendravimas keliasi į virtualią erdvę, kurioje stengiamasi išlaikyti kai kurias dienos namų įprastas veiklas.
Apie fondo veiklą, darbą su paaugliais karantino metu, kylančius iššūkius ir Jono autoritetą vaikams mintimis pasidalino fondo vadovė Lina Gedmintienė.
– Savaitės pradžioje socialiniuose tinkluose J. Valančiūnas ragino jaunimą likti namuose, ką vaikams reiškia žodis ne iš politikų, pareigūnų, o iš NBA žvaigždės lūpų?
– Negaliu kalbėti apie visos Lietuvos paauglius, o tik apie mūsų dienos namų jaunimą. Jam – svarbiausio autoriteto žodis.
Kai Jonas vasarą atvyksta, vaikai, atrodo, vien nuo žvilgsnio pasitempia. Faktas, Jonas didelis autoritetas ir jo žodis visada reikšmingas.
– Kaip karantiną išgyvena paaugliai? Faktas, kad namie visą laiką išbūti labai sudėtinga, kokie galėtų būti jūsų patarimai, lengvinantys karantiną?
– Vėlgi, kalbu apie mūsų dienos namus lankančius jaunuolius. Atidžiai stebėjau ir stebiu jų elgesį, pirmą karantino savaitę jie susipyko su savimi ir su tėvais, kalbėdavome telefonu su abejomis pusėmis.
Antrą savaitę jie pateko į tokį letargo miegą, grimzdo į savo gilius apmąstymus, pradėjo labai vertinti mūsų dienos namus, kuriuose visada galima ramiai pabūti.
Aš karantiną vadinu priverstinę šeimų terapiją, kiekvienas paauglys nori, kad su juo būtų, bet kartais jų elgesys tėvams atrodo atstumiantis. Šiai dienai jie visi tiesiog turi būti namie, aš džiaugiuosi, kad mūsų paaugliai išmoko būti namuose.
Lygiai taip pat ir jų tėvai išmoko būti su jais, tiesiog neturi kito pasirinkimo. Juokėmės su kolege, vyksta priverstinė šeimų terapija, kuri duoda savų rezultatų.
Ką mes, kaip fondas stengiamės daryti? Į dienos namus paaugliai ateidavo kiekvieną dieną, čia rasdavo tam tikrą discipliną, nuo 17 iki 18 valandos – ramybės metas, valanda be telefonų, gyvas pokalbis arba laikas namų darbams.
Šiai dienai ramybės valandą nuotoliniu būdu išlaikome, 17 val. visi kartu vaizdo skambučiais susiskambiname, turime feisbuke bendrą pokalbių grupę ir kalbamės kaip kam sekasi, kas ką išgyvena.
Tad tuos įprastinius, rutininius dalykus stengiamės išlaikyti. Pavyzdžiui, anksčiau valgydami bendrus pietus po lėkšte pasidėdavome servetėlę. Tą raginu daryti ir namuose.
Man patinka tai, kad nuotoliniu būdu bendraujant su vaikais mes matome ir jų namus, į pokalbius įsijungia ir tėvai. Matai, koks tas pasijungimas buvo pirmą savaitę, kai dažniau išgirsdavai skundų vieni kitais, antrą – tyla, trečią – vyksta bendravimas.
Šiai dienai tame karantine aš įžvelgiu ir teigiamų dalykų.
Žinoma, karantino metu ne tik paauglys, bet ir suaugęs neturi tiek daug veiklos. Juk kas yra paauglys – beveik suaugęs žmogus. Visi esame priversti būti kartu ir drauge ieškoti bendros veiklos.
Vakar kalbėjau su jaunuoliais apie tas veiklas, vienas sakė – viskas yra labai puiku, pagaliau galiu sėdėti namie, klausyti muzikos ir daryti tai, kiek aš noriu. Kitas prisipažįsta, kad labai nori į lauką. Apibendrinant, didelės tragedijos karantine tikrai nematau.
– J. Valančiūno vaidmuo fondo veikloje, ar Jonui įdomu, kaip veiklą tęsia jo vardo paramos fondas karantino metu?
– Žinoma. Negaliu sakyti, kad susiskambiname kasdien, bet ryšį nuolat palaikome. Iki vasaros jis yra ten toli, o mes – čia. Vasarą jo yra daug: Jonas vaikus aplanko, leidžia laiką kartu, žino kiekvieno vaiko vardą, kiekvieno jo istoriją.
Mūsų dienos namuose paauglių nėra daug – tik dešimt, didesnį būrį sunku būtų prižiūrėti ir skirti kiekvienam pakankamai dėmesio, norime kokybiškai visus juos matyti.
Jono veikloje yra tiek, kiek reikia fondui, trūkumo jokio nejaučiame, kai grįžta vasarą, turime bendrą fondo veiklos aptarimą, planuojame, ką norime nuveikti kitiems metams. Finansinis jo indėlis taip pat akivaizdus, bet fondas turi ir kitų finansavimo šaltinių.
Fondo didysis darbas tenka man, kaip aš sakau, neinu už jį žaisti į aikštelę krepšinio, jis už mane nedirba fondo veikloje. Visi atliekame savo darbus.
Karantino metu, kai Jonas šiuo metu taip pat yra namuose be krepšinio, susiskambiname ženkliai dažniau, bendravimas aktyvesnis, klausia kaip vaikai, gal ko reikia. Šiai dienai fondo finansavimas stabilus, nieko netrūksta, vaikams maisto produktus atvežame į namus.
– Ko reikia, kokius kriterijus turi atitikti paauglys, kad galėtų prisijungti prie dienos namų „Išvien“?
– Anksčiau galvojome, kad dienos namai paaugliams bus skirti sudėtingiems, probleminiams jaunuoliams, bet po metų pamatėme, kad ne paauglys yra sudėtingas, o paauglystės periodas.
Mūsų dienos namus gali lankyti kiekvienas sostinės paauglys, nesvarbi finansinė situacija. Juk nesvarbu, kiek tėvai uždirba pinigų, paauglystė nuo to lengvesnė netampa. Tos mintys, sunkumai galvoje dažnai yra tokie patys, nepriklausomai nuo šeimos pajamų.
Esminis dalykas, paauglys turi norėti būti namuose, dėl to dienos namai ir vadinasi „Išvien“.
Beje, mūsų dienos namai vadovaujasi krepšinio taisyklėmis. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, jei per didelis triukšmas, imame minutės pertraukėlę, visi žino, kad reikia sėsti prie stalo ir kartu spręsti problemą. Jei peržengei kažkokią ribą, fiksuojami „žingsniai“.
Esmė, kad nei vienas paauglys nemėgsta moralizavimo. Krepšinyje pažeidus taisykles paprastai niekas nedrasko akių ir nepuola į diskusijas. Čia atėjusiam paaugliui pirmos dvi savaitės yra bandomasis periodas. Mes su viskuo supažindiname su taisyklėmis, kurių visi laikosi šiuose namuose. Tad tu negali ginčytis ir laužyti tvarkos, arba tu išvien, arba nepakeliui.