Antradienį K. Kemzūra su visa savo ekipa atvyko į Vilnių pakovoti dėl istorinio Čekijos krepšiniui kelialapio į Eurolygą.
Vos 15 tūkst. gyventojų turinčio Bohemijos miestelio komanda stos į vieną eilę su tokiais klubais kaip Maskvos srities „Chimki“ (Rusija) ar vasarą solidaus pastiprinimo sulaukusiais Bandirmos „Banvit“ (Turkija) bei Vilniaus „Lietuvos rytu“.
Jau pirmame aštuonių komandų atrankos turnyro etape trečiadienį Nymburko krepšininkų laukia grėsmingas varžovas – „Banvit“ ekipa.
Todėl iki šiol tik Europos taurės varžybose žaidusio ČEZ klubo sėkmė prilygtų nedideliam žemės drebėjimui.
„Suprantame, kad turime savo limitus, bet atvažiavome čia ne Vilniaus pasižiūrėti. O jei nelaimėsime, didelės tragedijos nebus, – apie klubo vadovų lūkesčius DELFI pasakojo K. Kemzūra. – Esame tam tikrame procese, suburta nauja komanda, atėjęs naujas treneris su naujais reikalavimais. Vyrai sunkiai dirba per treniruotes, bet aikštėje dar ne viskas klojasi gražiai ir gerai. Aišku, galbūt tas pats pasakytina apie daugelį šiame turnyre dalyvausiančių komandų.“
Vilniuje K. Kemzūra turės verstis be vidurio puolėjo Petro Bendos, kuriam teks gultis ant operacinio stalo. Tik prieš kelias dienas į rikiuotę sugrįžo ir vienas komandos lyderių, gynėjas iš JAV Chesteris Simmonsas.
Nors Čekijoje niekas nesikėsins nukryžiuoti trenerio, jei ČEZ iš Vilniaus grįš tuščiomis, debiutas Eurolygoje yra vienas ilgalaikių klubo siekių, birželį priviliojusių K. Kemzūrą.
2010-2012 metais Lietuvos rinktinei vadovavęs specialistas tuomet pasirašė dvejus metus galiosiantį kontraktą, kuriame numatyta galimybe pratęsti bendradarbiavimą dar sezonui. Nymburke jam talkina tautietis Robertas Kuncaitis, užimantis vyriausiojo trenerio asistento pareigas.
Persikėlęs į Čekijos provinciją, lietuvių duetas atsidūrė atokiau nuo karščiausių Europos krepšinio žemėlapio taškų. Tačiau interviu DELFI K. Kemzūra patikino, jog trenerio darbas kainuoja nemažai nervų ir Čekijoje.
„Rinktinėje jauti didesnį dėmesį, didesnį spaudimą, nesinori nuvilti visos tautos. Bet tikrai negaliu pasakyti, kad dabar mažiau stengiuosi ir mažiau jaudinuosi. Taip nėra. Gal tik mano oda dabar storesnė“, – sakė specialistas.
– Kokia krepšinio trenerio darbo Čekijoje specifika? – DELFI paklausė K. Kemzūros
– Viskas – kaip visur kitur. Sąlygos geros, klubas suteikia viską, kas būtina. Miestelis nėra didelis, sporto bazė – ne pati naujausia, bet turime viską, ko reikia, ir darbuojamės iš peties. Tik tiek, kad svarbesnes namų rungtynes – Europos taurių turnyruose ar VTB Vieningoje lygoje – žaisime Prahoje, per 13 tūkst. žiūrovų talpinančioje „Tipsport“ arenoje.
– ČEZ – bazinis Čekijos rinktinės klubas. Per Europos čempionatą jus labiau domino čekų ar lietuvių pasirodymai?
– Kiek galėjau, sekiau juos abu. Bet pirmiausia rūpėjo klubo reikalai. Rinktinėje žaidė keturi ČEZ krepšininkai, bet kiti aštuoni rungtyniauja užsienyje. Todėl tas bazinio klubo statusas – sąlyginis. Kita vertus, tikrai turime įdomių jaunų žaidėjų, kurie ateityje turėtų atsiskleisti. Jei Lietuvoje yra Kauno „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“, Čekijos krepšinį tarptautiniame lygmenyje reprezentuoja vienintelis ČEZ. Mūsų klubas yra gana solidi organizacija, turinti savo vietą Europos krepšinyje.
– Galima sakyti, kad treniruodamas reprezentacinį šalies klubą jūs kartu prisidedate prie viso Čekijos krepšinio vystymosi?
– Nenoriu susireikšminti. Džiaugiuosi, kad abi pusės rado bendrą kalbą, stengiuosi įdiegti savo idėjas, savo filosofiją, stengiuosi padėti žaidėjams tobulėti, bet nereikia to išpūsti. Dar tik pradėjome savo bendradarbiavimą. Šį sezoną mūsų minimalūs tikslai – apginti Čekijos čempionų titulą, patekti į VTB Vieningos lygos atkrintamąsias varžybas ir, jei žaisime Europos taurės turnyre, prasimušti tarp 16-os geriausių komandų. O didžiausias mūsų noras – vieną dieną būti Eurolygoje, bet tam reikia subręsti. Šiai dienai tai dar nėra mūsų žūtbūtinis uždavinys.
– Darbas Čekijoje yra gerokai ramesnis nei savo tėvynės nacionalinėje komandoje?
– Kuria prasme ramesnis? Treneris visada nervinasi. Jei to nedaro, vadinasi, jam reikia keisti profesiją. Atsakomybė didelė abiem atvejais, tik rinktinėje jauti didesnį dėmesį, didesnį spaudimą, nesinori nuvilti visos tautos. Bet tikrai negaliu pasakyti, kad dabar mažiau stengiuosi ir mažiau jaudinuosi. Taip nėra. Gal tik mano oda dabar storesnė.
– Grįžtant prie Europos čempionato, daugelio Lietuvos rinktinės atstovų individualus pasirodymas ne iki galo atitiko lūkesčius, užtat bendras rezultatas juos net pralenkė. Įžvelgiate čia paradoksą, o gal jį galima paaiškinti žemesniu pirmenybių lygiu?
– Suprantu, dėl ko žmonės kalbėjo apie tai, kad čempionatas nėra labai stiprus. Atvažiavo mažiau žvaigždžių, bet turnyras vis tiek buvo konkurencingas, komandos – apylygės. Lietuvos rinktinei pradžioje buvo sunku rasti savo žaidimą, bet čempionatui įsibėgėjus komanda pasikeitė. Manau, tai buvo dėsninga, ir tai – didžiulis trenerių ir žaidėjų nuopelnas. Antra vieta – labai puiki.
– Ne paslaptis, kad esama trinties tarp rinktinės stratego Jono Kazlausko ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno. Jūsų nuomone, kokia išeitis iš šios padėties būtų naudingiausia nacionalinei komandai ir visam šalies krepšiniui?
– Geriausia yra viską išsiaiškinti. Tų trinčių būti neturėtų... Norėtųsi, kad visi suprastų, jog dirba Lietuvai, todėl visų tikslas yra vienas. Nežinau visų peripetijų, atvirai kalbant, nelabai ir nori į jas gilintis. Niekada šioje srityje nebuvau stiprus ir, matyt, niekada nebūsiu.