Būtent Serbijos sostinėje šiemet ir vyks Eurolygos finalinės kovos, į kurias žalgiriečiams, žinoma, visų pirma dar reikia patekti.
„Aš manau, kad „Žalgiris“ su tokiu žaidimu, kokį dabar demonstruoja, turi daug galimybių prasibrauti į Finalo ketvertą. Laukia (ketvirtfinalyje – Krepšinis.lt) jau pabandytas varžovas, su kuriuo žaidėme paskutines rungtynes ir pamatėme, kad galime nugalėti ir ten. Mes tikrai galime būti ketveriukėje ir pabandyti laimėti Eurolygą vėl“, – įsitikinęs M. Žukauskas, kuris tarsi atkartojo prieš kelias dienas išsakytas Rimo Kurtinaičio mintis.
Pats Mindaugas apie skambias pergales irgi žino ne iš nuogirdų. Jis jau debiutiniame savo sezone „Žalgiryje“, 1998-aisiais, kėlė į viršų Europos taurę, o vos po metų tapo ir Eurolygos nugalėtoju. Be to, jau prieš tai, būdamas vos 20-ies, jis su Lietuvos rinktine iškovojo ir Atlantos olimpiados bronzą.
Duris į nacionalinę komandą su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu, Artūru Karnišovu jam pravėrė įspūdingas solo pasirodymas LKL atkrintamosiose, kai rinktinės trenerio Vlado Garasto akivaizdoje jis vienas sukratė net 45 taškus į Kauno „Atleto“ krepšį ir nulėmė šiauliečių pergalę 91:86.
„Tada prasidėjo dviejų klubų kova tarp tarp „Atleto“ ir „Žalgirio“, kaip mane prisivilioti pas save“, – karjeros mačą, pastūmėjusį į tolesnes aukštumas, iki šiol atmena M. Žukauskas.
Mindaugas pasirinko „Žalgirį“ ir, kaip parodė istorija, nesuklydo. Jau kitą sezoną jis padėjo žaliai baltiems po 12 metų pertraukos laimėti Europos trofėjų ir sugrįžti į Eurolygą, kurioje žalgiriečiai nenutrūkstamai žaidžia iki šiol.
„Kiti labai pamiršta, kas ši pergalė mūsų komandai davė kelialapį į Eurolygą. Nuo tų metų mes žaidžiame Eurolygoje jau ištisus 20 metų. Jeigu nebūtume laimėję, velnias žino, kaip būtų susiklostęs toliau „Žalgirio“ likimas“, – svarsto M. Žukauskas.
Istoriniam „Žalgirio“ triumfui Europos taurėje šeštadienį sukanka 20 metų. Šio jubiliejaus proga portalas Krepšinis.lt pateikia pikantiškiausius faktus iš to sezono, pagrindinių to įvykio „kaltininkų“ liudijimus ir skambiausius atgarsius to laikmečio spaudoje.
Ragino atsistatydinti Kazlauską ir atleisti Arapovičių
„Komanda „Žalgirio“ romėnų legioną įveikt nusprendė taurių finale. Ir kova užvirė arenoj žūtbūtinė. Na, gal gi trečias kartas nemeluos. Nusprendė dėl trofėjaus europinio kovot kaip bočiai Žalgirio laukuos“, – tokiais žodžiais prasideda Kauno dainiaus Alvido Rapkevičiaus kūrinys, skirtas iškiliai žaliai baltų pergalei, pasiektai lygiai prieš du dešimtmečius.
Bet 1997-1998-ųjų sezono pradžia nebuvo rožėmis klota. Po kelių iš eilės nesėkmingų europinių bandymų apie 1,5 milijono JAV dolerių dydžio biudžetą surinkęs „Žalgiris“ metus pradėjo dviem pergalėmis prieš grupės autsaiderius estus ir makedonus bei dviem pralaimėjimais – prieš kroatus ir prancūzus.
Nors vėliau buvo įveikti lenkai ir dar sykį estai, gniuždanti nesėkmė Kroatijoje prieš vietos „Zagreb“ klubą 57:76 perpildė žaliai baltų gerbėjų kantrybę.
„Septintasis „Žalgirio“ žingsnis Kroatijos sostinėje buvo ypač skausmingas. „Zagrebui“ kauniečiai pralaimėjo net 19 taškų skirtumu. Kai kuriems krepšinio aistruoliams pasirodė, kad artėja „Žalgirio“ žlugimas, kai kas reikalavo, kad atsistatydintų vyriausiasis komandos treneris, siūlė atsisakyti legionieriaus kroato paslaugų, pakviesti iš „Atleto“ Virginijų Praškevičių. Komentarų tada nestigo“, – pasakojama dokumentiniame filme.
Užgriuvus kritikos lavinai prabilo ir komandos savininkas Šabtajus Kalmanovičius.
„Aš norėčiau pasinaudoti proga ir paprašyti žurnalistų rašyti, žinoma, viską, ką jie nori, nes mes, ačiū Dievui, gyvename laisvoje respublikoje. Aš tik prašau vieno – kad jie padėtų mūsų treneriui, o ne trukdytų jam“, – tuomet aistras ramino jis.
Jokių drastiškų sprendimų klubo vadovybė nesiėmė, bet „Žalgirio“ krepšininkai į pastabas ir priekaištus, panašu, sureagavo. Kauniečiai laimėjo likusias trejas rungtynes, įskaitant pergalę namuose 97:49 prieš Skopjės „MZT 2000“, ir finišavo pirmoje C grupės vietoje.
Priekyje laukė atkrintamosios varžybos, kurios pastaruosius du sezonus J. Kazlausko auklėtiniams vis nesusiklostydavo.
Tam, kad trečias bandymas irgi nesibaigtų šnipštu, Kauno klubas vidury sezono nutarė stiprintis – prieš šešioliktfinalį „Žalgirio“ marškinėlius apsivilko tiesiai iš Portlando „Trail Blazers“, kur tuo metu žaidė ir Arvydas Sabonis, atskridęs patyręs 35-erių metų NBA įžaidėjas Ennisas Whatley ir iš pagrindinio LKL varžovo „Atleto“ kovoms Europoje pasiskolintas V. Praškevičius.
Tačiau net ir komandos naujokai neišgelbėjo „Žalgirio“ nuo vieno kurioziškiausių visų laikų pralaimėjimų. Pirmame atkrintamųjų rate žalgiriečiai svečiuose įsigudrino nusileisti vos penkis žaidėjus turėjusiai Nikosijos „Keravnos Keo“ ekipai iš Kipro – 57:61.
Visi penki šeimininkų krepšininkai aikštėje praleido po 40 minučių, ir ne tik sugebėjo neišsibauduoti, nors trys iš jų surinko po keturias pražangas, bet ir tritaškius mesti net 73 procentų taiklumu (8/11).
Visgi savaitės iki atsakomojo mačo „Žalgirio“ vyrams užteko tam, kad jie padarytų išvadas – įtikinama pergalė Kaune 73:40 ir bilietas į aštuntfinalį, kuriame jau grėsmingesnis barjeras – Bursos „Tofaš“.
Banguotas žalgiriečių žaidimas didelės euforijos nekėlė ir sirgaliai atsargiai vertino mūsiškių šansus.
„Prieš sezoną apie tikslus niekas garsiai nekalbėjo. Man, jaunam žaidėjui, pirmi metai atėjus į „Žalgirį“ buvo kažkas tokio. Reikėjo priprasti žaisti Europos taurėje. Ten daugeliui mūsų žaidėjų, man atrodo, buvo debiutas. Kažką laimėt? Na, galbūt. Svajojome apie LKL žiedus, kaip laimėti, o apie Europos taurę niekas net negalvojo. Ir tokio spaudimo kažkokio nebuvo“, – prisiminimais dalinasi M. Žukauskas.
Vienintelis Jordano bendražygio metimas Kaune, pakeitęs viską
„Nesinori iš anksto girti ir apsirikti, bet E. Whatley palieka neblogą įspūdį. Su juo mūsų komandos žaidimas dar pagreitėja, jis turi labai gerą perdavimą. Jis gerai mato aikštelę ir yra toks įvairesnis.
Jis bene vienintelis iš amerikiečių, kuris atvažiavęs taip įdomiai šneka. Jis sako: „Klausykit, pas jus gana gera komanda, jūs galit gerai žaisti“. O kaip anksčiau būdavo: „Aš ten NBA, čia nieko nėra, jūs manęs nesuprantat“. Juk kai yra nebloga komanda, mums reikia, kad žaistų ne vienas žaidėjas, o suderinti visus. Reikalinga, kad ir pats kažkiek padarytų ir kad kiti neužsitušuotų tame fone“, – amerikietišku pirkiniu patenkintas buvo J. Kazlauskas.
Tikėtina, kad E. Whatley jam parekomendavo ne kas kitas, o buvęs „Žalgirio“ akcininkas Arvydas Sabonis, kuris Ennisą sutiko Portlande. Prieš pat šiam atvykstant į Kauną E. Whatley su „Trail Blazers“ buvo pasirašęs 10 dienų sutartį ir sužaidė tris mačus.
Iš viso NBA lygoje Ennisas buvo praleidęs jau 10 sezonų ir kartą net nužygiavęs iki superfinalo, kuriame „Blazers“ 2:4 pripažino nenugalimųjų Čikagos „Bulls“ pranašumą su pačiu Michaelu Jordanu.
Dar įdomiau, kad E. Whatley, į NBA lygą pakviestas aukštu 13-tu numeriu (vienu šaukimu aukščiau net už Clyde'ą Drexlerį – Krepšinis.lt), su skrajojančiu Michaelu vieną sezoną net žaidė starto penkete.
Tai nutiko debiutiniais M. Jordano metais NBA, 1984-1985 m. Beje, E. Whatley gali pasigirti per pirmus du sezonus „Bulls“ gretose net tris kartus atlikęs daugiau nei po 20 rezultatyvių perdavimų per susitikimą.
Ennisas šiuo tuo suspėjo pasižymėti ir Lietuvoje. Atėjus ketvirtfinalio serijai jis gavo „Žalgirio“ „gelbėtojo“ pravardę, kai paskutinę atsakomojo mūšio su „Tofaš“ sekundę pataikė M. Jordano stiliaus dvitaškį prieš tai paguldęs varžovą ant parketo. Šis metimas atnešė žalgiriečiams pergalę reikiamu skirtumu (71:65), nes iš Turkijos buvo atsivežtas keturių taškų deficitas (62:66).
„Paskutinės sekundės antrajame kėlinyje. E. Whatley su kamuoliu. meta iš trijų taškų zonos... Trys taškai! E. Whatley! Trys taškai! E. Whatley gelbsti savo komandą! Matote, kad dedasi Kauno sporto halėje! Sezono viduryje atvykęs legionierius dabar fantastišku tolimu metimu sukelia triumfą čia, Kauno sporto halėje! Po jo metimo „Žalgiris“ iškovoja kelialapį į ketvirtfinalį. E. Whately vis dar neištrūksta iš savo komandos žaidėjų apsupties. Fantastiška rungtynių atomazga! E. Whatley atsiduria ant gerbėjų rankų ir yra mėtomas į viršų“, – pergalingu balsu tiesioginiame eteryje šėlsta Linas Kunigėlis, iš džiaugsmo praleidęs smulkmeną, kad amerikietis visgi atakavo iš dviejų taškų zonos.
„Sunkiausia buvo žaidėjų psichologinis jaudulys ir atsakomybė prieš tą gausią publiką, kuris mus šiandien taip palaikė. Aš galvoju, kad paprasčiausiai pernai mums nepasisekė, o šiemet pasisekė“, – emocijas po dramatiškos atomazgos tramdė J. Kazlauskas.
„Tai – mažas žmogeliukas, bet iš didžiosios raidės. Kiek jis mums ištraukė rungtynių, turbūt ir vienos rankos pirštų neužtektų suskaičiuoti“, – iki šiol dėkingas E. Whatley už tą metimą M. Žukauskas.
„Jis įsiliejo labai greitai, nes buvo puikus profesionalas. Jis nebuvo sunkus žmogus, lėtas, ramus, aikštelėje dirbo savo darbą. Niekada nebuvo to, kad jis žemintų ar sakytų, jog aš čia geresnis, aukštesnis žaidėjas. Jis jungė mūsų kolektyvą ir sunkiausiais momentais traukė“, – vien gerus žodžius buvusiam M. Jordano bendražygiui bėrė Mindaugas.
Įdomiausia, kad tą vakarą tai buvo vienintelis taiklus E. Whatley metimas iš žaidimo – prieš tai jis buvo pro šoną švystelėjęs abu savo dvitaškius.
Šis E. Whatley šūvis „Žalgiriui“ pakurstė tikėjimą tuo, kad šį sezoną pelnyti teisę žaisti Eurolygoje yra visai realu. Tam bereikėjo vienos pergalingos serijos. Ketvirtfinalyje laukė Belgrado „Beobanka“, kuri tą sezoną buvo neįveikiama savo arenoje. Iki pasimatymo su žalgiriečiais.
Kauniečiai namuose nugalėjo varžovus 78:65 ir į Serbiją vyko neramūs. Juos prieš rungtynes, kurių kaina buvo verta viso sezono, mėgino įkvėpti ir Š. Kalmanovičius.
„Įsivaizduokit, kas dabar darosi Lietuvoj. Čia yra paskutinis ir vienintelis mūsų šansas šiais metais išeiti į Eurolygą. Aš tikiu į Dievą. Nesvarbu, kad aš esu žydas, Dievas yra vienas. Aš noriu, kad visi užmerktumėte akis minutei ir pagalvotumėte apie tai, apie ką jums norisi pagalvoti“, – rūbinėje tarė jis.
Ir žalgiriečių mintys realizavosi aikštelėje. „Žalgiris“ laimėjo 59:54, sugriovė „Beobankos“ nenugalimumo mitą.
„Istorinės pergalės dar priekyje. Mes labai laimingi, visa komanda. Daug čia nėra ką šnekėti. Siunčiame širdingiausius linkėjimus mūsų gerbėjams. Labai džiaugiamės, kad Lietuva – Europos krepšinio elite. Ir dabar visi kartu uždainuokime, kaip ten dainuojama: „Ar tu ją matei?“, – bilietas į Eurolygą atpalaidavo net paprastai santūrų J. Kazlauską.
Kitą dieną keturi tūkstančiai krepšinio aistruolių pasitiko savo didvyrius Karmėlavos oro uoste. Tik jie kiek paskubėjo, nes horizonte dar – pusfinalis ir finalas.
Į finalą – tiesiai iš savo vestuvių
„Nors žalgiriečiai plušo, gynės, bet vengė vyrai lemiamų metimų. Tik Whatley, Štombergo tandemas gesino bręstančias problemas. Ir nežinia, kaip viskas baigtųs, jei ne taškų rezervo kraitis. Gi Sauliaus soliniai viražai vis krovė pergalei bagažą.
Nors ir naujokai Eurolygos – tikrai kaip Žalgirio lauke. Vaikinai kovės kaip karžygiai su Romos liūtais Belgrade. Nors Franjo, centrą mūsų pagrindinį, Belgrado publika sava palaikė, tačiau Milano asai jį gesino ir negausus taškų jo buvo kraitis.
Na, o Eurelijui Žukauskui, matyt, prisieis pakeist Ilgauską, nes šis nuo dolerių apakęs žaist už tėvynę atsisakė. Pirmyn tad, žalgiriečiai, jus Eurolyga kviečia. Europos taurės prizas – nepaprastas siurprizas. Tačiau sena svajonė – Europos čempionė, tad, Lietuvos krepšini, Europoj tapk auksiniu“, – taip finalą su Milano „Stefanel“ apdainavo A. Rapkevičius.
Tačiau po finalinės sirenos „Pionir“ arenoje aidėjo ne jo eilės, o pasaulinio garso Tinos Turner hitas „Simply the best“, kurio žodžiai puikiai tiko tiek visai „Žalgirio“ komandai, tiek atskiriems jos herojams.
S. Štombergas ir E. Whatley dviese sumetė 54 taškus ir paklojo „Žalgiriui“ raudoną kilimą prie Europos taurės – 82:67.
Saulius apskritai darė stebuklus ir atakavo beveik neužsikirsdamas. Jam pakako 29 min. tam, kad surinktų 35 taškus.
„Štombergas sužaidė nerealias rungtynes. Tą vakarą jam užteko tik duoti kamuolį ir jis galėjo apžaisti keturis-penkis žaidėjus bei pataikyti iš bet kur. Labai džiaugėmės, kad jis tą piką pasiekė būtent finale. Mes, likę krepšininkai, jam tik padėjome žaisti ir paskui kartu pasimėgavome pergale“, – tikina M. Žukauskas.
Italams galvas susukęs S. Štombergas finale metė net 23 baudas.
„Absoliutaus Europos taurės finalo didvyrio aureolė teko S. Štombergui. Jis pelnė 35 taškus. Lietuviai dabar turi naują Marčiulionį. Štombergas žaidė su įkvėpimu ir paprasčiausiai šiose rungtynėse su varžovais sulošė simultano partiją“, – toliau skambėjo ditirambai šviesiaplaukiui.
Savaime suprantama, kad Saulių gerbėjai Kaune iš oro uosto išnešė ant rankų ir ironiškai replikavo, kad jis persistengė ir sužaidė per gerai, nes dabar jį nupirks kuris nors turtingesnis klubas.
„Taurė mūsų!“, „Ačiū, ačiū!“, „Žalgiris!“, „Štombergas, Štombergas!“, „Jonai, Jonai!“, – per sutiktuves netilo daugiatūkstantinės minios riksmai Kaune.
„Finale vadovauti buvo lengva, kadangi komanda gerai žaidė. Kad ir ką beišleisi į aikštę, visi sužaidė. Jie labai norėjo laimėti, buvo užsivedę. Mūsų komanda labai jauna, todėl aš galvoju, kad didžiausios pergalės – ateity“, – tik išlipęs iš lėktuvo išpranašavo J. Kazlauskas.
„Aš esu labai laimingas ir susijaudinęs. Jau anksčiau sakiau, kad mes su „Žalgiriu“ nugalėsime ir kartu su Kaunu ir visa Lietuva džiaugsimės pergale. Negalėčiau pasakyti, kad italai žaidė blogai, tiesiog mes žaidėme puikiai. Pergalę mums padėjo iškovoti ne tik tai, kad mus palaikė mūsų žmonos, draugai ir artimieji, bet ir visa Lietuva. Man patinka „Žalgiryje“, bet ar jame liksiu, mes su žmona nuspręsime šiek tiek vėliau“, – grįžęs kalbėjo E. Whatley.
Amerikietis galiausiai neliko nei „Žalgiryje“, nei apskritai krepšinyje ir baigė savo karjerą.
Dviprasmiški jausmai turėjo aplankyti ir kitą naujoką V. Praškevičių, kuris jau po kelių savaičių nuo triumfo Eurolygoje stojo į priešingą barikadų pusę ir LKL finale gynė „Atleto“ garbę.
Tuo metu M. Žukauskas buvo dvigubai laimingas – jis prieš kelias dienas buvo atšokęs savo vestuves.
„Buvome gerų nuotaikų. Savaitgalį prieš finalą buvo mano vestuvės. Taip kad atšventėme jas ir vykome į povestuvinę kelionę. Iš kitų žaidėjų dalyvavo tik E. Žukauskas, mes gerai sutarėme, o kitų pakviesti turbūt nebuvo galimybių, nes reikėjo ruoštis finalui. Labai gerai atsimenu tas rungtynes, nes, sakau, čia buvo mano povestuvinė kelionė, išsivežiau žmoną į Belgradą ir vestuvės prasitęsė dar ilgiau“, – šypsodamasis įsimintiną pavasarį mintyse prikelia M. Žukauskas.
„Smagu švęsti, smagu prisiminti ir kad kiti prisimena iš šalies. Tai – neeilinė pergalė. Aš pats jokio medalio ar ženkliuko nei iš Europos taurės, nei iš Eurolygos finalo neturiu. Toks keistas jausmas. Žinau, kad laimėjau, bet nėra jokio medalio, įrodymo. Taigi iš tų finalų visi atsiminimai – tik vaizdo įrašuose“, – atskleidė jis.
Rusų žurnalisto įspūdžiai iš dainuojančios Lietuvos
12 metų Europoje nieko nepešusio „Žalgirio“ pergalė daug kam buvo nemenka staigmena, nes net ir prieš finalą jo favorite buvo laikoma „Stefanel“.
„Karčiai baigėsi juodas „Stefanel“ sezonas. Jau iškritę iš atkrintamųjų Italijoje milaniečiai pralaimėjo ir Europos taurės finalą „Žalgiriui“. Aiški lietuvių pergalė – 82:67. Lygi kova vyko tik pirmame kėlinyje, o po pertraukos „Žalgiris“ su S. Štombergu įvykdė lūžį ir pabėgo 18 taškų (60:42). Metai, kuriuos „Stefanel“ reikia kuo greičiau pamiršti“, – liūdėjo italų žiniasklaida.
Ispanų spauda sveikino geriausius ir mokėsi rašyti „Žalgirio“ vardą, o rusų dienraštis „Sport-Ekspress“ pateikė išsamų straipsnį tiesiai iš Lietuvos.
„Žalgiris“ laimėjo finalą prieš „Stefanel“, – skelbė „El Mundo Deportivo“.
„Kauno „Žalgiris“ tapo Europos taurės čempionu pasiekęs užtikrintą pergalę. Štombergas finalą baigė su 35 taškais ir buvo tikra jo žvaigždė. Toje pačioje aikštelėje triumfu džiaugėsi apie 100 lietuvių sirgalių ir kroatų centras Arapovičius“, – rašė ispanai.
„Lietuva dainuoja: „Mes – čempionai!“, – savo publikaciją iš Vilniaus pavadino Jurijus Volochovas.
„Antradienis, balandžio 14. Iškart po tiesioginės transliacijos iš Belgrado įsijungęs radiją išgirstu grupės „Queen“ dainą „We are the champions“. Pabandžiau perjungti kitą stotį – ten tas pats.
Tokią pergalę ne nuodėmė ir paminėti. Nueinu į netoli esančią parduotuvę, o ten, nepaisant jau gana vėlyvo laiko, pastebimas šurmulys. Nepažįstami žmonės sveikina vieni kitus, o iš už kasininkės nugaros stovinčio radijo grotuvo vėl skamba „We are the champions“.
Tai – Vilnius. O kas tą vakarą dėjosi Kaune! Bet šalyje, kurioje krepšinis yra daugiau nei žaidimas, kitaip būti ir negali.
Trečiadienis, balandžio 15. Antrą valandą dienos į Karmėlavos oro uostą suguža 12 tūkstančių žmonių. Kai tik nusileido lėktuvas su belgradietiško finalo dalyviais, prasideda masinė ekstazė. Šampanas liejasi upėmis. Kiekvienas, išlipęs iš lėktuvo, patenka į gerbėjų apsuptį, ypač nelengva dalia tenka pagrindiniam didvyriui S. Štombergui.
Ketvirtadienis, balandžio 16. 16 valandą Kauno sporto halėje, skubiai pertvarkytoje į koncertų salę, prasideda naujų Europos taurės savininkų pagerbimo ceremonija. Ją tiesiogiai transliuoja Lietuvos televizija. Vyriausybės vardu oficialius sveikinimus skaito Sporto ministras ir Seulo olimpinis čempionas Rimas Kurtinaitis.
Beveik prieš trejus metus mes su treneriu J. Kazlausku prie kavos puodelio aptarėme galimybes iš „Žalgirio“ sukurti superklubą, kuris būtų pajėgus pranešti apie save Europai. Tada man atrodė, kad J. Kazlausko laukia ilgametis kelias, o laukiant pirmų pergalių teks apsišarvuoti kantrybe. Bet „Žalgiris“ įsiveržė į Europos elitą gerokai anksčiau nei buvo laukta“, – pripažino „Sport-Ekspress“ korespondentas, pabrėžęs, kad kitą sezoną žalgiriečių laukia dar rimtesnis iššūkis ir turnyras, kuriame silpnų varžovų nėra.
Tačiau tris NBA žaidėjus – Tyusą Edney, Anthony Bowię ir Jirį Zideką – pridėjęs „Žalgiris“ nustebino visus ir po metų.
„Ar jūs manote, kad mes pinigus švaistome vėjais? Tikiuosi, kad jūs įsivaizduojate, kiek jie kainuoja“, – paklaustas apie tai, koks bus Eurolygos debiutanto „Žalgirio“ biudžetas, rusų žurnalistams atsikirto A. Sabonis.
Šiemet – 20 metų ne tik „Žalgirio“ iškovotai Europos taurei, bet ir jau 20-asis sezonas iš eilės, kai žaliai balti puošia Eurolygą. Tai turbūt ir yra atsakymas į klausimą, kaip „Žalgiris“ leidžia savo pinigus ir kokia jėga jis yra Europos krepšinyje jau ne vieną dešimtmetį.