Vincentas Collet net drebėjo iš apmaudo, o Evanui Fournier bandymai paguosti kėlė tik dar didesnį niršulį.
Taip buvo spaudos konferencijoje po Europos čempionato finalo. Keliolika minučių anksčiau bendravimui su žiniasklaida skirtoje zonoje į rūbinę žengiantiems vicečempionams pyktis dar nebuvo sukilęs – tik slėgė bekraštis liūdesys.
Delfi pabandžius priminti, jog pakeliui į finalą „Les Bleus“ aplenkė 22 žemiau galutinėje rikiuotėje likusias komandas, E. Fournier tik bejėgiškai purtė galvą.
Paklaustas, ką vėliau prisimins iš šio turnyro, Prancūzijos atakų lyderis nerado jokių alternatyvų.
„Pralaimėjimą. Pralaimėjimą – tik tiek galiu dabar pasakyti. Gal po dešimt metų jausiuosi kitaip, bet dabar matau tik prarastą galimybę laimėti auksą“, – šluostydamas iš akių kampučių besikaupiančias ašaras, sakė 23 taškus finale pelnęs gynėjas.
29-erių Niujorko „Knicks“ atstovas pripažino besąlygišką Prancūzijos kapituliaciją – prieš rinktinę, kurios nuostolių sąrašas ilgesnis nei suburtų žaidėjų.
„Ispanija žaidė geriau nuo pradžios iki pabaigos. Jie turėjo aiškų planą, o mes savojo nevykdėme pakankamai gerai. Nė minutės nekontroliavome šių rungtynių.
Kuo tokie ypatingi ispanai? Jie turi savo žaidimo stilių, kitokią krepšinio mokyklą. Ir jie labai gerai žaidžia kartu – kaip komanda. Jie nedaro nieko, ko nemoka, priešingai, išnaudoja visas varžovo silpnąsias vietas – turbūt tai puikaus trenerių štabo ir patirties įtaka. Per visą turnyrą tai buvo kantriausia komanda – ir pati geriausia. Tai – netikėtumas. Bet faktas, kad ispanai tikrai moka žaisti krepšinį“, – čempionams nusilenkė E. Fournier.
Kalbėdamas apie savo komandą, žodžio kišenėje neieškantis krepšininkas atsigręžė į istoriją.
„Nemanau, kad mums trūksta daug. Deja, nesame tiek daug kartų buvę finaluose – ypač po to, kai Europos čempionatą pradėta organizuoti kas ketverius metus. Tai tikrai nuvilia, turėtume būti geresni“, – sakė rezultatyviausias vicečempionų žaidėjas.
Europos čempionato finale jo tautiečiai pasirodė trečią sykį. 2013-aisiais Tony Parkerio karta šventė vienintelį triumfą, kuomet lemiamoje kovoje įveikė Lietuvą.
2011 metais ta pati karta – Lietuvoje vykusiame čempionate – finale pripažino ispanų auksinės rinktinės pranašumą.
Abiejų komandų gretose iki šiol išliko po vieną Kaune virusį mūšį gyvai pamenantį žaidėją: kaip ir prieš 11 metų, taip ir dabar auksą matavosi Rudy Fernandezas, o sidabru tenkinosi Andrew Albicy.
„Nemanau, kad vienas sidabras geresnis už kitą, – Delfi paprašytas palyginti abu Ispanijai pralaimėtus finalus, sakė 32-ejų Prancūzijos gynėjas. – Mums tai – nusivylimas, nes norėjome aukso. Bet Ispanija buvo geriau pasiruošusi. Pradėjome prastai, bandėme grįžti, rodėsi, jau pavyksta, bet po minutės pertraukėlės jie vėl nutolo dviženkliu skirtumu. Akivaizdu, kad šiandien jie buvo geresni. Jų koziris – patirtis, tai jiems neša medalius.“
O taip pat Kaune baltą vėliavą turėjęs pakelti treneris V. Collet šįsyk baksnojo į protokolą: konkrečiau, 19 auklėtinių padarytų klaidų, virtusių 35 oponentų taškais.
„Panašiai klysdami išgyvenome prieš Turkiją ir Italiją, bet Ispanija to neatleido. Patys pataikėme taip, kad geriau negalima ir tikėtis, bet mus nužudė klaidos. Ir tam yra priežastis – Ispanija savo planą vykdė tobulai, o mes, pavyzdžiui, nė sykio sėkmingai neužpuolėme prieš „box and one“ gynybą“, – smarkiai susinervinęs kalbėjo 59-erių specialistas.
Ispanija Europos čempione tapo ketvirtą kartą, visus titulus susirinkusi per pastaruosius 13 metų. Be to, ispanams tai buvo jau septintas medalis iš eilės žemyno pirmenybėse.
Iš viso prizininkais Europoje jie yra tapę 14 sykių ir medalių kraičiu nusileidžia tik nebeegzistuojančių SSRS (21) bei Jugoslavijos (17) rinktinėms.
Savo ruožtu, Prancūzija pelnė dešimtąjį apdovanojimą.
Primename, kad rungtynes dėl trečios vietos sekmadienį laimėjo Vokietija, 82:69 tuščiomis palikusi Lenkiją.