Nuo 2014 metų Madrido „Real“ marškinėlius vilkėjęs J. Mačiulis šio sezono pradžioje dėl legionierių limito nebuvo registruojamas Ispanijos čempionato kovoms, o vėliau iškrito iš rotacijos ir Eurolygoje.
Kovo mėnesį karališkasis klubas nutraukė sutartį su lietuviu, tačiau be darbo jis buvo vos 4 dienas. Puolėjo paslaugų prireikė rusų Krasnodaro „Lokomotiv“ komandai, kuri dėl traumos prarado australą Ryaną Broekhoffą.
Tiesa, Krasnodaro „Lokomotiv“ liko toli nuo VTB čempionato prizinių vietų. Turnyro ketvirtfinalyje Sašos Obradovičiaus auklėtiniai sutiko per stiprų varžovą – Aleksejaus Švedo vedama Maskvos srities „Chimki“ komanda serijoje iki trijų pergalių įveikė J. Mačiulio atstovaujamą ekipą sausu rezultatu 3-0.
Vienintelė klubo sezono paguoda – Europos taurėje pasiektas finalas, tačiau ten „Lokomotiv“ abejas rungtynes pralaimėjo Davido Blatto ir Kęstučio Kemzūros treniruojamai Stambulo „Daruššafaka“ komandai.
J. Mačiulio sezonas Rusijoje buvo itin trumpas ir truko vos 10 rungtynių. Tiesa, lietuvio statistika VTB lygoje niekam neturėjo kelti abejonių dėl jo sugebėjimų.
Puolėjas vidutiniškai žaisdavo beveik po 26 min. (daugiausiai komandoje), pelnė 9,5 taško, atkovojo 6 kamuolius (daugiausiai komandoje), atliko 1,1 rezultatyvaus perdavimo, perėmė 1,4 kamuolio, klydo 1,8 karto ir rinko 11,7 naudingumo balo.
Geriausias rungtynes Rusijoje jis sužaidė gegužės 5 dieną su Krasnojarsko „Jenisej“ ekipa, kai per 25 min. pelnė 22 taškus, atkovojo 9 kamuolius, atliko 5 rezultatyvius perdavimus ir surinko 34 naudingumo balus.
Priminsime, kad jei lietuvis iki sezono pabaigos būtų likęs Madride, į savo trofėjų kolekciją būtų padėjęs antrą Eurolygos čempiono titulą. Šių metų Eurolygos finalo ketverte karališkasis ispanų klubas traukė pergalės dainas, kai finale nukarūnavo Stambulo „Fenerbahče“ krepšininkus.
J. Mačiulis kartu su „Real“ Eurolygos čempionu tapo 2015 metais. Taip pat jis po dukart laimėjo Ispanijos čempionatą ir Karaliaus taurės turnyrą. Ant jo apdovanojimų lentynos taip pat puikuojasi Tarpkontinentinė taurė ir Supertaurė.
„Neplanavome, kad taip užbaigsime sezoną, bet niekas neplanavo ir to, kad jau ketvirtfinalyje žaisime su „Chimki“. O atkrinamosiose varžybose kitoks nusiteikimas nei reguliariajame sezone, kai „Chimki“ buvome įveikę“, – Krepšinis.lt kalbėjo J. Mačiulis.
– Ko „Lokomotiv“ komandai pritrūko? Tikslai juk buvo aukštesni nei ketvirtfinalio etapas?
– Tikslai tikrai buvo daug aukštesni. Fiziškai jautėmės gerai, gal pritrūko akivaizdžiai geresnio tritaškių pataikymo procento, nes jis buvo labai prastas. Kai negali „išplėsti aikštės“, nes prameti daug tritaškių, kita komanda ten tavęs nedengia, tuomet sunku kažką nuveikti ir po krepšiu, nes ten visi susispaudžia, dvigubina ir taip toliau.
– Ar pavyko per tuos tris mėnesius priprasti prie naujos komandos?
– Prisitaikyti šiek tiek pavyko – perpratau gynybos rotacijas, išmokau puolimo derinius. Buvo visai gerai, reguliariojo sezono finiše ir man asmeniškai, ir komandai buvo tikrai gerų rungtynių. Manau, kad komandos pakeitimas, papildomos minutės man padėjo atgauti jėgas.
Gal tas trijų mėnesių laikas buvo per trumpas, reikėjo tą sprendimą anksčiau priimti. Norėjosi atgauti jėgas, daugiau žaidimo laiko gauti. Per tuos tris mėnesius 10 rungtynių nėra daug. Dabar palaikysiu sportinę formą ir lauksiu naujo kontrakto.
– Krasnodaro klubas kalbėjo kažką apie kitą sezoną, gal pasiūlė pratęsti bendradarbiavimą?
– Dar neišsiskyriau su klubu – laukia vakarienė su komanda. Kai atvažiavau pasirašyti sutarties į Krasnodarą, jie norėjo iš karto turėti opciją kitam sezonui. Nežinau, kaip bus dabar. Dabar „ant karštųjų“ per anksti spręsti ir man, ir klubui – Europoje dar nesibaigė sezonai, Eurolygos klubai dar tęsia kovas nacionalinėse lygose.
– Ar norėtumėte tęsti kovas Eurolygoje, ar tenkintų ir Europos taurė?
– Kad ir kokį vaidmenį turėsiu, norisi išlikti Eurolygoje. Kiekvieno žaidėjo norai yra žaisti aukščiausiame lygyje. Artėjantys mėnesiai parodys, kaip bus.
– Kaip sekėsi sutarti ir dirbti su „Lokomotiv“ vyriausiuoju treneriu Saša Obradovičiumi?
– Man anksčiau neteko su juo dirbti. Tai apskritai pirmas senosios krepšinio mokyklos serbas, su kuriuo teko dirbti. Krepšinio stilius, taktika, kur žaidžiama „ant žemo ūso“, daug kamuolių atiduodama po krepšiu ir žaidimas vyksta aplink krepšį, „centruoja“ tiek maži, tiek dideli – man tinka.
Tikrai negaliu sakyti, kad kažkas buvo netikėta. Žinojau, kad trenerio propaguojamas krepšinis atitinkama mano stilių, pagal kurį žaidžiau Graikijoje, „Žalgiryje“ ir Milane. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl atvykau čia, o ne kitur.
– Neabejoju, kad finalo ketverto varžybose palaikėte savo buvusius „Real“ komandos draugus. Prisipažinkite, ar tie Eurolygos čempionų linkėjimai pasiekė ir jus?
– Po finalo su žaidėjais, treneriais, asistentais daugiau ar mažiau kalbėjau telefonu ir susirašiau. Pasveikinau visus. Tikrai džiaugiuosi, nes žinau, koks sunkus Madrido komandai buvo šis sezonas, žinau, kiek traumų ir sunkumų teko įveikti. „Real“ parodė charakterį ir nusipelnė šio titulo bei pagarbos. Tai didžiausias apdovanojimas už visus vargus, kančias, traumas. Neįsivaizduoju, koks turi būti vidinis džiaugsmas.
– Pačiam gal apmaudu – būtumėt antrą kartą tapęs Eurolygos čempionu, jei būtumėt Madride sulaukęs sezono pabaigos?
– Daug kas taip sako, bet priėmiau tokį sprendimą. Norėjau atgauti jėgas, pajausti žaidimą. Galima daug spėlioti – gal būtų kita rotacija, būčiau įtrauktas, o gal ir neįtrauktas. Savo sprendimo nesigailiu, nes žiūriu į tolesnę ateitį.
Noriu pažaisti krepšinį, mėgautis žaidimu, o ne sėdėti ant atsarginių suolo. Aišku, tie titulai smagu, tačiau visai kitaip, kai prie tų titulų pats prisidedi, o ne kai sėdi ant suolo, o laimi kažkas kitas. Noriu prisidėti prie tų titulų pats.
– Ar nustebino fantastiškas „Žalgirio“ žygis į finalo ketvertą ir prizinė vieta?
– Jei palyginsime, su kokiais klubais teko varžytis, jei lyginsime biudžetą ir kitus dalykus, tai nustebino, bet žinant Šarą, krepšininkus, kurie jau susižaidę, buvo galima tikėtis kažko panašaus. Aišku, niekas nesitikėjo, kad žalgiriečiai įveiks „Olympiakos“.
Tikrai „Žalgiris“ pasiekė gerą sportinę formą, gavo po traumų atsigaunantį varžovą, pateko į finalo ketvertą, parodė charakterį ir kovingumą, trenerio išmonę ir pasiekė gerą rezultatą. Man kaip lietuviui, užaugusiam kartu su „Žalgiriu“, tikrai smagu. Žiūrėjau, sirgau ir dar smagiau, kad „Žalgiris“ nugalėjo tą amžiną mūsų priešininką – Maskvos CSKA.
– Artėja dvejos atrankos rungtynės į 2019 metų FIBA pasaulio čempionatą. Ar esate nusiteikęs prisidėti prie Lietuvos rinktinės?
– Oficialių paraiškų nemačiau. Su treneriu Dainiumi Adomaičiu kalbame pakankamai dažnai apie tai ir aš sakiau, kad jei reikės, būsiu. O ar reikės mano paslaugų, spręs treneris. Jis dėlios komandą ir žiūrės, kaip viskas vyks.
Man sezonas baigėsi, turiu visą mėnesį atostogų, nes stovykla prasidės birželio pabaigoje, tai turėsiu pakankamai poilsio po sezono. Matysime, ar treneris pakvies mane. Šiaip jeigu pakviečia, dar niekada neatsisakiau atvykti į Lietuvos rinktinės stovyklą.
– Šiek tiek pajutote žaidimo minučių svorį ir džiaugsmą. Tikriausiai apetitas auga bevalgant – norėsite ir būsimoje komandoje daugiau laiko praleisti aikštėje?
– Po pusantrų metų ant suolo tos 10 rungtynių tikrai yra per mažai, kitaip tariant tai – niekas. Čia ne ofisas, kur ateini, pritaikai tą pačią formulę, sprendi ir rašai tuos pačius raportus. Visai kitaip, kai turi žaisti krepšinį, pajusti žaidimo jausmą, atgauti reakciją.
Tikėkimės, kad naująjį sezoną rasiu komandą, su kuria startuosiu jau priešsezoninėje treniruočių stovykloje. Paprastai prie komandos prisidėdavau nuo rugsėjo, kai žaidėjai jau susižaidę, tai nukrenti kaip iš giedro dangaus. Tuomet atrodo, kad esi truputį ne vietoje. Reikia prisidėti nuo pat pradžių ir tapti iš karto komandos dalimi, o ne po mėnesio. Tai labai svarbu.