Susargdino plaučių uždegimu
Dviejų Eurolygos čempionų – aukštaūgio iš Klaipėdos E. Žukausko ir Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) šiemet į viršūnę nuvedusio trenerio E. Atamano – keliai buvo susikirtę 2004-aisiais.
Pažintis lietuviui paliko nemažai kurioziškų prisiminimų, kuriais 47-erių buvęs vidurio puolėjas pasidalino su Delfi.
E. Žukauskas teigia niekada nepamiršiantis, kaip po 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių kartu su kitu Lietuvos rinktinės krepšininku, taip pat klaipėdiečiu Sauliumi Štombergu skubėjo į Stambulo „Ulker“ ekipą, kurią tuomet treniravo E. Atamanas.
„Mes su Sauliumi po olimpiados buvome pavargę, bet iškart vykome į „Ulker“ stovyklą, kuri buvo surengta kažkur Italijos kalnuose. Pamenu, kad per mėnesį sužaidėme net 23-ejas draugiškas rungtynes. Kažkoks kosmosas: keliauji iš vieno miesto į kitą ir žaidi. Su Štombergu buvome taip nusilpę, kad net abu susirgome plaučių uždegimu. Pamenu, kad buvo labai sunkus sezonas“, – pasakojo E. Žukauskas.
Nelengvas jis buvo ir dėl trenerio. Ne visada E. Atamanas pateisino savo pavardę, būdamas valiūkiškas krepšinio plėšikų gaujos su Vasilije Micičiumi ir Shane'u Larkinu priešakyje vadeiva. Anksčiau turkas garsėjo kaip nesukalbamas diktatorius, ir E. Žukauskas turėjo progą tuo įsitikinti.
Norėjo iš Turkijos „nešti kudašių“
Pasiteiravus, ar E. Atamanas ne rungtynių metu kada nors taip šypsodavosi, kaip po laimėto Eurolygos finalo prieš Šarūno Jasikevičiaus treniruojamą „Barcelona“ klubą, E. Žukauskas atsakė: „Jis šypsodavosi labai retai, buvo santūrus treneris“.
Stepu sirgalių pramintas buvęs žaidėjas pamena, kad turko treniruotės būdavo ypač sunkios.
„Prieš treniruotę kelias minutes apšyli ir bemaž dvi valandas žaidi penkiese prieš penkis. Treniruotės būdavo labai intensyvios“, – pabrėžė buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas.
E. Žukauskas ir pats kartą savo kailiu pajuto E. Atamano griežtumą.
„Pralaimėjome rungtynes vos vieno taško skirtumu ir iškart po to važiavome ne namo, o į sporto salę. Naktį dvi valandas sušilę plušome, treniravomės. Dar pamenu, kad Štombergui tada pasakiau: varom namo, nebesitreniruojam, čia jau atsibodo, tegul meta lauk, nebėra kantrybės. Bet vis tiek visi paklusome ir važiavome treniruotis“, – prisiminęs seną istoriją šypteli E. Žukauskas.
Žaidžiant Turkijoje klaipėdietį erzino labai dideli atstumai.
„Į treniruotes turėdavai išvažiuoti prieš dvi valandas. Kol išvažiuoji, kol susiteipuoji, kol pasiruoši. O po to – vėl atgal dvi valandos kelio. Poilsio buvo labai mažai“, – teigė E. Žukauskas.
Jam įstrigo ir tai, kad tuomet turkai prieš rungtynes valgydavo labai daug vištienos ir makaronų.
„Mums atrodė sunkiai suprantama, kad net rungtynių dieną prisivalgo tiek, kiek mums atrodydavo tiesiog neįmanoma“, – stebėjosi E. Žukauskas.
Sabas padovanojo sportbačius
Nors profesionalaus krepšininko karjerą baigė prieš dešimtmetį, aukštaūgis puikiai pamena pergales ir nuotykius su Lietuvos rinktine, iš trenerių gautas pamokas ir netgi dienas, kai dėl galimybės profesionaliai žaisti krepšinį jam teko gyventi kabinete šalia sporto salės.
„Prieš daugiau nei 20 metų, kai žaidžiau „Neptūne“, daug galvos skausmo kėlė rūpestis dėl sportinės avalynės. Tais laikais Lietuvoje tiesiog nebuvo pirkti didelio numerio batų, tekdavo skolintis. Vis dėlto 52-as dydis. Pamenu, kiek buvo džiaugsmo, kai savo sportbačius padovanojo Arvydas Sabonis“, – pasakojo ne tik 216 cm ūgiu, bet ir itin ilgomis rankomis išsiskyręs E. Žukauskas.
Lietuvos rinktinės marškinėlius jis vilkėjo beveik dešimtmetį – nuo 1995 iki 2004 metų – ir gali pasigirti prestižine medalių kolekcija: olimpine bronza 1996 metais Atlantoje ir 2000 metais Sidnėjuje, 2003-iųjų Europos čempiono titulu.
„Klausiate, kokia tada buvo mūsų pergalingo žygio paslaptis? Europos čempionate visi buvome labai vieningi, draugiški lyg vienas kumštis – tiek žaidėjai, tiek trenerių štabas. Be to, tada mūsų rinktinėje žaidė daug gerų krepšininkų, tarp kurių pirmais smuikais griežė Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas ir Darius Songaila. Negalima pamiršti ir kitų vyrų – kompanija buvo rimta, bet smagi“, – prisiminė E. Žukauskas.
Netrukus pridūrė: „Reikia nepamiršti ir fakto, kad turėjome įžaidėją Š. Jasikevičių, kuris aikštėje puikiai dirigavo žaidimui.“
Į viršų kėlė Eurolygos taurę
E. Žukauskas kaip ir E. Atamanas yra kėlęs į viršų ir Eurolygos taurę. Tai įvyko 1999 metais su Kauno „Žalgiriu“, tuomet treniruojamu Jono Kazlausko.
„Prieš daugiau nei 20 metų pasiekta mūsų pergalė Eurolygoje buvo lyg kažkas iš fantastikos zonos. Klubiniame krepšinyje man tai neabejotinai didžiausias laimėjimas“, – teigė E. Žukauskas, su malonumu žalgiriečių rungtynes Eurolygoje stebintis ir dabar.
Apie istorinį „Žalgirio“ triumfą Delfi jau rašė ir išsamiame projekte Eurolyga-ga, kur skamba ir legenda tapusios ŽAS dainos motyvai.
„Tą dainą įrašėme dar prieš Eurolygos finalo ketvertą. Pamenu, kad Miunchene prieš finalą arenoje paleido tą dainą ir ji mus tarsi užvedė – kūnu šiurpuliai ėmė bėgioti, užvirė kovingumas, patikėjome savimi. Tiesą sakant, net sudėtinga viską perteikti žodžiais“, – prisipažino aukštaūgis.
Gatvėje pastebėjo dėl milžiniško ūgio
E. Žukauskas prisiminė, kad į krepšinį jį atvedė pats likimas. Aukštaūgio teigimu, jei ne palankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, jis galėjo pasukti ir statybininko keliu.
„Į profesionalų krepšinį patekau visiškai atsitiktinai – su draugais prie tuometinės Klaipėdos šeštos vidurinės mokyklos (dabar – „Versmės“ pagrindinė mokykla – Delfi) mėtydavome į krepšį. Kartą atėjo „Neptūno“ strategas Eugenijus Milkontas ir pakvietė mane į savo ekipą“, – kalbėjo E. Žukauskas.
Tiesa, Eurelijus vaikystėje trumpai lankė krepšinio treniruotes pas trenerį Algimantą Sercofą, tačiau iš bendraamžių neišsiskyrė.
„Man nesisekė žaisti ir mečiau treniruotes. Tačiau vėliau labai išstypau. Manau, „Neptūno“ treneris mane pastebėjo būtent dėl išskirtinio ūgio“, – prisiminimais dalijosi krepšininkas.
E. Žukauskui pirmieji žingsniai „Neptūne“ nebuvo kloti rožėmis.
„Teko gerokai paprakaituoti. Gyvenau kaime, negalėjau kasdien važiuoti namo, tad iš pradžių teko apsistoti „Neptūno“ sporto salėje. Vietoje buvo ir lovos, ir virtuvė. Po sunkių treniruočių nereikėdavo niekur eiti – krisdavau į lovą, viskas buvo šalia“, – neslėpdamas juoko pasakojo buvęs profesionalus atletas.
Sulaukė NBA dėmesio
E. Žukausko pavardė kadaise skambėjo ir NBA kontekste. 1995 metais NBA naujokų biržoje jis 54-uoju šaukimu buvo pasirinktas Sietlo „SuperSonics“ komandos. Netrukus Sietlo klubas perleido teises į lietuvį Milvokio „Bucks“ klubui. Bet klaipėdietis taip ir neužsivilko jokios NBA komandos marškinėlių.
„Klausiate, ar dėl to gailiuosi? Kad labai stipriai gailėčiausi – tai nepasakyčiau. Man gerai buvo ir Europoje. Kas žino, jei būčiau labai norėjęs žaisti NBA, gal ir būčiau prasimušęs. Tuomet, kaip tik po vestuvių, buvau nuvykęs į treniruočių stovyklą. Nebuvo didelio ūpo, kadangi kaustė nežinia, ar ten nuvykęs gausiu žaisti, ar visą laiką sėdėsiu tik ant atsarginių suolo. Norėjosi dar šiek tie patirties įgauti Europoje“, – anksčiau žurnalistams yra sakęs E. Žukauskas.
Politika patraukė, bet nesuviliojo
E. Žukauskas, 2009 metais „Žalgiryje“ baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, dar kurį laiką žaidė Klaipėdos mėgėjų krepšinio čempionatuose, o pastaruoju metu uostamiestyje dažniau yra pastebimas ne krepšinio, o teniso aikštynuose. Ne kartą skynė laurus būtent šios sporto šakos turnyruose. Taip pat vienas didesnių jo pomėgių – žvejyba.
E. Žukauskas save išbandė ir politikoje – su viena iš partijų dalyvavo savivaldos rinkimuose. Jis iš pradžių tik per plauką nepateko į Klaipėdos tarybą.
Vėliau vienas iš jo partijos narių, kuris buvo išrinktas, nusprendė eiti kitas pareigas, tad pagal sąrašą jį pakeisti turėjo E. Žukauskas.
Tačiau buvęs krepšininkas pats tokio mandato atsisakė ir į politiką visgi nusprendė nelįsti.
Dabar E. Žukauskas yra Klaipėdos rajono Aukštkiemių kaimo bendruomenės, kurioje pats yra pasistatęs namą, pirmininkas: organizuoja bendruomenės šventes, įvairias sporto varžybas ir rūpinasi šios bendruomenės buitimi bei aktyvia veikla.