Negana to, jaunuosius talentus aplanko ir profesionalūs krepšininkai, kurie pasidalina savo išmintimi, patirtimis ir prisiminimais. Pirmasis SKM Summer Camp'20 stovykloje apsilankė 28-erių Paulius Dambrauskas.
195 cm ūgio gynėjas P. Dambrauskas yra žaidęs Vilniaus „Lietuvos ryto“, Klaipėdos „Neptūno“, Šiaulių „Šiaulių“ ekipose. Paulius yra taip pat ragavęs ir legionieriaus duonos – žaidęs Prancūzijos ir Lenkijos ekipose. Pasibaigus pokalbiui ir linksmybėms su vaikais P. Dambrauskas sutiko trumpai pasikalbėti su skm.lt ir pasidalino savo mintimis apie krepšinį, ateinantį sezoną bei išsiuntė savo žinutę visai SKM bendruomenei.
– Ar karantino metu pavyko išlaikyti sportinę formą?, – P. Dambrausko paklausė skm.lt
– Taip. Daugiau buvo fizinio pasiruošimo, kadangi visos krepšinio salės buvo uždarytos. Pirmą karantino mėnesį iš viso teko sportuoti vienam lauke, o po to jau nuo balandžio vidurio pradėjau sportuoti su asmeniniu treneriu. Sportavau kiekvieną dieną, prisižiūrėjau save tiek sporto salėje, tiek mityboje.
– Ar kaip nors ši pauzė nuo krepšinio jums padėjo?
– Ši pauzė padėjo iš tos pusės, kad šeimoje susilaukėme naujagimio, tai iš tikrųjų išėjo taip, jog galėjau skirti daugiau laiko auginant savo sūnų, pagelbėti mamai ir tiesiog mėgautis tuo visu procesu.
– Ankstesniais karjeros metais buvote veržlus, itin dažnai verždavotės arčiau krepšio, o kaip atrodo dabartinis jūsų žaidimo stilius?
– Negaliu sakyti, kad dabar esu senas (juokiasi), bet kai buvau jaunas, aš neturėjau tokių sunkių traumų. Būdamas 24 metų Šiauliuose patyriau pilvo ir kirkšnies traumas, kur turėjau stiprų skausmą. Lietuvoje nebuvo daktarų, kurie galėtų išspręsti šią problemą. Turėjau baigti du sezonus po pusę Lenkijoje ir Šiauliuose.
Traumos darė įtaką mano agresyvumui. Nors nesakau, kad dabar nesu agresyvus, tačiau anksčiau eidavau, stengdavausi šokti visiems per galvas. Dabar galbūt žaidžiu daugiau su galva, bandau pergudrauti varžovus, neinu tiek daug į kontaktą, bet, aišku, aš kontakto nevengiu.
– Profesionalas esate nuo 2009 m. Kas buvo sunkiausia einant profesionalaus krepšininko keliu?
– Kažko aukoti einant šiuo keliu labai nereikėjo, nes aš jau buvau pasiryžęs žaisti krepšinį profesionaliai. Prisimenu, kai 2009 m. susirinkome į „Perlo“ komandos susirinkimą. Mes galvojome, kad žaisime Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), bet tuometinis „Perlo“ direktorius Giedrius Aidietis mums pasakė, kad žaisime Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Aš prieš tai žaidžiau tik Regionų krepšinio lygoje (RKL). Nežaidžiau NKL, tad tas peršokimas į aukščiausią lygą kėlė šiek tiek nerimo. Tačiau visi buvome išalkę ir per porą mėnesių apsipratome LKL bei tą patį sezoną pavyko nugalėti Kauno „Žalgirį“.
Manau, kad tas vienos lygos peršokimas man buvo gera patirtis. Po pirmų mėnesių, kai tiek man, tiek komandai sekėsi visai neblogai, tai davė tokio pasitikėjimo, kad čia nėra kažkoks kosmosas, kad galima konkuruoti su tais pačiais vyrais.
– Pačiam šiek tiek teko paragauti legionieriaus duonos – kas labiausiai įsiminė žaidžiant kitoje šalyje, o ne Lietuvoje?
– Pirmas legionieriaus sezonas man buvo pats sunkiausias, kai išvažiavau žaisti į Prancūziją. Buvau visiškai vienas, neturėjau šeimos, teko gyventi vienam. Komandoje buvo du amerikiečiai, su kuriais buvo galima kalbėti angliškai, o visų kitų likusių prancūzų tiek trenerių, tiek žaidėjų anglų kalbos žinios buvo minimalios, buvo sunku susikalbėti. Komunikacijos buvo labai mažai. Nauja šalis, nauja kultūra. Tas sezonas buvo užsigrūdinimo sezonas. Tos pačios krepšinio sąlygos antroje Prancūzijos lygoje nebuvo tokios, kokių tikėjaisi. Treniruočių metu paprastą vandenį reikėjo piltis iš krano, tai buvo šioks toks šokas atvažiavus iš Lietuvos. Mes Lietuvoje turime neblogas sąlygas tiek aukščiausio, tiek žemiausio lygio turnyruose. Kiti sezonai Lenkijoje buvo kur kas lengvesni.
– Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turi pasižymėti jaunas krepšininkas, kuris svajoja tapti profesionalu?
– Manau, kad svarbiausias dalykas yra charakteris, nes ne visiems yra duoti fiziniai duomenys, kažkoks talentas. Bet jeigu tu turi charakterį ir norą, tu gali viską tuo kompensuoti – reikia daug dirbti ir tada galima pasiekti daugiau negu tie žaidėjai, kurie yra talentingi, bet nedirba pakankamai. Tokių pavyzdžių yra labai daug, kai su savo tingumu, blogu požiūriu į darbą kai kas nepasiekia tikslų ir nusivažiuoja, o žaidėjai, kurie galbūt nėra tokie talentingi, bet kryptingai dirba, stengiasi ir tai galop atsiperka.
– Ar šiuo metu turite kokią nors svajonę arba tikslą savo krepšininko karjeroje, kurį norite įvykdyti per artimiausius kelerius metus?
– Norėčiau tapti nors vienos krepšinio lygos čempionu. Kol kas Lietuvoje esu turėjęs sidabrą (su tuometiniu „Lietuvos rytu“ – aut. past.), esu laimėjęs trečią vietą laimėjęs su „Neptūnu“, bet kol kas viso čempionato laimėti neteko. Tikrai norėtųsi kažkokioje šalyje laimėti čempionų žiedus. Lietuvoje tai yra sunkiai įgyvendinama, bet kitose krepšinio lygose tai būtų labai malonu.
– Ar jau turite kokių nors pasiūlymų, kur žaisti ateinantį sezoną?
– Kol kas tikrai nėra aišku, kur aš žaisiu. Agentas kalba su pora komandų, tačiau viskas labiau yra šnekų lygyje. Lietuvoje, man atrodo, jau paskelbė artėjančio sezono pradžią, Lenkijoje irgi, bet dauguma šalių nežino nei čempionato starto datos, nei ar bus galima žaisti žiūrovais, nei savo biudžetų, tai šią vasarą yra tikrai nestandartinė situacija.
– Ką manote apie tokias SKM rengiamas stovyklas?
– Tokios stovyklos yra super. Aš manau, kad vaikai nuo mažens turi būti užimti, jie turi turėti tikslą, pramogauti, nebūti užsidarę namie, nesulįsti į kompiuterius, televizorius ir tiesiog augti, tobulėti ir bendrauti su kitais vaikais. Vienas dalykas yra tas, kad judėdamas lavini savo kūną, o kitas dalykas yra tai, kad stovyklose lavini savo bendravimo įgūdžius su kitais žmonėmis ir tai yra labai reikalinga.
– Jūsų žinutė visai SKM bendruomenei.
– Reikia daug dirbti, dirbti tikslingai, siekti užsibrėžtų tikslų, toliau taip pat sėkmingai vykdyti stovyklas, kviesti, šviesti vaikus ir jiems padėti atrasti save.