Maža to, prieš pusę minutės iki „Super Mario“ bloko Karaliui šį po krepšiu nugesino ir DeAndre Jordanas. Tą patį net dukart iš eilės šiemet yra padaręs ir Luka Dončičius. Kad taip būtų pažemintas M. Jordanas, su kuriuo lyginamas LeBronas, neprisimena ne tik NBA analitikai, bet ir pirmasis NBA komentatorius Lietuvoje Linas Kunigėlis.
Likimo vėjas Liną nubloškė į Čikagą per patį „Bulls“ aukso amžių – 1992-1993 metais, kai Vėjų mieste ant Mičigano ežero kranto viską į auksą savo prisilietimu vertė jo didenybė M. Jordanas.
Tuo metu 20-metis žurnalistikos studentas iš Utenos susiveikė akreditaciją į dabar jau nugriautą legendinę „Chicago Stadium“ areną, kur namų rungtynes žaidė pasaulio čempionai „Buliai“, ir godžiai rijo akimis tai, ką jo akivaizdoje išdarinėjo MJ bei kompanija, laimėję aukso žiedus tris sezonus iš eilės – 1991, 1992 ir 1993-iaisiais.
Po beveik metų, praleistų Ilinojaus valstijoje, L. Kunigėlis grįžo į Vilnių, kur iškart sulaukė netikėto kvietimo išbandyti save prie TV komentatoriaus pulto, o kartą paragavęs nebegalėjo sustoti: iš pradžių tik įgarsinęs savaitės senumo NBA mačus, kurių įrašų kasetės buvo skraidinamos lėktuvais iš JAV, vėliau Linas peršoko ir į tiesioginį eterį – nušvietė tiek LKL susitikimus, tiek ir NBA superfinalus naktį.
Dar po kurio laiko jis ir pats nuskrido į Ameriką per NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalį, kur kalbino pirmą kartą į pagrindinį jų įvykį patekusį Žydrūną Ilgauską. O tada akies kampeliu pamatė seną savo pažįstamą M. Jordaną, ištaikė akimirką, priėjo ir uždavė jam klausimą, kurį puikiai pamena iki šiol.
Dabar L. Kunigėlio balsą išgirsti nebe taip paprasta: jis komentavo kelerias Lietuvos rinktinės atrankos į pasaulio čempionatą rungtynes, bet šiuo metu yra atsidėjęs kitai veiklai – rašo knygą apie kitą garsų uteniškį Joną Valančiūną.
Kaip atrodė geriausiu visų laikų pasaulio krepšininku tituluojamo M. Jordano žaidimas iš arti? Ko Linas, prasiskynęs kelią, paklausė MJ paskutiniais jo karjeros metais? Ar nebuvo šoko grįžus iš NBA arenų komentuoti LKL dvikovas mokyklų salėse su balkonais? Kokį gandą apie Toronto „Raptors“ rekomendacijas J. Valančiūnui, kurios visai nepatiktų Lietuvos rinktinės gerbėjams, jis yra girdėjęs? Ir apie ką konkrečiau bus jo rašoma knyga?
Išsamus pokalbis su L. Kunigėliu – DELFI TV laidoje.
– Linai, pradėkime kaip visada – nuo pradžių: kokiais keliais prieš 27 metus atsidūrėte Čikagoje ir ką ten veikėte?
– Keliai buvo labai įdomūs. Buvau tik pradėjęs savo karjerą žiniasklaidoje, kai staiga atsirado galimybė porai savaičių ar mėnesiui išvažiuoti į Čikagą. Tas mėnuo man užsitęsė beveik iki metų. O kadangi visa tai vyko Čikagoje, kur tuo metu buvo tiktai vienas Dievas – Michaelas Jordanas – ir vienuolika jo apaštalų, arba dvylika, jeigu su Philu Jacksonu, ten buvo neįmanoma neįsitraukti į visą tą „Bulls“ maniją.
– Jūs, kaip jaunas žurnalistikos studentas, gavote ten akreditaciją ir galimybę lankytis arenoje?
– Aš ten truputį pritryniau, nes nebuvo tada taip jau lengva gauti tą akreditaciją į „Bulls“ rungtynes. Pavyzdžiui, į beisbolą gaudavai daug lengviau. O „Bulls“ tuomet jau buvo dukart NBA čempionai ir turėjo M. Jordaną, todėl ten visą laiką buvo norinčių patekti iš užsienio medijos. Tai aš į kai kurias rungtynes gaudavau, į kai kurias – ne. Parašydavo: „Atsiprašome, šį kartą ne“.
Bet, aišku, šiek tiek padėjo tai, kad buvau iš Lietuvos. Nors dar nebuvo įvykusios Barselonos olimpinės žaidynės, bet jau visi žinojo Šarūną Marčiulionį, o labiau išprusę žmonės ir Arvydą Sabonį, kuris dar nežaidė NBA.
Tai taip, pamačiau NBA iš arti ir su tais užkulisiais, kas po to man buvo pakankamai naudinga tolesniame darbe grįžus į Lietuvą. Realiai aš ten prabuvau netoli metų, apie 11 mėnesių, ir gyvai mačiau gal kokių 20 rungtynių jau pačioje arenoje. Visas kitas likusias – per TV namuose, kur gyvenau. O norint į superfinalus jau reikėjo aukštesnių jėgų pagalbos.
Galima buvo patekti ir į spaudos konferencijas, bet pirmą kartą toje virtuvėje man dar reikėjo susigaudyt, kur čia eiti ir ką daryti. Tai aš ten elgdavausi kukliai – daugiau kukliau nei 2003 metais, kai nuvažiavęs užsipuoliau M. Jordaną (šypsosi).
– Ar tuo metu suvokėte, kokį išskirtinį reginį stebite ir kad tai istorinis momentas, o prieš jus – geriausias visų laikų planetos krepšininkas?
– Be abejo. Tuo metu, kaip tik buvo tas virsmas. Viskas taip sutapo, kad aš nuskridau 1992 m. ankstyvą pavasarį, o tų pačių metų rugpjūtį vyko Barselonos olimpiada ir mes turėjome mūsų „Svajonių komandą“, amerikiečiai – savo. Tai buvo kaip tarptautinio krepšinio sprogimas. Ta pati NBA daug labai laimėjo iš to, kad išsiuntė geriausią visų laikų komandą, dėl ko diskutuoti net nereikia.
Sėkmingai pasirodę lietuviai užsitarnavo pagarbą iš amerikiečių. Todėl man buvo pakankamai malonu leisti laiką Amerikoje po Barselonos žaidynių (šypsosi).
– Per tą laiką tapote „Bulls“ ir M. Jordano fanu?
– Ir to, ir to. Matyt, tais laikais ten kitaip ir nebuvo įmanoma. Negalėjai gyventi Čikagoje ir nematyti, kad visas miestas, netgi sakyčiau, didžioji valstijos dalis, serga už „Bulls“. Kitos komandos tau neegzistavo, jei tu gyvenai Čikagoje.
– O ar jums pačiam įstrigo kurios nors konkrečios rungtynės ar epizodas iš tų laikų?
– Buvo gera finalo su Portlandu istorija, kuri dar turėjo savo atskirą naratyvą. M. Jordanas visą laiką mėgo susigalvoti sau iššūkių, o toje finalo serijoje visi matė priešpriešą tarp jo ir kito superinio žaidėjo Clyde'o Drexlerio. Ir kažkam šovė į galvą pradėti juos lyginti bei diskutuoti, ar C. Drexleris toks pats geras kaip Michaelas. Sakyčiau, kad tas žmogus, kuris tai padarė, iškart parašė mirties nuosprendį „Blazers“, nes M. Jordanui tokių dalykų reikėdavo žiauriai, jis tai priimdavo kaip asmeninį iššūkį ir tada turėdavo trūks-plyš įrodyti, kad neblogas tas C. Drexleris, bet apie ką mes kalbame (šypsosi).
– Tuo metu jums buvo tik 20 metų ir dar turbūt trūko to įžūlumo, bet po dešimties metų priėjote prie paties M. Jordano ir kažko jo paklausėte. Papasakokite šią istoriją.
– Nebuvo taip, kad aš planavau tą padaryti, bet atsirado proga. Žydrūnas Ilgauskas žaidė NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse ir jos buvo paskutinės M. Jordanui. Tam tikslui vien iš Kinijos atskrido gal 80 akredituotų žurnalistų, tai galite įsivaizduoti, koks ten buvo balaganas ir chaosas. Bet taip pasitaikė, kad jau po rungtynių aš pasikalbėjau su mūsų „Big Z“ ir dar pora žaidėjų, kurie šalia jo sėdėjo. Mačiau, kad M. Jordaną visi apgulę, bet kažkaip tarpelį suradau ir ekspromtu pagalvojau, kad bus bent ką vaikams papasakoti, ir paklausiau: „Visi sako, kad čia – paskutiniai tavo „All Stars'ai“. Tad ko tu labiausiai pasiilgsi, kai baigsi karjerą?“ Nieko ten gudraus, toks tas ir klausimas (šypsosi).
Jis irgi atsakė standartiškai, kad tos atmosferos rūbinėje ir po laimėtų, ir po pralaimėtų rungtynių, kada tu su komanda eini link tikslo.
– Tai, Linai, kas visgi geresnis – M. Jordanas ar L. Jamesas? Kurį pasirinktumėte į savo komandą, jei stovėtumėte kiemo aikštelėje ir jums priklausytų pirmumo teisė rinktis?
– Čia kiekvienas turi savo subjektyvią nuomonę. Bet net ir tomis gatvinėmis taisyklėmis aš imčiau Michaelą. Jis buvo unikalus savo sugebėjimais išsitraukti sau pliusą iš bet kokios situacijos, net ir labai nepalankios.
Mano nuomone, jis ir tais laikais buvo antžmogis, ir dabar būtų antžmogis, jeigu žaistų. Jis nebuvo toks atletiškas kaip LeBronas, bet jo krepšinio supratimas ir sugebėjimas išspausti iš kiekvienos situacijos maksimalią naudą buvo neeiliniai – nesvarbu ar tai būtų NBA finalas, ar kortų partija su Johnu Paxsonu, Steve'u Kerru ir Scottie Pippenu. Jis visur buvo toks kovotojas, kad negalėdavo nusileisti. Tai buvo jo kraujyje.
– Linai, teko girdėti, kad šiuo metu rašote knygą apie J. Valančiūną. Ar tai tiesa ir apie ką ji bus konkrečiau?
– Tikiuosi, kad aš ją pagaliau pabaigsiu ir leidykla manęs nenulinčiuos (šypsosi). Knygos idėja susijusi su tuo gražiu Jono darbu, kurį jo fondas daro, t. y. rūpinasi paaugliais, kuriems galbūt reikia tam tikros pagalbos ir patarimų. Iš esmės ir knyga bus skirta paprastai papasakoti tą Jono gyvenimą, kurį jis jau yra nugyvenęs. Vis tiek dabar jis – solidus šeimos žmogus, dviejų vaikų tėvas. Bet savo laiku jis turėjo tokių pat problemų ir dilemų, kaip ir daugybė paauglių, o ta jo gyvenimiška situacija tikrai nebuvo rožėmis klota.
– Visai neseniai J. Valančiūnas susidūrė su nauju gyvenimo išbandymu: po beveik septynerių metų Toronte, kurį pats prisipažino, kad myli, buvo išmainytas į Memfį. Kaip suprantu, jūs bendraujate su Jonu, tai ar jums buvo netikėtas toks „Raptors“ manevras?
– Jis sako, kad myli ir Memfį dabar jau, o Torontas buvo jo pirmoji NBA meilė. Manau, kad tai buvo netikėta dėl to, kad įvyko pačiomis paskutinėmis mainų lango valandomis, kai jau viskas atrodė saugu. Bet kai tai sužinojau, aš iš karto pasakiau, kad Jonui tai turėtų išeiti tik į naudą. Tame Toronte, puikiai žinome, Jonas buvo ketvirta-penkta opcija, kartais šešta net. Ten buvo daug žaidėjų, kurie reikalavo sau daug metimų ir dėmesio.
Jonas dabar pateko į komandą, kurioje mes galime iš tikrųjų matyti, koks didžiulis yra jo, kaip žaidėjo, potencialas. Galbūt mes per daug norėjome iš jo nesuprasdami, kokioje sudėtingoje situacijoje jis buvo ir kiek ten daug norinčių išsimesti savo metimus aplink jį. Dabar Memfyje jis yra antra-trečia opcija, o komandoje visai geras mikroklimatas, nepaisant rezultatų. Ar Torontas išlošė, ar ne, pamatysime pasibaigus šių metų atkrintamosioms varžyboms. Bet kad Jonas, kaip krepšininkas, išlošė arba išloš, manau vienareikšmiškai.
Aišku, jis visą laiką yra tas žmogus, kuris mėgsta laimėti. Vienas dalykas, kurio jis labiausiai nekenčia – tai pralošinėti. Čia teks truputį daugiau tų pralaimėjimų pamatyti, nors aš dabar žiūriu į tuos rezultatus Memfyje su Jonu, jei jie dar pagerins savo turnyrinę padėtį, tai gal ir nebus tame klube visi patenkinti, nes suprastės tas jų šaukimas. Akivaizdu, kad Jonas įnešė pozityvumo į tą komandą.
– Paskutinę savo sutartį su „Raptors“ J. Valančiūnas pasirašė 2015 m. Jos vertė – 64 mln. JAV dolerių per ketverius metus. Tačiau viename interviu jūs užsiminėte, kad Jonas galėjo sudaryti ir pelningesnę sutartį, jei tik būtų sutikęs vasaromis nevykti į Lietuvos rinktinę. Ar taip galėjo būti?
– Manau, kad taip. Pats nedalyvavau derybose ir galiu remtis tik žmonių, kuriais pasitikiu, informacija, bet tikiu, kad tai yra tiesa. Koks galėjo būti tas skirtumas? Aš nežinau, ar tai yra svarbu: 10-12 milijonų galėjo būti. Už tai, kad nesidraskytų per daug su rinktine, nes ne ji jam pinigus moka, o klubas. Aš manyčiau, kad vienokioje ar kitokioje formoje tokių pasiūlymų išgirsta dauguma europiečių, žaidžiančių NBA.
To nesinorėtų, bet gal ateis laikais, kai ir Domantui Saboniui gali tekti priimti tam tikrus sprendimus. Prisimename, kad vardan karjeros ir geresnės ateities jis jau buvo priverstas praleisti vieną vasarą su rinktine. Čia yra ta dilema, kuri pastaraisiais metais, pakankamai aštriai eskaluojama. Kaip graikai buvo nepatenkinti Milvokiu, kuris Gianniui Antetokounmpo rekomendavo nevažiuoti į rinktinę...
Visa laida – vaizdo įraše.
