Po mėnesio nuo pergalės iškilmių Arizonoje laimingą šypseną M. Jordano veide pakeitė širdgėla, o čempionišką aprangą ir kepurėlę – juodas kostiumas ir tamsūs akiniai, kadangi Michaelas dalyvavo savo tėvo Jameso, kuris buvo brutaliai nužudytas, laidotuvėse Šiaurės Karolinoje.
JAV sukrėtęs įvykis stipriai pakeitė ne tik paties MJ gyvenimą, bet ir visos NBA lygos ateitį – nors kurį laiką dar tvirtino, kad nesitrauks iš krepšinio, 30-metis M. Jordanas pasielgė kitaip.
„Pozityviausias dalykas visame šitame yra tai, kad tėvas, kurio nėbera su manimi, matė paskutines mano krepšinio rungtynes. Tai man reiškia labai daug“, – surengtoje spaudos konferencijoje dėl pagrindinio motyvo, kodėl traukiasi būdamas savo karjeros pike, neleido suabejoti jis.
Sekmadienį finišuojančio „Netflix“ daugiaserijinio dokumentinio filmo apie M. Jordano karjerą proga Krepšinis.lt pasakoja apie skaudžią Krepšinio Dievo netektį, dažnai nutylimą jo suklupimą Čikagoje ir prisikėlimą būnant stipresniu nei bet kada anksčiau.
Beprasmė žmogžudystė ir makabriška simbolika
J. Jordanas dingo 1993 m. liepos 23 d. (likus 8 dienomis iki 57-ojo gimtadienio) – po to, kai grįždamas į Šarlotę iš buvusio bendradarbio laidotuvių nusprendė stabtelti šalikelėje ir nusnausti.
Prabangus naujas raudonas „Lexus SC400“, kurį M. Jordanas buvo neseniai padovanojęs savo tėvui, patraukė dviejų paauglių – 17-mečio Larry Martino Demery ir 18-mečio Danielio Andre Greeno – dėmesį. Jie sumanė apiplėšti pasirinktą taikinį, o šiam prabudus jį nušovė bei pavogė automobilį, pažymėtą UNC0023 – tai reiškė Šiaurės Karolinos universitetą ir jo sūnaus numerį.
J. Jordano kūnas buvo surastas rugpjūčio 3 d. pelkėje, Šiaurės Karolinoje, o identifikuotas dar po 10 dienų.
Kraustydami aukos daiktus L. M. Demery ir D. A. Greenas suprato, kad jie nužudė M. Jordano tėvą, tačiau, nepaisant to, pasiėmė du NBA aukso žiedus, NBA čempiono laikrodį, piniginę, batus ir kitus daiktus bei tris dienas važinėjosi „Lexus SC400“, norėdami pasipuikuoti prieš merginas ir draugelius.
Maža to, jie naudojo Jordano vyresniojo telefoną tam, kad paskambintų šeimos nariams, draugams ir sekso linija. Tai ir padėjo policijai sučiupti žudikus – jie buvo sulaikyti po 23 dienų nuo žmogžudystės.
L. M. Demery vėliau teisinosi, kad ketino tik surišti auką, bet D. A. Greenas kažkodėl nuspaudė gaiduką. Tuo metu D. A. Greenas pateikė priešingą versiją, kad L. M. Demery pats nušovė auką ir tada atvyko pas jį į kiemą. Abu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos ne tik už šį, bet ir už kitus savo nusikaltimus.
„Man tai buvo labai sunkus metas. Kažkokiu būdu sugebėjau jį išgyventi ir žiūrėti tik į gerus dalykus – tą laiką, kurį mes kartu praleidome, pamokas, kurias jis man suteikė. Mąsčiau apie dalykus, kuriuos jis man sakydavo, ir bandžiau neigiamas emocijas paversti teigiamomis“, – prisiminė legendinis 23-iasis numeris, kuris buvo pasiryžęs likti krepšinio pasaulyje.
„Nemanau, kad dabar baigsiu karjerą. Noriu toliau žaisti ir tikiuosi, kad taip ir bus. Tiesiog šiuo metu turiu pabūti su šeima“, – tuomet teigė jis.
Visgi sukrėstas savo tėvo – artimiausio draugo, patarėjo ir gerbėjo – nužudymo MJ netrukus priėmė visą pasaulį apskriejusį sprendimą.
„Kai neberandu motyvacijos ir noro įrodyti ką nors, manau, kad pats laikas trauktis iš krepšinio“, – palikdamas NBA pareiškė jis.
„Tai – tema, apie kurią mes kalbėdavomės su tėvu. Paskutinį sezoną buvo tikras iššūkis laimėti žiedą. Nenorėjau niekam leisti galimybės atimti šios progos. Tačiau kai tai įvykdžiau, nusprendžiau paklausyti tėvo patarimo ir pereiti į beisbolą“, – atskleidė M. Jordanas.
Tačiau tai buvo labiau emocinis, o ne profesinis pasirinkimas.
„Beisbolas buvo kitas žaidimas, kurio tėvas mane išmokė. Ir man tai buvo proga jį aplankyti, prisiminti visas tas akimirkas, kai buvau kartu su juo. Jis buvo čia. Viskas, ko aš pasiekiau, tai – jo nuopelnas. Man prireikė laiko, kad tai suprasčiau, o kai tai įvyko, susitaikiau su tuo. Taigi man čia buvo kaip terapija“, – vėliau pripažino krepšinio legenda.
Galiausiai, po beveik 18 mėnesių, per kuriuos taip ir nepavyko tapti itin sėkmingu beisbolininku, 1995-ųjų kovą M. Jordanas grįžo į Čikagą bei NBA orbitą, tik jau ne kaip Nr. 23 (galbūt ir dėl makabriško šio skaičiaus pasikartojimo jo tėvo žmogžudystės byloje), o kaip Nr. 45.
„Niekada negalvojau, kad dar kada nors grįšiu į krepšinį ar kad vėl jausiu, jog noriu grįžti. Bet mane į jį sugrąžino tai, kad aš iš tikrųjų mylėjau šį žaidimą“, – atviravo MJ.
Beje, savo vizitine kortele tapusį įprotį žaisti iškišus liežuvį jis taip pat perėmė iš savo tėvo. Pastarasis taip elgdavosi atlikdamas įvairius elektronikos ar automobilio remonto darbus.
Grįžo nebe visagalis ir suklupo, bet prisikėlė
„Kai grįžau, nenorėjau vilkėti to numerio, žaidžiant kuriuo mane paskutinį kartą yra matęs tėvas. Kadangi jo nebebuvo šalia manęs, savo sugrįžimą laikiau nauju etapu“, – dvigubai didesnio numerio pasirinkimą argumentavo M. Jordanas.
45-uoju jis paauglystėje žaidė beisbolą, o kai pateko į vieną komandą su broliu Larry, užėmusiu šį numerį, padalino jį perpus ir taip 22,5 virto legendiniu 23-iuoju.
Po didelės pertraukos grįžęs į NBA aikšteles MJ atrodė kiek aprūdijęs ir ne šimtu procentų pasirengęs fiziškai: pirmose rungtynėse su Indianos „Pacers“, kurios tapo visų laikų žiūrmiausiu reguliariojo sezono maču, Michaelas tepataikė 7 metimus iš 28 ir kartu su „Buliais“ pritrūko kvapo – 96:103.
Tiesa, jau labai greitai jis visam pasauliui priminė apie tikrąjį save, kai aidint sirenai išplėšė pergalę prieš Atlantos „Hawks“ (99:98), o dar po kelių dienų sukratė net 55 taškus (18/33 dvitaškiai, 3/4 tritaškiai, 10/11 baudos) į Niujorko „Knicks“ krepšį savo mėgstamoje „Madison Square Garden“ arenoje – 113:111.
Su prisijungusiu M. Jordanu „Buliai“ sezoną užbaigė spurtu 13/4 ir, net ir finišavę penktoje Rytų konferencijos vietoje (47/35), buvo vertinami kaip vieni pagrindinių lygos favoritų.
Philo Jacksono bandos akcijos tik dar labiau pakilo po to, kai ji pirmame etape nukenksmino Šarlotės „Hornets“ (3:1).
Bet pusfinalyje laukė Rytuose triumfavęs Orlando „Magic“ (57/25) klubas, kuriame magiškus triukus išdarinėjo Anfernee Hardaway, Horace'as Grantas, Shaquille'as O'Nealas ir kiti.
Ko gero, kertiniu serijos mūšiu tapo jau pirmasis komandų susirėmimas Floridoje: taškas į tašką vykusių kautynių pabaigoje čikagiečiai naudojosi savo patirtimi ir atsidūrė per žingsnį nuo pergalės išvykoje – likus 18 sek. jie priekyje 91:90 ir kamuolys jų rankose.
Atrodė, kad tokioje situacijoje „Magic“ gali išgelbėti tik greitos pražangos ir netaiklūs varžovų baudų metimai, tačiau jie turėjo kitą planą: M. Jordanui priėmus kamuolį savo aikštės pusėje jį iškart aktyviu spaudimu pasitiko Nickas Andersonas ir, nors laiką deginusiam Michaelui pavyko pereiti vidurio aikštę, šeimininkų gynėjas iš pasalų netikėtai apvogė jį, o į greitąjį puolimą nubėgęs H. Grantas dėjimu persvėrė rezultatą – 91:92, svečių atsakui palikdamas tik 6 sek.
„Buliams“ ir Michaelui jų neužteko: savimi sudvejojęs MJ nebūdingai sau neatakavo krepšio lemiamu metu, o pamėgino atlikti perdavimą į baudos aikštelę įkirtusiam Scottie Pippenui, tačiau netiksliai – viskas baigėsi dar viena klaida, „Magic“ pergale ir pasipylusia kritika.
Jei po tokio pasirodymo spauda žodžius dar rinko atsargiai („Jordanas irgi žmogus“), tai MJ oponentai kalbėjo įžūliai.
„Nr. 45 nebėra toks nesulaikomas, koks būdavo Nr. 23. To, ką padariau šįvakar, prieš 23-iąjį nepakartočiau“, – pylė druską ant žaizdos N. Andersonas.
O kažkas M. Jordano, sukrapščiusio tik 19 taškų (8/22 metimai) ir padariusio net 8 klaidas, žaidimą palygino su jau pasenusio, maždaug 45-erių metų amžiaus, vyriškio.
Pats Michaelas taip pat plakė savė ir nevertė kaltės ant kitų.
„Buvau asmeniškai atsakingas už daugybę pralaimėjimų, kai žaidžiau beisbolą, bet niekada nebuvo nieko panašaus. Aš tikėjausi jų pražangos, bet jie nebaudavo. Turėjau galimybę garantuoti pergalę, tačiau pamečiau Nicką iš akiračio, jis prisėlino ir išmušė kmuolį, o visa kita jau istorija“, – krimtosi jis.
Kandūs varžovų žodžiai pro MJ ausis nepraslydo: per antrąsias serijos rungtynes, kurios lyg tyčia buvo 23-ios po sugrįžimo, jis jau vilkėjo 23 numerį. Nors už tai NBA skyrė 25 tūkst. baudą, sprendimas pasiteisino.
Senas geras Michaelas atseikėjo 38 taškus ir sugrąžino kontrolę į „Bulls“ rankas – 104:94.
„Magic“ gynėjas Darrellas Armstrongas vėliau prisipažino, kad kai tik per pristatymą pamatė, jog MJ vėl žais 23-iu numeriu, iškart suprato, ko laukti: „Ištariau: „O, Dieve, mes šiandien pralaimėsime.“ Ir mes, aišku, pralaimėjome“.
Serija ir toliau klostėsi itin atkakliai, o iš beisbolo į krepšinio batalijų sūkurį peršokęs M. Jordanas nebebuvo visagalis.
„Magic“ susigrąžinus prarastą namų aikštės pranašumą (3:2) Rytų konferencijos pusfinalis persikėlė į „United Center“ areną, kur beveik 25 tūkst. fanų palaikomi šeimininkai savo rankose jau laikė kvietimus į septintąsias rungtynes – 102:94 (likus 3 min.).
Bet to, kas įvyko per likusį laiką, negalima pavadinti niekaip kitaip nei juodąja magija: M. Jordanas porąsyk suklydo, o vienas jo metimas net nelietė lanko, „Buliai“ nebepelnė nė taško, pralaimėjo pabaigą savo aikštėje sausu rezultatu 0:14 ir buvo eliminuoti – 102:108.
Tai – paskutinis MJ fiasko „Bulls“ gretose, kuriam šiomis dienomis sueina 25-eri. Skaičiuojant nuo 1991-ųjų M. Jordanas su kompanionais laimėjo net 25 iš 26 atkrintamųjų serijų!
Įdomu, kad prie šio „Magic“ triumfo svariai prisidėjo ir būsimasis žalgirietis Anthony Bowie. Šimtu procentų atakavęs taikliarankis surinko 9 taškus (4/4 metimai) ir po finalinės sirenos ant savo pečių nešiojo vieną serijos herojų H. Grantą – nors buvusį „bulių“ tribūnos nušvilpė, Michaelas prieš jį nukėlė kepurę.
„Horace'as žaidė labai gerai. Jis buvo varžovų komandos MVP, nes pataikė tokius metimus, kurių mes iš jo nelaukėme, ir privertė papildomai dirbti gynyboje“, – pastebėjo MJ.
„Dabar jaučiuosi taip tarsi būčiau 3 metrų ūgio. Labai gera laimėti čia. Man nerūpėjo, kur sutvarkyti reikalus šįvakar, net jei tai ir būtų buvęs Sibiras. Tačiau pergalė Čikagoje suteikė man ypatingą pasitenkinimą“, – suvedęs asmenines sąskaitas kalbėjo H. Grantas.
Tuo metu ne mažiau „Bulius“ skriaudęs Shaquille'as O'Nealas taip pat didžiavosi pasiekimu.
„Kai turėsiu vaikų, noriu, kad jie žinotų, jog man teko žaisti prieš M. Jordaną“, – nugalėtai NBA legendai pagarbą atidavė Shaqas.
Savo ruožtu iš sosto išverstas MJ jau kurpė keršto planą.
„Didžiausias mano iššūkis – sugrąžinti komandą ten, kur ji buvo“, – neslėpė Michaelas, stebėdamas „Magic“ pergalės šokį savo šventovėje, motyvacijos pasisėmęs daugiau nei reikia.
Šio antausio jis niekada neatleido: per likusią karjeros Čikagoje dalį M. Jordanas prieš „Magic“ laimėjo 13 iš 15 žaistų rungtynių, įskaitant ir artimiausią Rytų finalą 4:0, kuriame orlandiečiai buvo šluojami vidutiniškai 17 taškų skirtumu.
Turbūt ne sutapimas, kad ir istorinį 72-iejų pergalių NBA sezoną supykę „Buliai“ sužaidė būtent po 1995-ųjų nesėkmės.
1996-aisiais jie ir iki Superfinalo nužygiavo daugiau nei užtikrintai, laimėję 11 atkrintamųjų mačų iš 12-os, o iš viso tą įsimintiną sezoną baigę su 87 pergalėmis ir vos 13 nesėkmių.
Daugiau nei simboliška ir tai, kad kitą čempionų žiedą prieš Sietlo „SuperSonics“ M. Jordanas iškovojo per Tėvo dieną.
„Aš negaliu to perteikti žodžiais. Tėvas man reiškia beveik viską. Žinau, kad jis dabar stebi. Skiriu tai tėčiui. Tikiuosi, jis džiaugiasi“, – netramdydamas ašarų vieną jausmingiausių kalbų per visą sporto istoriją rėžė M. Jordanas.
Tuo metu tribūnose jo vaikai laikė iškėlė plakatą: „Laimingos Tėvo dienos, tėti! Jeffrey, Marcusas ir Jasmine“.
Nuo skaudaus smūgio, kai savo automobilyje buvo nužudytas Jordanas vyresnysis, buvo prabėgę beveik lygiai treji metai. Tai – pirmasis MJ iškovotas titulas, kurio jo tėvas nematė savo akimis ir ketvirtasis apskritai, bet, žinoma, ne paskutinis: iškart po to sekė dar du trofėjai, laimėti prieš Jutos „Jazz“.
Taip M. Jordanas savo pavyzdžiu parodė, kad stiprus ne tas, kas nesuklumpa, o tas, kuris suklupęs – pakyla.