Nei Antanas Kavaliauskas, nei Brandonas Daviesas, nei Paulius Jankūnas nepajėgė atsilaikyti prieš baltarusišką lokomotyvą.
Trys „Žalgirio“ bokštai kartu sudėjus surinko dvigubai mažiau naudingumo balų nei vienas Artiomas Parachovskis, paskelbtas geriausiu Karaliaus Mindaugo taurės varžybų finalo žaidėju.
14 taškų pelnęs ir 11 kamuolių atkovojęs 31-erių minskietis kartu su Roku Stipčevičiumi ir Chrisu Krameriu vedė Vilniaus „Rytą“ link išsvajoto, trejus metus nekilnoto trofėjaus – finalo ketverto šeimininkai sekmadienį dramatiškai įveikė Kauno „Žalgirį“ 70:67.
Tik gruodžio viduryje komandą papildžiusiam 211 cm ūgio vidurio puolėjui vilniečiai gali dėkoti ir už pratęstą sezoną Europos taurės turnyre – regis, ilgam iš rikiuotės iškritusio Evaldo Kairio pamaina prikėlė „Rytą“ antram gyvenimui.
Nereikėtų stebėtis, kad galingas A. Parachovskio žaidimas ir puiki statistika traukia ne tik sostinės ekipos gerbėjų akį.
Klubo generalinis direktorius Julius Sarapinas Krepšinis.lt patvirtino, jog baltarusio sutartyje yra numatyta įvairių sąlygų, paliekančių žaidėjui galimybę išvykti nesulaukus sezono pabaigos.
„Kitaip pasirašyti kontrakto su tokio kalibro krepšininku neišeitų. Suprantame, kad A. Parachovskis gali sulaukti turtingesnių klubų dėmesio, bet mes tikrai norime išlaikyti jį savo gretose. Šiuo metu jokių oficialių pasiūlymų dėl jo neturime“, – sakė vienas „Ryto“ vadovų.
Tačiau vienas pasiūlymas buvo pateiktas visai neseniai – R. Kurtinaitis neslepia, jog prieš savaitę vyko derybos dėl A. Parachovskio persikėlimo į Rusiją.
Interviu Krepšinis.lt 58-erių kaunietis taip pat dalinosi įspūdžiais apie finalą tarp dviejų buvusių savo komandų, analizavo situaciją „Chimki“ klube, kurį treniruoja nuo sausio pabaigos, ir prisiminė, kaip kadaise padėjo pamatus A. Parachovskio karjerai.
– Vaizdas Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvirtame kėlinyje ėmė keistis kaip kaleidoskope. Ar jus smarkiai nustebino sekmadienio dvikovos kulminacija? – Krepšinis.lt paklausė R. Kurtinaičio
– „Žalgiris“ kontroliavo visą žaidimą, išskyrus paskutines minutes. Labai laiku prabilo R. Stipčevičius, vos ne iš eilės pataikęs tris tritaškius. Nekalbu jau apie tą epizodą, kai jis pats metė, pats atkovojo kamuolį ir pats pakartojo. Tiesiog kartais taip būna.
Vis dėlto sakyčiau, kad kai kurie „Žalgirio“ judesiai buvo lyg ir skuboti, galėjo truputį ramiau užbaigti. Bet sunku spręsti, treneriai geriau žino savo žaidėjus. Bendrai paėmus, „Žalgiris“ kaip visada žaidė solidžiai, tvarkingai, o pabaiga turbūt visiems buvo labai netikėta, įskaitant ir pačius krepšininkus. Galima spręsti vien jau iš to, kaip B. Daviesas neatkovojo paskutinio kamuolio – visi stovėjo kaip stabo ištikti. Sėkmės faktorius čia buvo labai svarbus, prisiminkime ir neįskaitytą P. Jankūno dvitaškį – pritrūko vienos sekundės dalelytės, lyg plaukimo fotofiniše. Taip pat ir Leo Westermanno paskutinis baudos metimas – kamuolys jau sukosi lanke, ir staiga iš jo išlipo. Toks ir yra tas mūsų sportas.
„Ryto“ garbei galiu pasakyti, kad jie iki galo nepalūžo, nors atrodė, kad po kruopelytę pranašumą susirinkęs „Žalgiris“ ramiai užbaigs reikalus. Bet vilniečiai pakilo paskutiniam šturmui ir iškovojo, tiesiog išplėšė pergalę.
– Prieš finalą rimtai vertinote „Ryto“ pergalės tikimybę?
– Šansų skaičiavimu aš niekad neužsiimu, negaliu išburti, kuris geresnis – Pele ar Cristiano Ronaldo (juokiasi – Krepšinis.lt). Finalas yra finalas, varžovų galimybės prieš jį būna vienodos. Reikia nepamiršti, kad „Rytas“ žaidė namuose, kad pastaruoju metu išgyveno pakilimą, kuomet išsisuko iš sudėtingos situacijos ir pateko į Europos taurės atkrintamąsias varžybas. Vilniečių emocijos buvo geros. Tą žinojo ir „Žalgiris“. Šarūnas (Jasikevičius – Krepšinis.lt) neblogai pastebėjo, kad jei finale prieš namuose žaidžiančią komandą rungtynių pabaigoje neturi užtikrinto pranašumo, gali įvykti bet kas. Taip ir nutiko.
– Graikijoje, Turkijoje, Serbijoje, Ispanijoje kovos dėl taurių paženklintos vienas už kitą didesniais teisėjavimo skandalais. O Lietuvoje – nors intriga finale laikėsi iki paskutinės sekundės – apie arbitrų darbą niekas nekalba. Sprendimas pasikviesti italą Luigi Lamonicą pasiteisino?
– Kaip bežiūrėsime, užsienio teisėjai padeda tų kalbų išvengti. Skaičiau, kad ir Šarūnas, ir Dainius Adomaitis nepritarė šiam sprendimui. Bet aš nesutinku. Yra spaudimo faktorius, ir vietiniams teisėjams jis pasireiškia labiau. Natūralu, kad žiūrovai daro įtakos švilpukams, juk arbitrai – irgi žmonės, negali nereaguoti, kai 10 tūkstančių arenoje juos plūsta paskutiniais žodžiais.
Užsieniečiui lengviau, be to, jis prideda objektyvumo. Nebelieka jokių kalbų apie simpatijas ir antipatijas, suinteresuotumą. Juk sakome, kad Lietuva – švogerių kraštas, visi vieni kitus pažįsta, visi kažkada kartu mokėsi, kažkada tarpusavyje bendravo, buvo ar draugai, ar priešai. Nematau nieko blogo, kad kartu su mūsų geriausiais teisėjais dirbo daugiausiai Eurolygai nusipelnęs arbitras. Aišku, L. Lamonica, kaip ir mes visi, gyvenime yra turėjęs ir gerų, ir blogų rungtynių. Vieni žaidėjai jį mėgsta, kiti – ne, tai yra normalu. Bet svarbiausia, kad po finalo nekilo jokių ginčų, konfliktų, buvo šauni krepšinio šventė.
– Rusija pastaraisiais metais nuolat naudojasi užsienio arbitrų paslaugomis. Ar teisėjavimas, kuris praėjusiame dešimtmetyje ten buvo labai opi problema, tvarkosi?
– VTB Vieningoje lygoje kiekvienose rungtynėse teisėjų brigadoje būna tik vienas rusas, o kiti – tai graikas, tai ispanas, tai vokietis. Ir didelių ginčų kaip ir nekyla, kitaip nei anksčiau. Nebenoriu grįžti į tuos laikus, kai dar dirbau Permės „Ural Great“ klube. Tada būdavo labai labai daug klaustukų, ir visi ten žino, dėl ko. O kai pradėjo į brigadas įtraukti užsieniečių, reikalai ėmė taisytis. Juk kaip kiekvienam krepšininkui turbūt būtų malonu pažaisti šalia LeBrono Jameso, taip ir teisėjams smagu dirbti su kolega iš Eurolygos.
– Kalbant apie VTB lygą, „Chimki“ pralaimėjo triskart iš eilės ir nukrito į ketvirtą vietą. Spaudimas auga?
– Vis dėlto žaidžiame be dviejų pagrindinių žaidėjų: Aleksejaus Švedo ir Anthony Gillo. Vienas Eurolygoje turėjo 25, kitas – 12 taškų vidurkį. Sudėjus – beveik 40 taškų praradimas, kurį kažkaip reikia kompensuoti. Ne visada pavyksta, mums dabar svarbiausia išgyventi, kol grįš A. Švedas. Nes A. Gillo šiame sezone nebesulauksime, o jis buvo pusė komandos – savo aktyvumu, atkovotais kamuoliais... Dėl pastarųjų turime didelę problemą.
Taip pat nėra žaidėjo, kuris galėtų imtis iniciatyvos rungtynių pabaigose. Tiek Sankt Peterburgo „Zenit“, tiek Krasnodaro „Lokomotiv“ pralaimėjome vien dėl to, jog paskutinėmis minutėmis esant lygiam rezultatui buvo priimami blogi sprendimai. O mačuose su Kauno „Žalgiriu“ ir Podgoricos „Budučnost“ – atvirkščiai, ketvirti kėliniai mums susidėliojo gerai. Eurolygoje kažkaip labiau susikaupiame, žaidėjams, ypač amerikiečiams, ji labiau rūpi nei VTB lyga.
Nežinau, kas dėliojo mūsų tvarkaraštį, bet paruošė tokį grafiką, kad laikykis. Svečiuose su „Zenit“, kur visiems būna sunku, tada Eurolygos lygio komanda „Lokomotiv“, Eurolygos lygio Kazanės UNIKS. Dabar važiuosime žaisti su Atėnų „Panathinaikos“, o grįžus lauks Maskvos CSKA. Nenorėčiau nieko įžeisti, bet mes tikrai neturime tokios prabangos kaip „Žalgiris“, kuris gali neleisti keturių savo žaidėjų kur nors į Kėdainius ar Prienus, nes žino, kad pasistengęs šiaip taip vis tiek nugalės. Mes sau to leisti negalime, mums tvarkaraštis – kaip amžina Eurolyga, neturime kada atsipūsti, įkvėpti deguonies, leisti pažaisti atsarginiams. Bet, žinoma, čia aš nebandau ieškoti pasiteisinimų, niekas dar nepralaimėta, neprarasta. Nematau nieko tragiško, dar yra rungtynių, atsigriebsime.
– A. Švedo trauma virto nuolatine spekuliacijų tema – jo sugrįžimas į aikštę vis nusikelia ir nusikelia.
– Rungtynėse su „Žalgiriu“ Kaune jam išilgai skilo mažojo piršto kaulas. Įdėjo į gipsą ir prognozavo, kad po mėnesio ar pusantro jau galės žaisti. Bet kai praėjus mėnesiui gipsą nuėmė, pamatė, kad kaulas kaip buvo skilęs, taip ir liko – nesulipo. Teko vėl iš naujo gipsuoti, A. Švedas važiavo konsultuotis į Vokietiją. Dabar pirštas jau kaip ir sugijęs, pats A. Švedas ruošėsi žaisti praėjusią savaitę, bet vokiečiai perspėjo, kad smarkiau sutrenkus kaulas vėl gali lūžti. Vadinasi, reikia dar palaukti vieną ar dvi savaites. Ką jau padarysi, dabar geriau pabūti atsargiems nei rizikuoti ir vėl netekti pagrindinio žaidėjo iki pat sezono galo. Už kokios savaitės A. Švedas jau tikrai turėtų grįžti. Mums labai svarbu jo sulaukti, nes visa komanda apie jį buvo formuojama, iš esmės joje surinkti A. Švedo pagalbininkai.
– Pasaulio čempionato atrankos „langas“ jums turbūt atsiveria palankiu metu – bent kiek sumažins krūvį.
– Kad nieko labai nesumažins... Sekmadienį turėjau atiduoti tris žaidėjus į VTB lygos žvaigždžių rungtynes, dabar vieną atiduodu Rusijos rinktinei. Prašė daugiau, bet išleidžiu tik Petrą Gubanovą. Aišku, Andrejus Kirilenka (Rusijos krepšinio federacijos prezidentas – Krepšinis.lt) norėjo ir A. Švedo, bet mes negalime jo duoti, ir į kitas šalis daugiau nieko neišsiunčiame.
Ir šiaip negaliu treniruotėse per smarkiai „laužti“ komandos, nes perlenkus lazdą kiltų kitų problemų. Keisti žaidimą reikia, jei viskas būtų gerai, „Chimki“ nebūtų prireikę naujo trenerio. Bet metas tam – nepalankus. Joanui Plazai buvo panašiai – atėjęs į „Zenit“ jis pabandė iš pagrindų pakeisti žaidimą, ir prapylė Europos taurę, nepateko į atkrintamąsias. Nėra lengva viduryje sezono perdėlioti akcentus, tam reikia treniruočių, o jos degina energiją, reikalingą varžyboms. Taip ir sukiesi užburtame rate, kažkokio recepto čia neišrasi.
– Minėjote, kad turite sunkumų kovojant dėl atšokusių kamuolių. Tiesa, kad dėl to aktyviai domitės „Ryto“ vidurio puolėju A. Parachovskiu, kuris galėtų padėti išspręsti šią problemą?
– Domėjomės juo truputėlį anksčiau, dar prieš „Ryto“ rungtynes su „Monaco“. Net paprašiau Artiomo agento, kad pačiam krepšininkui apie tai kelias dienas nieko nesakytų – nenorėjau išblaškyti jo dėmesio prieš lemiamą mačą.
Paskui jau prasidėjo derybos. Pasiūlėme tokias pat sąlygas kaip ir daugeliui žaidėjų. Kadangi Artiomas vylėsi žaisti Eurolygoje, su „Rytu“ jis pasirašė tokią sutartį, kurioje numatyta išpirka „Chimki“ nėra baisi, galėtume tiek sumokėti. Bet kažkas nesulipo, netiko. Nežinau, kas konkrečiai, gal piniginiai klausimai. Šiuo metu tas derybas esame nutraukę, dairomės amerikiečio.
Dėl Artiomo man irgi buvo dvejonių. Nežinau, ar jis mums tiktų pagal žaidimą, nes mūsų gynybos sistema – mobili, dažnai keičiamės dengiamaisiais, aukštaūgiai turi gebėti atsilaikyti prieš varžovų „mažiukus“. Įdėjus sunkesnį žaidėją, velnias žino, kaip sektųsi. Bet žaidžiant su tokiomis komandomis kaip „Lokomotiv“, kuri turi 218 cm ūgio Moustaphą Fallą, Artiomas praverstų. Tačiau jei pats žaidėjas nepanorėjo į Eurolygos klubą, nesusitarė su vadovybe, ieškosime ko nors kito.
– A. Parachovskį gerai žinote ir asmeniškai. Labai norėjote išsivilioti Artiomą iš „Ryto“?
– Aš pats jį kadaise atvežiau iš Amerikos į Rygos VEF, metus treniravau, žinau, ką jis gali ir ko negali, žinau, ką su juo pavyko nuveikti. Ir jis tą žino, per agentą visada dėkoja, kad supažindinau su europiniu krepšiniu. Dėl jo man spėlioti nereikia, žinau visas bėdas ir stipriąsias puses. Jis labai gerai žaidė „Nižny Novgorod“ gretose, dėl komandos stiliaus ar komplektavimo ypatumų prasčiau pasirodė Tel Avivo „Maccabi“. UNIKS ekipoje jam irgi nepavyko dominuoti. Gal dėl to, kad tie klubai – aukštesnio lygio, turi daugiau lygiaverčių žaidėjų. Bet aš žinočiau, kaip Artiomą išnaudoti.
Vis dėlto man pirma talento, meistriškumo eina noras. Jeigu žaidėją reikia įkalbinėti prisidėti prie klubo, jeigu jis ilgai svarsto, manau, jo produktyvumas bus mažesnis negu to, kuris veržte veržiasi. Turbūt ne kartą esu minėjęs, kaip pats žaisdamas Australijoje sulaukiau Madrido „Real“ skambučio. Man jau buvo 34-eri, dariau viską, kad nutraukčiau kontraktą ir galėčiau išvažiuoti. Todėl, kad visą gyvenimą svajojau žaisti tokioje komandoje kaip „Real“.
Apie kažkokius atlyginimus mes tuomet turbūt tik po dviejų savaičių pradėjome kalbėti. Svarbiausias klausimas buvo, ar nori pas mus žaisti, o ne kiek pinigų duosite, kiek minučių, kas bus kitą sezoną. Aš taip nesielgiau ir noriu, kad mano komandoje žaistų krepšininkai, kurie dega noru. Jeigu taip nėra, galima privilioti žaidėją kažkiek keliant atlyginimą, bet tai jau reiškia, kad žmogus koncentruojasi ne į sportą, o į uždarbį. Man taip ne visada tinka.
– Gal A. Parachovskiui tiesiog labai gerai Vilniuje?
– Aš tuo neabejoju. Jam ten ramu, gražus miestas, rami situacija. Jis komandoje dabar – lyderis, išsikovojo labai geras pozicijas, žaidžia puikiai. Net ir būdamas geras žaidėjas, ne visada taip pritapsi, pavyzdžiui, kaip jam nutiko „Maccabi“. O čia jis viską turi. Gal net neverta kažko keisti, ko gero, taip ir yra.
