Jis buvo vienas vos iš kelių Eurolygos krepšininkų per visas Europos komandas, sugebėjusių susitarti su savo klubu ir, nepaisant sudėtingo grafiko bei maršruto, atvykti į FIBA langą.
Toks puolėjo pasiaukojimas pelnė jam dar didesnę pagalbą tiek tarp paprastų krepšino gerbėjų, tiek ir tarp rinktinės narių.
Tačiau atėjus vasarai M. Kuzminskas jokių dividendų iš to negavo ir bent jau kol kas liko taip ir nesulaukęs Kazio Maksvyčio kvietimo – lietuvių paraiškoje Mindaugo nebuvo kontroliniuose mačuose su latviais, nebus ir kvalifikacinėse dvikovose su bulgarais bei čekais.
Ir taip nutiko ne dėl to, kad Kuzia būtų paprašęs poilsio ar spręstų kažkokius neatidėliotinus reikalus, nors šiuo metu ir augina nė pusės metukų neturintį pirmagimį sūnų.
M. Kuzminskas į tėvystės atostogas išėjo dar vasarį, kai vos tik Rusijai pradėjus invaziją Ukrainoje paspruko iš Sankt Peterburgo „Zenit“ gretų. Nuo to laiko jis tik treniruojasi ir laukia, kada bus reikalingas tėvynei.
„Mano planai visada buvo, yra ir bus atstovauti Lietuvai. Esu per karjerą tai parodęs. Jeigu būsiu reikalingas, visada „už esu“. O visi tie dalykai tegul ir lieka tarp mūsų. Manau, treneris žino, ką daro, ir viskas bus gerai“, – situacijos nedramatizuoja dukart Europos vicečempionas.
Su K. Maksvyčiu prieš pat dabartinę stovyklą bendravęs M. Kuzminskas atvirai deklaruoja, kad trykšta noru padėti nacionalinei šalies komandai Europos čempionate.
„Kiekvienas treneris savaip žiūri ir savaip mato, nes galų gale, pabaigoje ta atsakomybė gula ant jų pečių. Nežinau, jeigu nuoširdžiai, manau, kad tiek savo noru, tiek savo komandomis esu įrodęs, kad esu vertas žaisti. O ar žaisiu, čia priklausys nuo trenerio.
Kad ir kaip būtų, šiemet man sueis 33-eji metai, man važiuoti į rinktinės stovyklą, ten kautis dėl vietos iki pat galo ir, pavyzdžiui, būti atmestam bei važiuoti tiesiai į sezoną, būtų per didelė prabanga. Čia jau turbūt reikia sėsti su treneriais ir kalbėtis, kaip kas ką mato – aš galiu prisidėti ar ne. Bet sakau, čia yra tokie pasvaičiojimai, nes viskas – trenerių rankose. Aš visą laiką pasiruošęs, visą laiką „už“ ir visą laiką atiduosiu visas jėgas, jeigu tik būsiu reikalingas“, – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ tvirtino jis.
205 centimetrų ūgio M. Kuzminskas patikino, kad jam nesudarytų keblumų, jeigu reikėtų atlikti sunkiojo puolėjo vaidmenį.
„Faktas, kad mano visi geriausi karjeros metai buvo praleisti trečioje pozicijoje. Kuomet kartais persislinkdavau į ketvirtą – Malagoje, Milane, Krasnodare ar rinktinėje prie Jono Kazlausko, statistiškai tai nebuvo blogi sezonai ar turnyrai, taigi man čia nėra problemų“, – teigė jis.
Paskutines oficialias rungtynes dar vasario 10 dieną žaidęs ir tada 18 taškų į Berlyno ALBA krepšį sumetęs M. Kuzminskas savo fizinę formą palaiko pats, o tuo galima buvo įsitikinti per brolių Lavrinovičių karjeros finalą, kai po aikštelę skrajojęs Mindaugas surinko 20 taškų ir buvo rezultatyviausias to vakaro žaidėjas.
„Fizinis mano pasiruošimas dabar tikrai geras – šuoliai, bėgimas, sprintai ir panašiai. Sportuoju su treneriu Martu Skrabuliu. Fizinis pasiruošimas geras, o žaidybinės praktikos ryškiai trūksta. Kartais susirenkame: aš, Artūras Gudaitis, Laurynas Beliauskas, kiti. Pasižaidžiame du prieš du ar trys prieš tris“, – pasakojo jis.
M. Kuzminskas vis dar nežino, kur jam teks keliauti kitą sezoną, bet prasitarė, kad Lietuvoje veikiausiai dar nenutūps.
„Tiesiog nėra jokio pasiūlymo iš Lietuvos klubų. O apie pasiūlymus iš užsienio irgi neturiu ką konkretaus pasakyti. Kalbos, kažkokie užklausimai... Na, šiemet apskritai turbūt ta rinka bus kitokia, nors į Rusijos klubus, kad ir kaip būtų gaila, žmonės vis tiek važiuos žaisti. Faktas, kad algas tokio vidutinio lygio žaidėjams, atmetus visas Eurolygos žvaigždes, manau, kad reikės kažkiek apsikarpyti“, – pastebėjo krepšininkas.
Jis atsargiai įvertino dvejas itin skirtingas lietuvių rungtynes su latviais (52:70 Rygoje ir 98:62 Šiauliuose).
„Jeigu atvirai, nemanau, kad tokios rungtynės ką nors pasako apie rinktinės ar individualių žaidėjų pajėgumus. Be abejo, smagu pamatyti žmonės, kurių anksčiau nematėme ar matėme mažiau – Igną Brazdeikį, Arnoldą Kulboką. Bet daryti kokius nors didelius vertinimus – ganėtinai sunku ir per drąsu.
I. Brazdeikis turėjo visus pozityviai nuteikti, tik aišku, draugiškos rungtynėse skautingas ne tas ir komandos daugiausiai rūpinasi savo žaidimu, o ne rūpinasi tuo, kaip žaidžia priešininkai ir kaip juos stabdyti. Taigi tas tikras pajėgumas turėtų pasirodyti vėliau, netgi ne šiame lange, nes varžovai jame, be čekų, nėra aukščiausio kalibro“, – kalbėjo M. Kuzminskas.
Puolimą išplėsti galintis aukštaūgis sutiko su mintimi, kad pastaraisiais metais Lietuvos rinktinė susiduria su snaiperių trūkumu – mūsiškiai pataikė mažiausiai tolimų šūvių tarp visų 2019-ųjų pasaulio čempionato dalyvių.
„Aš labai tikiuosi, kad Marius Grigonis, kuris nežaidęs krepšinio nuo vasario mėnesio, kaip ir aš, įsivažiuos, nes kai nėra žaidybinės praktikos, tai padaryti užtrunka ilgiau. Matome, kad jo metimai tiesiog nesukrenta, bet aš dedu į jį tas didesnes viltis dėl mūsų tritaškių pataikymo. Manau, kad pas mus tokių užtikrintų ir gerų metikų trūksta, todėl priešininkai susispaudžia baudos aikštelėje, o mūsų stiprybė vis tiek buvo ir bus dideli žmonės“, – pabrėžė jis.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.