„Ko gero, kaip ir kiekvienas profesionalus sportininkas, ne išimtis ir aš, norėjau rungtyniauti aukštesniame lygyje, – apsisprendimą komentavo L. Svarytė. – Užsienis, kita kultūra, treneriai, nauji tikslai, iššūkiai. Krasnojarskas man suteikė geriausias sąlygas. Rusijos lyga – stiprus išbandymas man, kaip pirmą kartą legionierės duonos ragaujančiam žmogui“.
Stipriausioje Lietuvos moterų lygoje debiutavusi būdama vos 15-os, ji iš pradžių atstovavo Šiaulių „Rūtai“, paskui Kauno „LKKA-Aistėms“ bei Marijampolės „Sūduvai“. Keturi iš paskutiniųjų penkių sezonų L. Svarytei asmeniškai buvo tiesiog įspūdingi – ji vidutiniškai rinko po dvigubą dublį, o jos naudingumas siekė 22 ir daugiau naudingumo balų.
Praėjusį sezoną mergina aštuonis kartus buvo rinkta naudingiausia LMKL savaitės krepšininke, du kartus – mėnesio, taip pat buvo naudingiausia pusfinalių ir finalų žaidėja.
Per du sezonus Marijampolėje L. Svarytė du kartus tapo Lietuvos moterų krepšinio taurės laimėtoja, triumfavo Baltijos ir Lietuvos čempionatuose.
Toks lietuvės žaidimas užsienio klubų dėmesį patraukė dar anksčiau, tačiau, kaip krepšininkė pripažįsta, tai jos neapsvaigino ir ji toliau laikėsi susidėliotų gyvenimo prioritetų.
„Galiu pasakyti, jog kiekvieno klubo parodytas dėmesys man buvo pakankama motyvacija stengtis toliau, žinant, kad mano žaidimą vertina Europos komandos, – pasakojo L. Svarytė. – Esu toks žmogus, kuris nemeta visko nebaigęs iki galo. Karjeros pradžioje turėjau baigti vidurinę mokyklą atstovaudama Kauno komandai, tuomet universitetas, kurį taip pat galėjau mesti išvažiuodama į užsienį, tačiau mano tėvai visada kartodavo, kad išsilavinimas yra svarbiausia. Vėliau vėl ėmiau studijuoti ir tada tikslas buvo tapti LMKL čempione būtent su „Sūduvos“ komanda, todėl labai džiaugiuosi, kad jį su ekipa mums pavyko pasiekti“.
Lietuvoje savo vertę įrodžiusi Laura legionierės duonos ragauja pačioje Rusijos gilumoje, Sibiro regionui priklausančiame Krasnojarske. Dar vasarą pasirašius sutartį su vietos komanda, krepšininkės gyvenime atsivertė naujas lapas, kuriame tuo metu, panašu, buvo daugiau klausimų nei atsakymų.
„Apie šią vietą apskritai nieko nežinojau. Susidomėjimas kilo, kai sulaukiau pasiūlymo atstovauti šiai komandai. Tuomet kalbėjausi su buvusiais ir esamais treneriais, labai daug informacijos suteikė Krasnojarske dirbantis Lietuvos moterų rinktinės fizinio rengimo treneris, už tai jam esu labai dėkinga. Man svarbiausia – žaisti. Klubas ir lygos, kuriose jis žaidžia, yra mano prioritetai. Aš paprastas žmogus, todėl esu patenkinta, ką klubas man suteikė“, – pabrėžė „Jenisej“ gretose žaidžianti šiaulietė.
Persikėlus už beveik 5 tūkstančius kilometrų nuo namų, L. Svarytė žengė ir savotišką žingsnį atgal laike, kuriame vis dar tebegyvena vietiniai Sibire.
„Kas tikrai nustebino, tai seni automobiliai, nes į kai kuriuos pažiūrėjus, keista, kad jie dar važiuoja, – juokdamasi pirmaisiais įspūdžiais dalijosi ji. – Žaidimas ir treniravimasis su aukštesnio meistriškumo krepšininkėmis. Taip pat oras, labai gražu, labai daug sniego, primena vaikystę, kai ir Lietuvoje būdavo labai gražios žiemos. Ko gero, didžiausias sunkumas – kalbos barjeras. Tenka ją mokytis, išklausyti ir stengtis bendrauti. Taip pat artimųjų ilgesys, ilgos kelionės ir laiko skirtumas“.
„Jenisej“ per sezoną įveikiami atstumai – išties įspūdingi. Vien vietinėje lygoje artimiausią varžovę, Novosibirsko „Dynamo“ komandą, nuo Krasnojarsko skiria virš 750 kilometrų, o tolimiausią, įsikūrusią Kursko mieste – net apie 4,2 tūkst. kilometrų. Lietuvės ekipa taip pat dar varžosi Europos taurėje, dėl kurios rungtynių „Jenisej“ vyko į Slovakiją (apie 5,6 tūkst. km.) ir Turkiją (virš 5,6 tūkst. km.).
„Išvykos – sunkus etapas, reikia prisitaikyti prie laiko juostų. Taip pat dažniausiai keliaujame lėktuvu, kartais išvykstame savaitei laiko, kai abejos Europos taurės ir Rusijos lygos rungtynės yra išvykoje. Man vis dar sunku. Išsimuša miego ir poilsio režimas. Ilgos kelionės lėktuvu labai vargina, tačiau tai – mano pasirinktas kelias. Stengiuosi susikoncentruoti į rungtynes ir poilsį“, – asmenine patirtimi dalijosi L. Svarytė.
Ji Krasnojarsko klube – viena iš trijų legionierių, iš kurių likusios dvi – amerikietės. Likusios krepšininkės – rusės, o komandai nuo 2012 metų vadovauja Olga Šuneykina. Jos treniruojama ekipa kol kas pergalių gausa šį sezoną pasigirti negali: Rusijos pirmenybėse laimėtos trejos rungtynes iš aštuonerių, o Europos taurės reguliariajame sezone – vos dvejos iš šešerių.
Visgi pastarajame turnyre visos pirmojo etapo ekipos pateko į atkrintamąsias varžybas, kurių starte L. Svarytė į Namiuro „Capitale“ krepšį įmetė 13 taškų ir sugriebė 9 atšokusius kamuolius, o „Jenisej“ pirmąjį dvejų rungtynių serijos mūšį laimėjo 69:58. Atsakomosios rungtynės trečiadienį vyks Belgijoje.
„Tai – aukščiausias lygis kol kas, kuriame teko žaisti, – tęsė L. Svarytė. – Daug komandų, nemažai legionierių, o ir komandų rėmimas visai kitas nei Lietuvoje. Rusijoje žaidimas – greitas, todėl šį sezoną mano tikslas priimti greitus ir teisingus sprendimus krepšinio aikštelėje. Mūsų komandoje atmosfera – puiki, panos supranta, ko nori pačios, ir ko iš mūsų tikisi klubo vadovybė.
Legionierės labai draugiškos, esu labai laiminga patekusi į tokią komandą, pirmą kartą išvažiavus iš Lietuvos. Tikslai – pasiekti kuo aukštesnę vietą Europos taurėje ir Rusijos lygoje. Mano tikslas – pateisinti į mane dedamus lūkesčius ir padėti komandai kuo efektyviau išnaudojant savo laiką aikštelėje. Aš visada galvoju, kad darbo etika atneša gerus rezultatus, todėl stengiuosi atiduoti save, nesvarbu, kuriam klubui atstovaučiau“.