Jau ketvirtfinalio serijoje viena koja smigę į bedugnę, „Real“ atliko sunkiai pakartojamą piruetą ir po finalo kitą užkėlė ant čempionų pakylos.
Galbūt tokie akrobatiniai sugebėjimai ir yra priežastis, kodėl Karališkasis klubas – tituluočiausias Eurolygoje, laimėjęs ją jau 11 sykį.
Pirėjo „Olympiakos“ vieną finalo Kaune akimirką dar laikė visus kozirius savo rankose, o raudonų ir baltų gerbėjų armija „Žalgirio“ arenos tribūnose traukė pergalės dainas. Po minutės įsivyravo kone kapų tyla, pro kurią prasimušė „Real“ žaidėjų ir retų sirgalių džiaugsmo klyksmai.
Praėjusio sezono pusfinalyje Georgo Bartzoko auklėtinius nuskandino Stambulo „Anadolu Efes“ žvaigždės Vasilije Micičiaus šūvis paskutinę sekundę, o ateinančią vasarą jiems sapnuotis turės Sergio Llullo veidas – būtent jo dvitaškis likus 3 sek. iki finalinės sirenos buvo mirtinas.
„Esu šokiruotas, net drebu. Šitaip užbaigti Eurolygos sezoną – po visų pakilimų ir nuopuolių, kuriuos turėjome savo kelyje...
Neturėjome laimėti šių rungtynių, bet buvome absoliučiai vieningi ir turėjome veteranų, kurių lyderystė pranoksta viską. Niekas nepanikavo, žinojome, ką reikia daryti. Ir padarėme. Šiek tiek pasisekė, bet galų gale esame Eurolygos čempionai. Dabar laukia daug alkoholio“, – šypsojosi „Real“ puolėjas Anthony Randolphas.
„Tai buvo legendinis legendinio žaidėjo metimas, papuošęs legendinę karjerą. S. Llullas ne kartą yra pasirodęs tada, kai labiausiai reikia, ir šįvakar padarė tai dar sykį.
Bet šios pergalės pamatas – komandinės pastangos, prasidėjusios dar ketvirtfinalio serijoje. Kiekvienas atliko savo vaidmenį, ir dabar mes visi esame čempionai. Net negaliu jums apsakyti, kaip sunku laimėti šią lygą – be jokių abejonių, tai gražiausiais momentas mano karjeroje“, – iš laimės svaigo N. Williamsas-Gossas.
Anot antrus metus „Real“ atstovaujančio 28-erių amerikiečio, pirmąsyk tapusio Eurolygos čempionu, atkrintamosiose varžybose peržengę „geriausius iš geriausių“, madridiečiai sukūrė „neįtikėtiną“ krepšinio istoriją.
– Turbūt daug žmonių Graikijoje kalbės, kad finale tiesiog laimėjote loteriją. Ką pasakytumėte jūs? – Delfi paklausė N. Williamso-Gosso
– Taip, sėkmės kartais prireikia. Esame matę, kaip tas pats „Olympiakos“ stebuklingai išsigelbėja, laimi titulus. Rungtynės tęsiasi 40 minučių – o joms ištiksėjus šiame finale mes buvome pelnę daugiau taškų nei jie.
– Koks jausmas laimėti, kuomet daugelis buvo jus nurašę?
– Tai dar labiau pasaldina pergalę. Ketvirtfinalyje atsilikome nuo Belgrado „Partizan“ 0-2, tuomet laimėjome penkis kartus iš eilės. Ir laimėjome prieš geriausius iš geriausių. Neįtikėtina. Tai parodo, iš kokio molio esame drėbti.
– Jūs tikrai visai nesijaudinote dėl tribūnų, kuriose visiškai šeimininkavo varžovų sirgaliai, spaudimo?
– Tie žūtbūtiniai mačai Belgrade ketvirtfinalyje mus kaip reikiant užgrūdino. Ten aplinka buvo labai priešiška, bet mes išgyvenome. Šįvakar buvo panašiai, ir mes vėl su tuo susidorojome.
– Ką galite pasakyti apie veteranų trio: S. Llulą, Sergio Rodriguezą ir Rudy Fernandezą?
– Tam jie mums ir reikalingi – jie šioje komandoje yra neatsitiktinai. Jie jau buvo panašiose situacijose praeityje, todėl mes patikime jiems reikalus rungtynių pabaigoje.
– Kaip švęsite titulą?
– Pirmiausia noriu paskambinti tėvams. Jie yra didžiausi mano sirgaliai nuo penkerių metų, kai pradėjau žaisti krepšinį. Pirmiausia noriu pasidžiaugti su jais.
Finale Pirėjo ir Madrido klubai susidūrė ketvirtą kartą. „Real“ titulą iš graikų buvo nudžiovęs 1995 ir 2015 metais, „Olympiakos“ tikslą pasiekė 2013-aisiais.
„Real“ klubas Eurolygą laimėjo rekordinius vienuolika kartų, „Olympiakos“ sąskaitoje lieka trys triumfai.
Paskutiniam sezono mačui teisėjavusioje arbitrų brigadoje dirbo ir lietuvis Gytis Vilius, kuriam tai buvo trečias Eurolygos finalas.
Prieš tai rungtynes dėl trečios vietos rezultatu 78:66 laimėjo „Monaco“, dar labiau apniaukęs „Barcelona“ padangę.