Lietuvos krepšinio mėgėjams, kiek įtariai žiūrėjusiems į „Wolves“ ekipos naujoką po kelių pirmųjų epizodinių pasirodymų nacionaliniame čempionate ir taurės turnyre, J. Gomezas De Liano savo sugebėjimus pademonstravo rinktinių pertraukos metu sužaistose draugiškose rungtynėse su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“.
Jose prie vilkų pergalės filipinietis prisidėjo surinkdamas 13 taškų, atkovodamas 8 kamuolius ir atlikdamas 8 rezultatyvius perdavimus. Pirmajame savo interviu JGDL papasakojo apie prisijungimą prie „Wolves“ komandos, krepšininko kelią ir tikslus, Lietuvos ir Filipinų krepšinio skirtumus, garbę atstovauti savo šalies rinktinei, savo laisvalaikį, idealus ir žmogų, su kuriuo norėtų pavakarieniauti.
– Kokios mintys apėmė sulaukus pasiūlymo iš „Wolves“?
– Gavęs pasiūlymą labai nudžiugau, nes visada svajojau žaisti Europoje. Tai visad buvo mano tikslas. Dabar, kai jis tapo realybe, belieka sunkiai dirbti ir judėti į priekį. Šis šansas man yra tikra Dievo dovana, todėl jo nepaleisiu. Pasitaręs su savo šeima nusprendžiau, kad persikelti čia yra geriausias variantas man augti tiek kaip žaidėjui, tiek kaip žmogui.
– Ką žinojai apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Iš tikro, tai žinojau nedaug. Girdėjau, kad tai graži šalis, turinti daug puikių krepšininkų, kaip Arvydas Sabonis, jo sūnus, ar Jonas Valančiūnas. Taip pat žinojau, kad lietuviai savo meile krepšiniui yra panašūs į filipiniečius. Lietuvių aistra krepšiniui yra įspūdinga, o fanai – puikūs. Tiesa, taip pat žinojau, kad Lietuvoje labai skanus maistas!
– Kokie yra tavo asmeniniai tikslai krepšinyje?
– Mano tikslas krepšinyje yra ilgaamžiškumas. Noriu žaisti profesionaliai kuo įmanoma ilgiau – kiek tik leis mano kūnas. Galbūt iki 35 metų, o galbūt iki 40-ies. Kuo ilgiau, tuo geriau. Džiaugiuosi žaisdamas Europoje ir Lietuvos krepšinio lygoje – tai puiki vieta. Noriu čia žaisti ir gyventi kuo ilgiau, augti ir įrodyti, kad galiu žaisti tokiame aukštame lygyje. Bet svarbiausia man yra turėti ilgą karjerą. Noriu žaisti tol, kol galėsiu.
– Prieš porą metų pirmą sykį buvai pakviestas į šalies nacionalinę rinktinę – Gilas Pilipinas. Ką tau reiškia vilkėti jos marškinėlius?
– Tai reiškia labai daug. Atstovauti savo šaliai, savo žmonėms, ginti savo vėliavą – man didžiulė garbė būti tokios puikios komandos ir organizacijos dalimi. Jausti, kad visi Filipinai už tave serga, yra nuostabu, todėl norisi stengtis pasirodyti kuo įmanoma geriau, kuo aukštesniame lygyje. Galimybė atstovauti savo šaliai yra didžiulė garbė tiek man, tiek mano šeimai.
– Kodėl pasirinkai krepšinį, o ne kitas sportas šakas, kaip, pavyzdžiui, boksą, kuris Filipinuose taip pat populiarus?
– Sprendimas subrendo labai natūraliai. Nors, tiesą sakant, prieš pradėdamas žaisti krepšinį buvau plaukiku. Mėgau konkuruoti, kovoti, todėl mano tėtis mus (vaikus) užrašydavo į duatlono, triatlono varžybas, kurioje buvo daug bėgimo, važiavimo dviračiu ir plaukimo. Ten galėjau realizuoti poreikį varžytis.
O meilė krepšiniui gyvenime atėjo savaime. Visgi, rimtai užsiimti dviem sportais vienu metu buvo sunku, todėl pasakiau tėvui, kad ketinu pasirinkti krepšinį ir susitelkti ties juo vienu. Tėtis į mano pareiškimą reagavo gerai ir palinkėjo labai daug dirbti, jei tikrai myliu šį sportą. Taip prasidėjo mano krepšinio kelias.
– „Wolves“ komandos gretose jau esi kone mėnesį. Kuo, tavo nuomone, skiriasi Lietuvos ir Filipinų krepšinis?
– Krepšinis Lietuvoje yra labai detalus ir struktūrizuotas. Žaidėjai atlieka daug derinių, kamuolys „vaikšto“ daug ir gerai, o pats žaidimas yra greitesnis. Jie daug juda aikštėje, bet tuo pačiu turi gerą žaidimo supratimą ir aukštą IQ. Vyrukai – dideli ir aukšti. Filipinuose mes irgi daug judame aikštėje, žaidžiame greitai, daug žaidimo du prieš du ar vienas prieš vieną.
– Kokios tavo stipriosios pusės krepšinyje ir ką norėtum patobulinti?
– Mano stiprioji pusė turbūt būtų gebėjimas kurti. Manau, kad aikštėje priimu gerus sprendimus ir galiu kurti progas komandos draugams, padaryti juos geresniais. Manau, galiu stabiliai pataikyti, esu gan geras metikas. Daug tam treniruojuosi.
Siekiu patobulinti visus savo žaidimo aspektus. Kamuolio kontrolę, gynybą – tiesiog visus krepšinio elementus. Tiek rungtynėse, tiek treniruotėse mano tikslas yra kuo daugiau išmokti iš komandos draugų. Savo ekipoje turime nemažai veteranų, gerus trenerius. Stengiuosi būti tarytum kempinė ir „siurbti“ visą gaunamą informaciją ir patarimus. Noriu mokytis ir tobulinti savo žaidimą.
– Į ką lygiavaisi būdamas jaunesnis? Kas yra tavo idealai krepšinyje?
– Žaviuosi Jameso Hardeno ir CJ McCollumo žaidimu. Man patinka jų stilius, savitas žaidimo braižas. Aikštėje jie žaidžia labai sklandžiai, kuria progas komandos draugams, jie sumanūs ir priima teisingus sprendimus. Seku jų žaidimą ir netgi mėginu atkartoti tam tikrus jų žaidimo aspektus savo žaidime. Taigi, Jamesas Hardenas ir CJ McCollumas.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
– Mėgstu leisti laiką su šeima ir draugais. Taip pat mėgstu kompiuterinius žaidimus, pavyzdžiui, „Call of Duty“ ar „NBA 2K”. Pastarąjį dažnai žaisdavau su savo broliais ir tikrai to pasiilgstu. Kartais taip pat skaitau knygas. Bet, kaip minėjau, labiausiai mėgstu leisti laiką su šeima ir draugais. Nieko ypatingo. Tiesiog mėgstu būti užsiėmęs.
– Jei turėtum galimybę pavakarieniauti su be kuriuo žmogumi pasaulyje, kas jis būtų?
– Jei turėčiau tokią progą, tai pavakarieniaučiau su LeBronu Jamesu. Man jis labai įdomus žmogus. Kaip ir man, jam labai svarbi šeima. O ką jau kalbėti apie viską, ką jis šalia visų pasiekimų krepšinyje daro vardan bendruomenės – įvairios programos, mokyklos, labdaringa veikla... Manau, kad vakarienės metu daug iš jo išmokčiau ir sužinočiau.
Tuo metu krepšinyje jis yra vienas geriausių krepšininkų istorijoje. Jam kokie 39 metai, tačiau jis vis dar geriausios sportinės formos ir neatrodo, kad ruoštųsi jungti žemesnę pavarą. Tiesiog noriu sužinoti kokios yra jo sėkmės paslaptys, mityba, rutina. Todėl taip, tai tikrai būtų LeBronas Jamesas.