Tiesa, į Kiniją vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšinio specialistų išvyko ne vienas – prie trenerių štabo prisijungti pakvietė ir du tautiečius: Rolandą Jarutį ir S. Kavaliauską. Būtent pastarajam sprendimą priimti buvo sudėtingiausia.
„Viskas susidėliojo taip, kad negalėjau atsisakyti pasiūlymo, nes praktiškai trejus metus buvau be darbo. Darbas rinktinėje duoda daug, bet ir daug atima, ypač fizinio rengimo treneriui – čempionatai vyksta rugsėjo mėnesį, o daugelis klubų pasiruošimą sezonui pradeda jau rugpjūtį, todėl suderinti darbą klube ir rinktinėje yra labai sudėtinga. Ypač neturint komandos naują susirasti yra praktiškai neįmanoma, nes jos nori, kad fizinio parengimo treneris būtų nuo pirmos dienos“, – pasakojo specialistas.
Šešerius metus Kauno „Žalgiryje“ ir dvejus Krasnodaro „Lokomotiv“ klube praleidęs S. Kavaliauskas vylėsi, kad jam vis tik pavyks suderinti du darbus, tačiau koją pakišo papildomas turnyras, kuriame dalyvaus naujoji trenerio komanda.
„Nepavyko suderinti, nors iš tikrųjų ilgai galvojome, kad pavyks. Bet rugsėjo mėnesį žaisime Kinijos žaidynėse, todėl turime joms ruoštis. Trenerio darbe tokiomis galimybėmis negali nepasinaudoti. Tikiuosi, kad Dainiaus labai nenuvyliau, bet tikrai esu dėkingas už pakvietimą į rinktinę. Tik šiuo metu kitaip negalėjau pasirinkti ir Dainius, manau, tai supranta, – aiškino jis.
– Vienas, nemanau, kad būčiau važiavęs ir vien tik dėl pabandymo atsisakęs rinktinės. Bet ir Jono Kazlausko žodis tikrai nebuvo paskutinis bei daug ką nulėmė. Vien jo kvietimas man yra didelis įvertinimas, o ir Kinijoje jis yra labai vertinamas ir gerbiamas. Dirbti su tokio lygio treneriu – vienas malonumas.
Aišku, ir pats pasiūlymas iš finansinės pusės nebuvo paskutinėje vietoje. Kaip bebūtų, vis tiek reikia ir šeimą išlaikyti, ir į priekį žiūrėti. Darbas rinktinėje yra 2 mėnesius, o klube – 10. Matematika paprasta.“
Patirties dirbant kartu su J. Kazlausku iš Kauno kilęs vyras turi nemažai – Lietuvos rinktinėje kartu jie koja kojon žengė visą praėjusį olimpinį ciklą. Tiesa, geriausius šalies krepšininkus S. Kavaliauskas vaikė ir kiek anksčiau, kai 2011 metais į pagalbą kaip asistentas atskubėjo Evaldui Kandratavičiui.
O kai po dvejų metų pastarajam tuometinis Maskvos CSKA treneris Ettore Messina liepė visą save atiduoti klubui, pagrindinio Lietuvos nacionalinės vyrų komandos fizinio rengimo trenerio poziciją užėmė S. Kavaliauskas. Bet prabėgus ketveriems metams abu specialistai apsikeitė vietomis – D. Adomaičio kvietimu šią vasarą šalies krepšininkus Europos čempionatui ruoš būtent E. Kandratavičius.
„Mes su Evaldu kartu sportavo lengvąją atletiką, todėl mūsų santykiai yra geri – visuomet pasikalbėdavome, pabendraudavome. Kadangi su Dainiumi jau buvome planus susidėlioję, tai jis manęs teiravosi, nes nori, kad būtų tęstinumas, – kolegai darbo perdavimo detalėmis dalijosi S. Kavaliauskas. Tiesa, atsakyti, kuriam laikui pasitraukė iš rinktinės štabo, treneris negalėjo.
– Čia jau ne nuo manęs priklausys. Manau, kad Dainius su Evaldu kartu gerai dirbs, todėl apie ateitį dabar būtų sunku kažką pasakyti.“
Vos tik sukirtęs rankomis su „Southern Tigers“ klubo vadovais lietuviškasis trio su visa komanda išsiruošė į kitą žemyną – mėnesį plušėjo Los Andžele, o dabar persikėlė į stovyklą Fynikse. Į JAV geriausius Guangdongo regiono krepšininkus surinkęs trenerių štabas ruošiasi kas ketverius metus vykstančioms Kinijos žaidynėms.
Tačiau pagrindinė trenerių iš Lietuvos užduotis laukia artėjantį sezoną – jie į tolimąją Kiniją pakviesti tam, kad po penkerių metų pertraukos klubą sugrąžintų į šalies pirmenybių viršūnę. „Southern Tigers“ – viena geriausių šalies ekipų, čempione tapusi 8 kartus, o finalo serijoje žaidusi net 13 sykių. Abu pasiekimai – lygos rekordai.
Bet praėjusių metų vicečempionams tai padaryti nebus labai lengva, nes į pamažu populiarėjančią krepšinio valstybę traukia vis daugiau ne tik NBA neįsitvirtinusių, bet ir Eurolygoje žibėjusių krepšininkų. Štai šią vasarą sutartis su Kinijos klubais jau pasirašė rezultatyviausias Eurolygos reguliariojo sezono žaidėjas Keithas Langfordas, buvęs žalgirietis Sony Weemsas ir graikas Ioannis Bourousis.
„Esu Kinijoje buvęs ir anksčiau: mačiau, kad sportas čia nėra taip atsilikęs, kaip daugelis galvoja, ir krepšinio lygis tikrai nėra labai žemas – susidomėjimas didžiulis, didelis rungtynių lankomumas ir dar yra perspektyvos toliau augti“, – Europoje susidariusius stereotipus laužė S. Kavaliauskas.
Daugumai ne koks įspūdis apie Kinijos lygą gali susidaryti dėl to, kad į ją krepšininkai viliojami milžiniškais pinigais ir joje ne žaidžia krepšinį, o kuria šou. Pavyzdžiui, lygos rekordai – itin įspūdingi: 2015 metais Errickas McCollumas pelnė 82 taškus, 2002-aisiais Garthas Josephas atkovojo 38 kamuolius, o 2000 metais Li Qunas atliko net 28 rezultatyvius perdavimus.
Visgi ne be reikalo sakoma, kad lazda turi du galus. Norėdami pakelti Kinijos krepšinio lygį klubų vadovai investuoja ne tik į žaidėjų kontraktus, bet ir į infrastruktūrą.
„Sąlygos Kinijoje tikrai nėra tokios blogos, kaip gali atrodyti – ir įranga, ir pačios sąlygos aukščiausios klasės. Treniruočių bazėje yra dvi pilnos krepšinio aikštelės, kurios priklauso tik tai vienai komandai, didelis baseinas reabilitacija, treniruoklių salė taip pat aukščiausio lygio. Dėl sąlygų tikrai nėra jokių problemų, – padėtį daugiausiai žmonių pasaulyje turinčioje valstybėje nupiešė treneris.
– Aišku, žaidėjų mentalitetas kiek kitoks, bet vėlgi čia yra iššūkis. Įdomu save išbandyti ne tik iš sporto, bet ir iš gyvenimo pusės. Kinijoje visai kitoks mentalitetas, visai kitas pasaulis.“