Kai kitą savaitę startuos inauguracinės pasaulio čempionato atrankos varžybos, Rokas Giedraitis bus vienintelis „Lietuvos ryto“ atstovas, iškeisiantis Vilniaus ekipos treniruotes į nacionalinės komandos pratybas.
Galbūt kai kurie tikėjosi Lietuvos rinktinės sudėtyje išvysti galingai sezoną pradėjusį Martyną Echodą, bet kur kas reikalingesnis savo šaliai dabar būtų L. Mavrokefalidis.
Lietuvių duobkase praėjusių Europos pirmenybių aštuntfinalyje tapusiai komandai negalės padėti visas pulkas vidurio puolėjų.
Dėl nesuderinamo tvarkaraščio trūks Eurolygoje žaidžiančių Iano Vougiouko, Dimitrio Agravanio, Georgo Bogrio. Nebus ir NBA atstovų Kosto Koufo bei Georgo Papagiannio.
Po krepšiu graikus gelbės iš Kinijos turintis atvykti veteranas Ioannis Bourousis, kuriam talkins FIBA Čempionų lygoje užsirekomendavęs Atėnų AEK aukštaūgis Dimitris Mavroeidis.
Bet rinktinės vairą spalį perėmusiam Thanasiui Skourtopoului rankas kur kas labiau atrištų Europos taurės varžybose žibantis L. Mavrokefalidis.
„Lietuvos ryto“ legionierius yra antras pagal rezultatyvumą (vid. 19 taškų per rungtynes) ir penktas pagal naudingumą (20,8 balo) turnyro žaidėjas.
Tokią statistiką graikas fiksuoja net nepaisant fakto, jog į Vilnių atvyko paskutinis – tik rugsėjo pabaigoje. Ir yra vienintelis tikras klubo vidurio puolėjas bei garsiausia pavardė sudėtyje, nuo kurios varžovai pirmiausia pradeda „Lietuvos ryto“ žaidimo analizę.
„Aš greitai prisitaikau prie naujų vietų, o čia man viskas patinka: ir komanda, ir miestas. Be to, esu žaidęs dideliuose klubuose, kur spaudimas būdavo žymiai didesnis nei „Lietuvos ryte“. Man tokia atsakomybė – jokia problema“, – trumpą savo adaptacijos Vilniuje trukmę Krepšinis.lt paaiškino L. Mavrokefalidis.
Dideli klubai, apie kuriuos kalba 33 metų 208 cm ūgio krepšininkas, yra Pirėjo „Olympiakos“, Atėnų „Panathinaikos“, „Barcelona“. Dar anksčiau buvo ir Minesotos „Timberwolves“, pašaukusi graiką 2006 metų NBA naujokų biržoje.
Pajėgiausioje planetos lygoje L. Mavrokefalidis taip ir nedebiutavo, užtat jo karjerai kelionės per Atlantą atsiliepė smarkiai.
Vidurio puolėjas paklausė „Timberwolves“ rekomendacijų ir 2006-ųjų vasarą vietoje pasaulio čempionato pasirinko NBA treniruočių stovyklas.
Tuo prasidėjo ilgas žaidėjo konfliktas su Graikijos krepšinio federacija (EOK) ir nepakeičiamu jos bosu Georgu Vassilakopoulu. O kai 2011-aisiais L. Mavrokefalidis antrą kartą iš eilės atsisakė prisidėti prie rinktinės, motyvuodamas asmeninėmis priežastimis, įniršusi EOK metėsi į beprecedentę raganų medžioklę ir dviem mėnesiams suspendavo aukštaūgį, uždrausdama jam pasirodyti bet kokiose Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) sistemai priklausančiose varžybose.
Realybėje Sankt Peterburgo „Spartak“ (Rusija) klube tuomet rungtyniavusio krepšininko tautiečių kerštas niekaip nepaveikė – jis pateikė apeliaciją ir vėliau laimėjo ilgą teisinę kovą. Tačiau tarpusavio pasitikėjimo neliko nė kvapo.
Dėl FIBA nesutarimų su Eurolyga Graikijos rinktinė nukentės dar labiau nei, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinė komanda. Realu, kad iš praėjusį rugsėjį Europos pirmenybėse kovojusio dvyliktuko pasaulio čempionato atrankoje liks vienintelis I. Bourousis.
O graikams tekusi atrankos grupė – ne ką lengvesnė nei lietuvių: grumtis reikės su Izraeliu, Estija ir Didžiąja Britanija.
Bet net ir tokioje nepavydėtinoje situacijoje kalbos apie L. Mavrokefalidžio sugrįžimą nėra ir negali būti. Po artėjančio savaitgalio rungtynių su Klaipėdos „Neptūnu“ legionierius mieliau dvi savaites plušės Rimo Kurtinaičio treniruotėse nei taikysis su tais, kuriuos laiko savo priešais.
– Lietuvos rinktinei pasaulio čempionato atrankoje padės net 38-erių sulaukęs Kšyštofas Lavrinovičius. Jūs jaunesnis penkeriais metais. Nejau nebuvo jokių derybų dėl žaidimo nacionalinėje ekipoje? – Krepšinis.lt paklausė L. Mavrokefalidžio
– Mano santykiai su federacija komplikuoti. Tiesą sakant, nenoriu turėti išvis jokių santykių su tais žmonėmis. Ir, patikėkite, Graikijoje ne mano vieno tokia nuomonė. Praeityje jie mane kaip reikiant užkniso, labai negražiai ir neteisingai su manimi pasielgė. Nei man, nei rinktinei tai nėra į naudą. Deja, būtent tokia realybė.
– Nesutiktumėte atvykti, net jei federacija jūsų atsiprašytų?
– Jie niekada neatsiprašys. Tiesiog tokiems žmonėms atrodo, kad pasaulis sukasi aplink juos.
– Graikijos krepšininkai pradeda kovą dėl kelialapio į pasaulio čempionatą, o futbolininkai ją baigė praėjusią savaitę suklupę paskutiniame žingsnyje prieš kroatus. Labai išgyvenote?
– Buvo liūdna, nors tikiu, kad žaidėjai padarė viską, ką galėjo. Palaikau mūsų rinktinę, bet apskritai graikų futbolo nekenčiu. Jis – siaubingas, suėstas lažybų. Nebenoriu daugiau jo žiūrėti.
– Pernai tapote pirmuoju graiku, rungtyniavusiu Kinijos čempionate. Ką teks patirti į šią šalį takus pramynusiam Donatui Motiejūnui?
– Tenykštis krepšinis nuo mums, europiečiams, įprasto skiriasi kaip diena ir naktis. Jie bando kopijuoti NBA, tik ne itin sekasi. Visą gyvenimą mokiausi komandinio žaidimo, o ten jis – niekam neįdomus. Kinijoje jaučiausi kaip apkvaitęs. Turėjau komandos draugą iš JAV, kuris nenorėdavo perduoti kamuolio net per apšilimą! Jūs net neįsivaizduojate, ar galėtumėte tuo patikėti?
Kalbant apie gyvenimą už aikštės ribų, Kinija – gera patirtis. Tai man buvo proga susipažinti su visiškai kitokia kultūra, žmonėmis. Buvo įdomu, bet europiečiui ten pritapti sunku. Amerikiečiams yra kitaip – jiems niekas nerūpi, jie atvažiuoja užsidirbti pinigų.
– Be Kinijos esate rungtyniavęs ir Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje. Kuo jums išsiskiria Lietuva?
– Man patinka tai, kad Lietuva – europietiška šalis. Žinoma, čia dar galima rasti sovietmečio liekanų, kurios man primena Rusiją, tačiau tai visiškai normalu. Man patinka žmonių mentalitetas, darbštumas. Ne visi, bet dauguma žaidėjų nebijo darbo, mėgsta jį. O labiausiai man patinka lietuviškas eismas. Mes Graikijoje važinėjame kaip tikri idiotai. Todėl labai gerbiu lietuvišką vairavimo kultūrą.
– Graikijos nacionalinei komandai atstovavote tik kartą – 2013 metų Europos čempionate. Bet žaidėte visose jaunimo rinktinėse, kurioms kelią nuolat pastodavo lietuviai. Su „Lietuvos ryto“ kapitonu A. Jomantu aptarėte 2005 metų pasaulio čempionato finalą Argentinoje, kuriame Lietuva laimėjo 2 taškais?
– Taip, prieš kelias dienas kaip tik apie tai kalbėjomės. Mes tuomet turėjome puikią krepšininkų kartą, kuri visus privalėjo triuškinti 20-30 taškų skirtumu. Bet lietuvių taip nė karto ir neįveikėme.
Puikiai pamenu ne tik 2005-ųjų finalą. 2004-aisiais Europos čempionate pralaimėjome Lietuvai rungtynes dėl trečios vietos. O pati skaudžiausia man buvo nesėkmė 2003-iaisiais, kuomet L. Kleiza mus nužudė pasaulio jaunių čempionato pusfinalyje (dabartinis „Lietuvos ryto“ sporto direktorius į graikų krepšį tuomet įmetė 27 taškus – Krepšinis.lt). Juk tos pirmenybės vyko Salonikuose, privalėjome tapti čempionais!
Mūsų komandoje kiekvienas žaidėjas turėjo NBA perspektyvą, daugumai vėlesnės karjeros susiklostė puikiai. Iki šiol nesuprantu, kodėl lietuviai mums buvo kaip užkeikti. Smagu ne vieną jų dabar susitikti Lietuvos krepšinio lygoje – ne tik A. Jomantą, bet ir Paulių Jankūną, Antaną Kavaliauską, Renaldą Seibutį, Steponą Babrauską.