Lietuvėms nepavyko atlikti ir to, kas priklausė nuo jų pačių – ukrainietėms Rygoje apmaudžiai nusileista 65:71.
Vėliau paaiškėjo, kad pergalė nieko verta buvo ir Ukrainai.
Lemiami kitų grupių mačai buvo žaidžiami vėliau, taigi, netiesioginės konkurentės galėjo įvertinti, koks taškų skirtumas būtinas norint įšokti į keturių laimingųjų antras vietas grupėse užėmusių komandų traukinį.
Pavyzdžiui, vėliausiai žaidusi Vokietija, kurios FIBA reitingas yra žemesnis (37) nei Lietuvos (34), atėjus laikui susikrovė pageidaujamą pranašumą prieš bosnes.
Apskritai paskutiniame ture daugelyje arenų fiksuota visiška sutriuškinimų pasiutpolkė – 59, 55, 54, 50, 31, 30 ir panašiais taškų skirtumais.
Tai lėmė, kad už borto liko ir Ukrainos krepšininkės, kurioms lietuves reikėjo nugalėti ne 6, o 37 taškais.
Lietuvos rinktinės kapitonė Gintarė Petronytė tokią situaciją vertina kritiškai.
„Aš čia teisybės ir logikos įžvelgiu labai mažai. Esu prieš šitą sistemą. Man ji labai nepatinka. Nuo to laiko, kai ji pasikeitė, mes ir nebepatenkame į čempionatus, nors visiems sąlygos kaip ir vienodos.
Bet žiūrint į kai kuriuos pogrupius, tai... Gerai, galime pakalbėti, jeigu mes būtume nugalėjusios Ukrainą, ar labai būtume galėjusios savęs kaltinti, kad atrankoje pralošėme vienintelei komandai – Prancūzijai (2 reitingas Europoje – aut. pastaba), kuri yra olimpinė prizininkė ir elitų elitas? Ir jeigu pralaimi tik jai, bet vis tiek nepatenki, tai yra liūdna. Aš daryčiau kitaip. Nemanau, kad elitinės Europos rinktinės išvis turėtų dalyvauti atrankoje.
Man atrodo, kad jeigu leistų mums pažaisti ir išsiaiškinti viską tarpusavyje su kitų pogrupių komandomis, netgi pirmomis jų vietomis, mes tikrai būtume Europos čempionate. Bet yra kaip yra ir jis mums daug metų jau kaip užburtas – niekaip jo pasiekti negalime“, – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ krimtosi vidurio puolėja, nacionalinei komandai ištikimai atstovaujanti nuo 16-os metų.
Įdomu, kad vasarą Izraelyje ir Slovėnijoje vyksiančiose pirmenybėse dalyvaus tik 16 rinktinių, įskaičiavus ir abi šeimininkes. Taigi laisvų kelialapių tebuvo 14. Vyrų finaliniuose etapuose jau seniai – nuo pat 2011-ųjų turnyro Lietuvoje – nuolat varžosi 24 komandos.
G. Petronytė neslėpė, kad nuotaikos po sekmadienio – slogios, nes visas kolektyvas tikėjo savo galimybėmis po aštuonerių metų pertraukos prasimušti į prestižinį turnyrą.
„Iš tikrųjų liūdna. Viduje man labai negera, jaučiu didžiulę atsakomybę. Toks vaizdas, kad tiek žmonių mumis tikėjo, o mes visus nuvylėme. Tikrai turėjome dideles viltis ir didelius šansus. Labai labai tikėjomes, deja, nepavyko.
Jau pralaimėjusios Prancūzijai supratome, kad mūsų situacija kebli ir kad greičiausiai tik pergalės mums neužteks. Bet mes norėjome nuo savęs padaryti viską, ką galime, matėme, koks buvo palaikymas ir susidomėjimas. Mums tai be galo svarbu. Norėjome atranką užbaigti pergale ir tada ramiai jau laukti kitų rezultatų. Tada būtų lengviau, nes būtume žinojusios, kad savęs labai plakti negalime. Dabar kaip matome, net ir pergalės mums būtų neužtekę“, – apgailestavo aukštaūgė.
Ji nesureikšmino vieno kertinių epizodų Rygoje, kai tiksint paskutinei minutei arbitrai aštriai prasiveržusiai ir taškus po kontakto su oponente pelniusiai Kamilei Nacickaitei užfiksavo žingsnių taisyklės pažeidimą.
„Aš ne tokia, kuri nori ieškoti kokių nors pasiteisinimų, bet teisėjų palaikymo mes tikrai neturėjome. Aišku, pačios padarėme net 30 klaidų, nesusigynėme, todėl nereikia nieko kaltinti, o pirmiausia pasižiūrėti pačioms į save ir analizuoti, ką mes blogai padarėme“, – atsiliepė G. Petronytė.
Rungtynių įrašas ir lemtinga lietuvių ataka nuo 2:11:06 val.:
Krepšininkė dėkinga dėl palaikymo, kurio sulaukė komanda tiek Vilniaus „Jeep“ arenoje, tiek Rygoje, į kurią LKF iniciatyva atvyko pora autobusų su fanais.
„Aš visada žinojau ir, kai tik galėjau, visiems sakiau, kad moterų krepšinis tikrai yra įdomus. Tiesiog reikalingi rezultatai, pergalės ir žaidimas aukštame lygyje. Mūsų merginos praėjusią vasarą tai parodė, kai laimėjo Europos jaunių auksą, ir visi apie tai kalbėjo bei naujienos buvo skaitomiausios.
Labai smagu, kad žmonės grįžta į arenas ir kad vėl yra kalbama apie moterų krepšinį. Mes tą palaikymą jaučiame ir juo džiaugiamės bei didžiuojamės, tik labai norėtųsi, kad jis nesubliūkštų dėl to, kad nepatekome į čempionatą. Mes turime labai perspektyvų jaunimą ir šviesią ateitį. Noriu tikėti, kad eisime tik aukštyn“, – vylėsi panevėžietė.
37 taškus prancūzėms ir ukrainietėms bendrai atseikėjusi G. Petronytė visų laikų rezultatyviausių Lietuvos krepšininkių sąraše pakilo į antrą vietą ir su 1814 taškų atsilieka tik nuo vienintelės legendos – Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės, sukaupusios 2101 tašką.
„Aš tikrai nesu tas žmogus, kuris tai sektų. Ir tokio tikslo labai neturiu. Man buvo naujiena, kai šitoje rinktinės stovykloje sužinojau šią statistiką, kad man trūko 5 taškų tam, jog aplenkčiau Sandrą Linkevičienę (1782 tšk.). Tai net nėra lengvai prieinama visiems, nežinočiau, kur tų skaičių ieškoti.
J. Štreimikytė-Virbickienė yra mūsų pasididžiavimas. Aš į ją tikrai nenoriu lygiuotis. Ji ilgus metus žaidė pačiame aukščiausiame lygyje ir pasiekė neeilinių laimėjimų. Taigi, apie tai negalvoju“, – tikino 33-ejų žaidėja.
Šešiskart geriausia šalies metų krepšininkė šiemet savo titulą perleido jaunajai Justei Jocytei, tačiau dėl to Gintarė nė kiek neišgyvena.
„Aš labai džiaugiuosi už Justę. Ją apkabinau ir nuoširdžiai pasveikinau. Ji – mūsų brangakmenis, mūsų perlas. Visas moterų krepšinio pasaulis ją seka ir kalba apie jos neeilinį talentą. Čia ne tik paskatinimas jai, nes jau šiandien matome, kokio svarbumo ji yra žaidėja moterų rinktinėje ir kokus rezultatus rodo. Noriu tikėti, kad tai ją tik dar labiau motyvuos. Manau, kad ji to yra verta, ir norėčiau, kad nesustotų ir judėtų tik į priekį“, – beveik perpus jaunesnei tautietei linkėjo patyrusi krepšininkė.
Pati G. Petronytė toli į ateitį nesižvalgo ir negali pasakyti, kiek dar tęs karjerą.
„Tikrai nežinau, ką šiuo metu atsakyti. Po praėjusių metų, kai žaidžiau Italijoje ir sezonas man buvo labai sunkus, sužinojau, kad Vilniaus „Kibirkštis“ manimi domisi ir nori sugrąžinti senus gerus laikus bei buria stiprią komandą, panorau tapti to dalimi ir prie jos prisidėti. Turėjau daug dvejonių, kaip man pačiai seksis ir kiek galėsiu duoti kaip žaidėja, nes paskutinį sezoną turėjau itin mažai patirties.
Tačiau sezono eigoje pamatėme, kad vis dar galiu padėti, ir rezultatai buvo geri – po daugelio metų klubas grįžo į Europos taurės turnyrą ir iš labai pajėgios grupės pateko į kitą etapą. Tai davė tikėjimo tiek savimi, tiek ir komanda. Grįžo begalinis noras ir didžiulė motyvacija. Ir su rinktine iki paskutinių rungtynių turėjome visus šansus.
Galiu pasakyti, kad vėl mėgaujuosi krepšiniu ir kad labai gera žaisti Lietuvoje, nes esu tikra patriotė. Man čia visada bus žymiai geriau nei bet kur kitur. Bet mano karjera tikrai ilga, kadangi aš labai anksti pradėjau žaisti užsienyje.
Žiūrėsiu, kaip sveikata, kaip situacija, kaip motyvacija ir kiek manęs dar reikės. Aš nesilaikau įsikabinusi savo vietos – visada esu už tai, kad šansą gautų jaunimas. Bet jei esu reikalinga, jei manęs prašo ir sako, kad reikia, o kūnas leidžia, tai aš Lietuvai niekada nepasakysiu „ne“. Viskas priklausys nuo aplinkybių. Tikrai labai ilgai žaisti neplanuoju ir nenoriu aikštėje nusibaigti“, – šyptelėjo kapitonė, menanti dar 2006-ųjų pasaulio čempionatą, kuriame debiutavo būdama 16-os ir kartu su rinktine finišavo šeštoje vietoje.
O kad G. Petronytės indėlio nacionalinei komandai reikės ir toliau, parodo skaičiai: šio atrankos ciklo metu ji vidutiniškai žaidė po beveik 30 minučių ir rinko 20,3 naudingumo balo – kone dvigubai daugiau nei bet kuri kita lietuvė.
Primename, kad į 2023-iųjų pirmenybes neprasibrovusios lietuvės automatiškai nebepretenduoja ir į Paryžiaus olimpines žaidynes. Tiesa, į jas vis dar gali keliauti savo ambicijų neslepianti ir rinktinės žaidėjų – K. Nacickaitės, Monikos Grigalauskytės ir Gabrielės Šulskės (bei Martynos Petrėnaitės) – pagrindu sudaryta trys prieš tris krepšinio komanda.
Tuo metu į moterų 2023-Eurobasket, be Slovėnijos (FIBA 19) ir Izraelio (FIBA 54), kvalifikavosi šis 14-ukas: Ispanija (FIBA 4), Prancūzija (FIBA 6), Belgija (FIBA 7), Serbija (FIBA 8), Turkija (FIBA 11), Italija (FIBA 16), Graikija (FIBA 17), Juodkalnija (FIBA 20), Didžioji Britanija (FIBA 21), Čekija (FIBA 22), Slovakija (FIBA 23), Latvija (FIBA 24), Vengrija (FIBA 27) ir Vokietija (FIBA 37).