2001-2002 metų sezone Alytaus „Alitoje“ tvyrojo nežinomybė. Dzūkai laukė grįžtančio Kšištofo Lavrinovičiaus, kuris krepšinio nežaidė daugiau nei trejus metus. Visgi laukimas atsipirko – perspektyvus aukštaūgis ženkliai sustiprino priekinę liniją bei svariai prisidėjo prie pirmojo miesto istorijoje LKL medalio.
„Kšištofas buvo darbštus, kruopštus, sąžiningai dirbo ir buvo nusiteikęs tikslingai., – LKL.LT pasakojo tuometis „Alitos“ strategas Rimantas Endrijaitis. – Jis toks yra iki šiol, jo požiūris į treniruotes, į darbą nepakito. Mažai aš tokių žmonių esu matęs Lietuvoje. Jo motyvacija – aukščiausio lygio.“
Pirmieji mačai „Alitai“ ypatingo sezono nežadėjo. Prieš keletą mėnesių dėl trečios vietos kovoję, tačiau „Šiauliams“ pralaimėję dzūkai naujame sezone startavo laimėdami vos 3 kartus per pirmuosius 10 mačų. Tai vyriausiojo trenerio kėdę kainavo Sigitui Krukiui. Komandos rezultatais nepatenkinti klubo vadovai ir savininkai ėmė dairytis naujo vairininko, o jų akys pakrypo į sostinę – Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubą.
„Buvau Jono Kazlausko asistentas „Lietuvos ryte“, – sakė R. Endrijaitis. – „Alitos“ direktorius atvyko į Vilnių ir kreipėsi į J. Kazlauską, o aš buvau šalia. Jis sakė: „Jūs du tokie rimti vyrai viename klube dirbate, padėkite man Alytuje, kad pagaliau laimėtume medalį.“
Prisiminiau, kaip praėjusį sezoną kovoje dėl trečios vietos triumfavo „Šiauliai“. Klubo vadovas Adomas Klimavičius važinėjo su dviračiu po Alytaus salę bei laistė pergalės šampaną. Mane tenkino iššūkis įveikti stiprų varžovą ir išvykau į Dzūkijos sostinę.“
Tai buvo pirmasis dzūkų žingsnis svajonės link. Antrasis – pagaliau sulauktas K. Lavrinovičius. Prie komandos jis prisijungė jau gruodžio mėnesį, tik ką po R. Endrijaičio atvykimo.
„Pirmose rungtynėse Kšištofas dukart vos perbėgo aikštelę ir užduso, – LKL.LT atsiminimais dalijosi ilgametis klubo vadovas Antanas Sakavickas. – Vėliau K. Lavrinovičiaus forma išaugo taip stipriai, kad ne tik laimėjome bronzą, bet ir už kelių dienų jis išvažiavo tuomet į antros stipriausios Rusijos komandos peržiūrą – Permės „Ural Great“. Rusijos klube jis visus nukonkuravo, o mes atlikome vieną didžiausių visų laikų LKL sandorių. Už Kšištofą tuomet gavome 250 tūkst. JAV dolerių, t.y. apie 1 mln. litų.
Krepšininkas per pusmetį nuo grįžimo į profesionalų krepšinį pasiruošė kitam šuoliui į gyvenimą. Aš nuvykdavau aplankyti brolių ir kartodavau: dirbkite, privalote dirbti, nes jūs pasmerkti būti milijonieriais. Mano žodžiai kone tapo pranašiški.“
Turėdama naują trenerį bei sulaukusi pastiprinimo priekinėje linijoje, „Alita“ po truputį įsibėgėjo. Per kitas aštuonerias rungtynes „Dzūkija“ laimėjo šešis kartus bei išlygino savo pergalių ir pralaimėjimų balansą (9-9). O tuomet – dar vienas solidus pasijungimas. Dzūkai sukirto rankomis su Virginijumi Sirvydžiu, grįžusiu iš Rusijos, bei Donatu Sabaliausku.
„Antrame sezone Permėje patyriau sunkią traumą. Norėjosi grįžti namo ir įrodyti, kad galiu žaisti ir esu atsigavęs. Man tai pavyko, sezonas Alytuje davė labai daug. Viskas grįžo į savas vėžes“, – su LKL.LT prisiminimais dalijosi V. Sirvydis.
Tai buvo pilnai sukomplektuota komanda, kuri turėjo aiškų tikslą ir viziją – iškovoti pirmąjį klubo istorijoje LKL medalį.
„Mūsų stiprybė buvo komandos atmosfera, – LKL.KT pasakojo Gintaras Kadžiulis, tuometis „Alitos“ lyderis. – Mikroklimatas buvo puikus, nes visi labai gerai sutardavome. Daug laiko kartu praleisdavome, buvome draugais. Nebuvo pavydų ar pykčių. Mums gerai sekėsi ir aikštelėje, ir už jos ribų.
Tai susiję dalykai. Kai gerai sekasi, tuomet ir gera atmosfera. Būtų pralaimėjimai, nebūtų ir tos geros atmosferos. Šie dalykai neatskiriami vienos nuo kito. Mums tuomet sekėsi.“
G. Kadžiulis – neatsiejama bronzinės „Alitos“ dalis. Po dviejų sunkių sezonų „Lietuvos ryte“, kuomet didžiąją laiko dalį praleisdavo ant suolelio, krepšininkas vėl gavo šansą blizgėti. Gynėjas per vienintelį savo sezoną Alytuje pelnydavo po 17,5 taško, atkovodavo 4,4 bei perimdavo 2,1 kamuolio, atlikdavo 3,3 rezultatyvaus perdavimo.
„Tai buvo gryno oro gūsis man, – sakė krepšininkas. – Dvejus metus prasėdėjau Vilniuje ant suolo, pasitikėjimas savimi po truputį mažėjo. Man reikėjo tokio sezono Alytuje. Daug žaidybinio laiko ir svarbi rolė. Parodžiau save, o po sezono išvažiavau į Permę. Geras kontraktas ir labai aukštas lygis. Tuomet tai buvo antroji Rusijos komanda.“
G. Kadžiulis prie „Alitos“ prisijungė po atliktų mainų su „Lietuvos rytu“, kuomet į Vilnių iškeliavo vidurio puolėjas Andrius Vyšniauskas
„Vienareikšmiškai – patys geriausi mainai klubo istorijoje, – įsitikinęs A. Sakavickas, šiais metais vėl grįžęs į Alytų – tapo „Dzūkijos“ direktoriumi. – A. Vyšniausko kontraktas buvo labai didelis, o „Lietuvos rytui“ buvo reikalingas lietuvis centras. Mums reikėjo tokio lyderio kaip G. Kadžiulis. Apsikeitėme žaidėjais. Mes finansiškai atsipurtėme brangaus kontrakto, įsigijome gerą žaidėją, už kurį Vilniaus ekipa dar mokėjo pinigus.“
Puikiai sutepto „Alitos“ mechanizmo stuburas buvo vietiniai žaidėjai, kurių ekipoje buvo penki. Marius Pociukonis, Nerijus Varnelis, Mindaugas Jaruševicius, Tomas Ivanauskas ir Saulius Kazevičius – šie alytiškiai buvo kaip vienas kumštis. Jie kovėsi už savo miestą bei sudarė puikų komandos mikroklimatą.
Neatsiejama Alytaus krepšinio istorijos dalis – S. Kazevičius. Karšto būdo įžaidėjas su pertraukomis Dzūkijos sostinės garbę gynė beveik 12 sezonų ir buvo ilgametis komandos kapitonas.
„S. Kazevičius būdavo labai emocionalus, – pasakojo V. Sirvydis. – Savo emocijų pliūpsniais jis kartais užvesdavo komandą, o kartais jo perdegimas būdavo per didelis ir tai ekipai pakišdavo koją. Vieni žmonės susitvardo, kiti tas emocijas išmeta iš savęs. S. Kazevičius buvo būtent toks žaidėjas.“
„Jis ir dabar yra karšto būdo. Tai žmogus, kuris nori laimėti ir dėl pergalės galėdavo susiplėšyti marškinėlius bei atiduoti širdį, – pasakojo A. Sakavickas. – Jis buvo tikras kapitonas, mokėjo suburti komandą ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Tuometė ekipa buvo vienišų jaunų žmonių kolektyvas, kurios amžiaus vidurkis nesiekė 24-erių. S. Kazevičius juos galėdavo nuvesti ir į naktinį klubą. Vieną dieną tekdavo girdėti, kad jie kažkur gerai leidžia laiką vienur, kitą dieną – kitur. Tai mažas miestas, visi viską žino. Su tokiais jų išėjimais reikėdavo kariauti ir kovoti.“
Solidų žaidimą alytiškiai demonstravo viso sezono metu. LKL reguliariajame sezone jie užėmė ketvirtąją vietą, į priekį užleisdami „Šiaulius“, „Lietuvos rytą“ ir „Žalgirį“.
Gegužės pradžioje jie iškovojo NEBL Iššūkio taurę, o už kelių dienų stojo į pusfinalio kovą su J. Kazlausko vadovaujama sostinės ekipa. Abejose rungtynėse „Alita“ neturėjo jokių šansų prieš „Lietuvos rytą“, kitame pusfinalyje „Šiauliai“ neprilygo „Žalgiriui“.
Šiaulių ir Alytaus miestų ekipų mūšiai tuomet jau tapo principiniais. Šios komandos dėl bronzos medalių varžėse trejus metus paeiliui.
„Visi jautė tą priešpriešą, visi norėjo būti ta trečia komanda. Tiek Šiauliai, tiek mes labai to norėjome. Kiekvienas degė tuo noru“, – sakė V. Sirvydis.
„Man, kaip nemažai mačiusiam ir apkeliavusiam treneriui, buvo išbandymas laimėti prieš A. Sireiką ir A. Klimavičių. Prieš rimtus varžovus. Tai buvo mano motyvacija kaip trenerio ir specialisto“, – atskleidė R. Endrijaitis.
Serijoje iki trijų pergalių pirmuosius keturis mačus laimėjo namų komandos – 2-2. Lemiamas mūšis vyko Šiauliuose, A. Sireikos teritorijoje. Senojoje „Tauro“ salėje šiauliečiai būdavo ypatingai stiprūs. Iki bronzinės serijos „Šiauliai“ namų arenoje buvo iškovoję 14 pergalių bei patyrę 5 pralaimėjimus.
Lemiamą mūšį stipriau pradėjo svečiai, kurie jau po pirmojo ketvirčio įgijo 13 taškų pranašumą. Likus 10 minučių iki dvikovos pabaigos „Alitos“ persvara siekė 8 taškus.
R. Endrijaičio kariauna sugebėjo išlaikyti pranašumą ir patiesti galingą varžovą jų pačių aikštelėje. Visgi dvikovoje nebuvo apsieita ir be kuriozų.
„Tais laikais būdavo įvairiai pagudraujama, – apie varžovų gudrybes pasakojo R. Endrijaitis. – Už nugaros treneriui pasodindavo dūdų orkestrą, kad jie išmuštų iš vėžių minutės pertraukėlių metu. Kartais pasodindavo kokius aštresnius vaikinus, kurie viso mačo metu replikuodavo, naudodavo necenzūrinius žodžius, įžeidinėdavo.
Tuo metu nebūdavo jokių užtvarų tarp žaidėjų ir sirgalių, jie sėdėdavo mums už nugaros. Sunku susitvardyti, rungtynių įtampa, piktos replikos iš sirgalių. Mane sunervino, tai rungtynių pabaigoje likus minutei, kuomet mes pirmavome apie 10 taškų, aš paėmiau minutės pertraukėlę ir liepiau auklėtiniams tiesiog pastovėti. Tai buvo skirta tiems šiauliečiams, kurie visos dvikovos metu mane įžeidinėjo.“
Alytus buvo Euforijoje. Didžiulis būrys sirgalių pergalę šventė priešininkų teritorijoje, tačiau dar didesnė minia juos pasitiko Alytuje. „Alitos“ krepšininkai dar prie miesto ribų buvo pasitiki ir palydėti miesto policijos palydos.
Tai krepšinio populiarumo viršūnė Dzūkijos sostinėje. Senieji Alytaus sporto rūmai talpindavo 1680 žmones, o lankomumas į besibaigiant sezonui buvo pasiekęs vidutiniškai net 1416 žmonių.
„Mieste jautėsi krepšinio pagyvėjimas, – sakė V. Sirvydis. – Rinkdavosi pilna arena, daug žmonių, aistruolių. Buvo užvestas geras variklis. Fanai mus lydėdavo visur.“
„Būdavo, kad važiuoji miestu, o policininkai stabdo ne dėl to, kad patikrintų dokumentus, jie norėdavo gauti bilietus į krepšinį. Tokie momentai buvo ne vienas ir ne du. To sezono komanda, mano nuomone, yra pati geriausia ekipa klubo istorijoje“, – su nostalgija prisiminė A. Sakavickas.
Tai buvo ne pirmoji stipri Alytaus komanda, tačiau pirmoji, kuriai pavyko atvesti klubą į išsvajotą bronzą. Šį pasiekimą alytiškiai pakartojo ir kitame sezone, kovoje dėl trečios vietos vėl nurungę „Šiaulius“. Visgi iš pirmojo sezono buvo likę vos trys krepšininkai, o komandą į priekį vedė Algirdas Brazys.
Po sėkmingų sezonų „Alita“ ėmė leistis žemyn, kol po dvejų metų jos nebeliko LKL. 2005-aisiais ši komanda bankrutavo – prie to prisidėjo ir privatizuota „Alitos“ gamykla, ji nebegalėjo skirti įprastos kasmetinės paramos. Dėl įvairių finansinių nesklandumų pabėgo kiti rėmėjai.
Po dvejų metų pertraukos Alytaus ekipa sugrįžo į stipriausią šalies lygą. Dabar „Dzūkija“ svajoja kada nors pakartoti bronzinių laikų komandos pasiekimą.