1989-aisiais pajudėjo Tarybų sąjungos ledai, o talentingiausi lietuviai krepšininkai ėmė migruoti po pasaulį. Vieni jų išvyko į Ispaniją, o Rimas Kurtinaitis iškeliavo į Vokietiją, „Hagen“ klubą.
Po paskutinio Kauno „Žalgirio“ sezono rungtynių 1989-ųjų vasarą Kauno sporto halėje vyko emocingas atsisveikinimas su krepšininkais, o jame netrūko ir ašarų bei pasižadėjimų.
„Tuomet pasakiau, kad aš dar grįšiu į „Žalgirį“, – tinklalapiui LKL.LT pasakojo dabartinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris. – Džiaugiuosi, kad man pavyko ištesėti pažadą, kaip ir Arvydui Saboniui.“
Prieš grįžimą į Kauną – kitos R. Kurtinaičio svajonės išsipildymas – dvejų metų etapas Madrido „Real“. Žaisti karališkajame klube gynėjas svajojo nuo jaunų dienų, o A. Sabonio ir R. Kurtinaičio atstovaujamas klubas po septynerių metų pertraukos iškovojo Ispanijos lygos titulą.
„Visą gyvenimą svajojau žaisti „Real“, dar tais laikais, kai atstovavau „Žalgiriui“. Aš labai mėgstu tiek jų futbolo, tiek krepšinio klubus. Šiuo metu „Real“ yra vienoje eilėje kaip dar 10 Eurolygos klubų, kurie vienodo pajėgumo, finansinėmis galimybėmis, gali tuos pačius žaidėjus įsigyti. Visgi tuo metu tai buvo išskirtinis Europos klubas, tikrai karališkas. Tai buvo mano svajonės išsipildymas“, – teigė vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų.
Po dvejų metų Ispanijos sostinėje – netikėtas legendos sugrįžimas į „Žalgirį“. Gynėjas su rinktine Vilniuje ruošėsi 1995-ųjų Europos čempionatui, o sporto salėje sutiko Kauno klubo savininką Šabtajų Kalmanovičių.
35-erių snaiperis sulaukė kvietimo vėl apsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius, o vyrai rankomis sukirto vos per kelias minutes.
Viskas įvyko labai staigiai ir ekspromtu.
Lietuvos krepšinyje R. Kurtinaitis rado kitokį jėgų balansą, negu paliko išvykdamas. Ambicingus tikslus kėlęs „Atletas“ turėjo didžiausią biudžetą lygoje bei galėjo pasigirti perspektyviausiais Lietuvos krepšininkais.
Vlado Garasto vedamas „Atletas“ savo pranašumą dvikovose su „Žalgiriu“ įrodė visus keturis kartus reguliariajame sezone. Vėliau abi komandos pasiekė finalą.
1996-ųjų LKL finalo serija prisimenama iki šiol kaip viena įtempčiausių. „Atletas“ pradėjo finalo seriją laimėdamas pirmuosius du mačus. Tai nustūmė Jono Kazlausko auklėtinius ties prarajos riba, tačiau šilto ir šalto matęs R. Kurtinaitis nepanikavo.
„Pagal pavardes „Žalgiris“ tuomet tikrai nebuvo stipresnis, tačiau man ta padėtis neatrodė beviltiška. Pamenu, kai po pirmų dviejų pralaimėjimų su Dariumi Lukminu nuvažiavome į „Kaustos“ salę ir geras dvi valandas atlikome metimus. Kai visi ilsėjosi, o kai kurie šventė pergalę – mes dirbome“, – dėstė tuomečio „Žalgirio“ lyderis.
Trečiųjų rungtynių pradžioje „Atletas“ neteko lyderio Sauliaus Štombergo, o žalgiriečiai iškovojo svarbią pergalę. Po dviejų dienų sekė dar vienas J. Kazlausko laimėjimas – serijos rezultatas tapo lygus.
Psichologinį pranašumą atgavę „Žalgirio“ krepšininkai ruošėsi lemiamam mačui, tačiau prieš dvikovos pradžią neišvengė ir nemalonių netikėtumų – 35-erių R. Kurtinaitis, atvykęs į penktąsias serijos rungtynes, pasigedo savo sportinės avalynės.
Patyręs atletas visada rungtynėms pradėdavo ruoštis likus bent parai. Krepšininkas mintyse dėliodavo svarbiausius būsimo mačo akcentus, analizuodavo galimus scenarijus bei varžovų silpnybes. Galbūt per didelis susikaupimas ir nulėmė tokį netikėtą posūkį.
„Taip man nutiko pirmą kartą gyvenime. Jei dabar kas iš mano žaidėjų taip padarytų, tai nežinau, kaip klykčiau, – juokdamasis prisiminė R. Kurtinaitis. – Vyriausias komandos žaidėjas, kuris moko kitus, dalina patarimus, o sėdi rūbinėje be sportbačių, kaip koks asilas.
Prie halės buvo tūkstantinė minia, tad išvažiuoti namo pasiimti sportbačius tapo neįmanoma. Paprašiau policijos pagalbos, kuri su įjungtais švyturėliais suvežiojo mane per 15 minučių.“
Toks kuriozas gynėjo iš vėžių neišmušė. Snaiperis lemiamoje sezono dvikovoje sukratė 23 taškus, o įspūdingiausią finalo serijos sugrįžimą lygos istorijoje sukūręs „Žalgiris“ iškovojo titulą.
R. Kurtinaitis pirmą ir vienintelį kartą tapo LKL čempionu būdamas žaidėju. Veteranas taip pat sulaukė finalo MVP apdovanojimo.
1995-1996 metų sezoną R. Kurtinaitis buvo sunkiai sulaikoma jėga LKL. Gynėjas vidutiniškai pelnydavo po 21,4 taško, iš toli atakuodavo 42,3 proc. taiklumu, atkovodavo 2,9 kamuolio bei atlikdavo 2,1 rezultatyvaus perdavimo.
„Šis sezonas man įstrigęs į atmintį kaip vienas iš mieliausių ir įdomiausių, šalia tų legendinių „Žalgirio“ ir CSKA kovų. Iškovotas LKL žiedas man neabejotinai yra vienas brangiausių karjeros laimėjimų“, – tvirtino pašnekovas.
1997-aisiais, sezono Prancūzijoje metu, krepšininkas sulaukė netikėto žurnalistės Romos Grinbirgienės pasiūlymo – tapti šalies Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu. Po pasaulį prasitrankęs gynėjas jau galvojo apie grįžimą į Lietuvą.
„Pirmiausia paklausiau, ar aš tam tinku. Neturiu aukštojo, jokių darbų, be krepšinio, nebuvau gyvenime dirbęs, išskyrus 10-oje klasėje darbą fabrike. Premjeras Gediminas Vagnorius pasakė, kad ne šventieji puodus lipdo. Reikia tavo drąsos, energijos ir noro.
Šiame poste išdirbau ketverius metus. Mūsų rezultatai buvo geri, surinkome nemažai pinigų olimpiniam komitetai. Visgi supratau, kad man reikia darbo, kuriame galėčiau išlieti energiją. Ne sėdėti kabinete, Seime ir klausytis tų pačių kalbų. Dalykų, kurių neįmanoma pasverti. Sporte viskas yra aišku: kiek pašoki, kaip nubėgi ar kaip sužaidi. Politikoje nėra to matavimo vieneto, visi kalba savo ir visi jaučiasi teisingi. Man tas netiko“, – apie politinę patirtį kalbėjo R. Kurtinaitis.
Nors 2001-aisiais R. Kurtinaitis sužaidė keturis mačus NEBL turnyre atstovaudamas „Kyiv“ komandai, tačiau pagrindinis jo karjeros baigimas įvyko 1998-aisiais. Dar gruodžio mėnesį žaidžiant „Lietuvos ryte“ kauniečiui buvo atlikta kryžminių raiščių operacija, po kurios jis pakabino sportbačius ant vinies bei ėmė galvoti apie ateitį.
Apie trenerio profesiją atletas pagalvodavo dar būdamas krepšininku, o rungtyniaudamas „Real“ komandoje jis kaupė skautų analizes apie geriausius Europos klubus.
Po darbo KKSD R. Kurtinaitis sulaukė Gedvydo Vainausko pasiūlymo vadovauti „Lietuvos rytui“, tačiau dar nesijautė tam pasiruošęs. Sostinės ekipos vairą jis perėmė tik 2008-ųjų pabaigoje.
„Tuomet buvau labai savikritiškas, – atsisakymo priežastis aiškino specialistas. – Aš stebėjau krepšinį, bet su juo nebuvau ketverius metus, kol dirbau departamente. Aš nebuvau tikras ar sugebėsiu, norėjau pasitreniruoti ant mažesnių dalykų, negu iškart imtis Europos taurės komandos.
Dabar stebiuosi žmonių drąsa, kurie čiumpa komandas negalvodami, sugriauna ir išeina. Pasiūlymas yra gerai, tai – įvertinimas. Bet kartais reikia pagalvoti, ar sugebėsi. Aš pasirinkau ilgesnį kelią.
Tokį nuoseklumą matau ir pas Šarūną Jasikevičių, kuris iškart nečiupo „Žalgirio“ vairo. Po karjeros buvo asistentas, apsišlifavo. Dėl to yra tas rezultatas. „Betsafe–LKL“ titulas yra gerai, tačiau norėčiau, kad šiam specialistui pavyktų iškovoti ir tarptautinių trofėjų.“
Ilgesnis kelias prasidėjo nuo Ukrainos, kurioje dabartinis vilniečių treneris dirbo „Kyiv“ klube, vice-prezidento pareigose. Atėjus finansiniams sunkumams komandą palikęs R. Kurtinaitis iškeliavo į Azerbaidžaną.
„Atvažiavau į tuščią vietą, paprašiau, kad atvestų visus, kas žaidžia krepšinį. Atėjo 30 žmonių, kurių aukščiausias nesiekė 2 metrų ūgio. Pasikasiau galvą ir net nežinojau, nuo ko pradėti. Toks jausmas, kad atėjo žmonės iš gatvės“, – šypsodamasis prisiminė legendinis krepšininkas.
Specialistas iš esmės pakeitė Azerbaidžano krepšinio lygą, sukūrė nuostatas, klubų licencijavimus, surinko 8 komandas. Iki R. Kurtinaičio atvykimo Azerbaidžane buvo neįprasto formato krepšinio sezonas: du mėnesiai krepšinio, tuomet du mėnesiai pertraukos, vėliau vėl žaidimas ir dar viena 3 mėnesių pertrauka.
„Užkūrėme krepšinį, – pasakojo R. Kurtinaitis. – Padarėme, kad kiekvieną savaitgalį būtų rungtynės. Buvo didelis olimpinio komiteto palaikymas, nes jos prezidentas buvo ir šalies prezidentas. Mums pavyko laimėti musulmonų šalių olimpines žaidynes, kurios pas juos labai vertinamos. Buvome šalies didvyriai. Tas auksinis medalis pinigine verte yra pats brangiausias mano karjeros apdovanojimas. Tikras aukso gabalas.“
Žingsnis po žingsnio augęs treneris tapo vienu sėkmingiausių Lietuvos krepšinio specialistų. Dabar 57-erių strategas po savo diržu turi iškovojęs tris ULEB Europos taurės trofėjus.
Praktiškai visą gyvenimą šalia krepšinio praleidęs R. Kurtinaitis neabejoja – būti treneriu yra daug sunkiau, negu žaidėju.
„Galiausiai aikštėje viską išpildo žaidėjas. Treneris už tave baudos neįmes. Treneris tau gali pasakyti geriausias tiesas pasaulyje, tačiau jei tu neįmeti iš po krepšio, ką jis gali padaryti?
Kai tu esi treneris, tu turi nepaleisti situacijos. Nuo kažko nuimi, kažkam pridedi, matai savo viziją. Būdamas treneris, turi tą viziją perteikti žaidėjams, o tai yra ilgesnis kelias, negu būti žaidėju ir išpildyti. Manau, kad treniruoti ekipą yra daug sunkiau, negu žaisti“, – užbaigė „Lietuvos rytą“ į Lietuvos krepšinio olimpą vėl atvesti norintis specialistas.