Apie metus Rusijoje, laikus „Žalgiryje“ bei gyvenimiškus dalykus šoklusis 195 cm. ūgio krepšininkas pasikalbėjo kartu su internetine transliacijų televizija „SportoTV“.
Apie sugrįžimą į „Žalgirio“ areną...
- Čia užplūsta geri prisiminimai, viskas pažįstama. Gaila, kad mano vieta jau užimta „Žalgirio“ rūbinėje (juokiasi). Dabar ten Paulius Jankūnas, geriausią vietą okupavo.
Apie jausmą žaidžiant prieš Kauno „Žalgirį“...
- Sunkiausios buvo pirmosios rungtynės. Atvažiavau į savo namus, viskas čia pažįstamą. Išėjęs į apšilimą, dar jaučiausi gana gerai, tačiau per rungtynių metu buvo sunku susikaupti, pamačiau fanų plakatą skirtą man, tai buvo jaudinanti akimirka. Sunku buvo kaip krepšininkui, jaučiausi tarsi ne savas.
Apie išsiskyrimą su „Žalgiriui“...
- Buvo nesutarimų su klubo vadovybe. Aišku, kaip sakoma - kas moka pinigus, tas užsako muziką, todėl teko palikti komandą. Buvo tokių niuansų, su kuriais aš, kaip krepšininkas, negalėjau sutikti.
Apie pradžią „Lokomotiv-Kuban“ ekipoje...
- Buvo sunkus pirminis adaptacinis periodas. Atvykau į Krasnodarą pasitempęs čiurną, žaisdamas „Žalgiryje“. Esu labai dėkingas Ginui Rutkauskui, išleidusiam mane gydytis į Lietuvą, čia man padėjo geri daktarai, todėl antroji sezono pusė buvo visai nebloga.
Apie krepšinio sirgalius Krasnodare...
- Į sezono pabaigą situacija pagerėjo. Rusijos mastais esame geriausiai lankoma arena. Net VTB lygoje, man rodos, užėmėme trečiąją vietą po Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“. Sezonui įsibėgus, net buvo smagiau žaisti.
Apie sugrįžimą į „Žalgirį“...
- Dar turiu du metus „Lokomotiv-Kuban“ ekipoje. Klubas suteikia geras sąlygas viskuo esu patenkintas. Bet „Žalgiris“ yra „Žalgiris“ su juo užaugau. Niekad nežinai, kaip bus, bet tikiuosi dar žaisti „Žalgiryje.
Apie rusų kalbos pamokas...
- Pagrindinius žodžius, kuriuos visi lietuviai moka, aš žinau (juokiasi). Juos jau labai senai žinojau, o per metus Rusijoje pramokau pagrindinių kalbos dalykų. Tiesa, linksnius ir galūnės derinu sunkiai.
Apie „Lokomotiv“ trenerį Jevgenijų Pašutiną...
- Sezonas buvo geras, treneris naudojo dviejų įžaidėjų taktiką. Pasikeisdami įžaidėjo rolėmis žaisdavome kartu su Niku Calathesu. Leisdavome vienas kitam pailsėti aikštelėje ir pats gaudavau laisvų metimų, tad galėdavau daugiau atakuoti.
Apie Lietuvos vyrų rinktinės trenerį Joną Kazlauską ir rinktinės naująjį rinktinės braižą...
- Lyginant su pernai, esame šiek tiek lėtesni, treneris įnešė daugiau taktikos. J.Kazlauskas reikalauja daugiau galvoti, aišku, kol kas su galvojimu mums sunkiai sekasi, tačiau tai yra tik pirmoji komandos savaitė aikštelėje. Treneris yra griežtas ir visiems vienodai reiklus. Stengiasi pasakyti, ko iš tavęs nori, todėl turime susigaudyti ir suprasti, ko prašo treneris.
Apie susilpnėjusią Ispanijos krepšinio rinktinę...
- Būdavo, kad pavienes rungtynes laimėdavome prieš Ispaniją ir žaidžiant Gasoliui ar Navarro. Tai nėra neįveikiama rinktinė. Aš manau, kad lyderių išėjimas paskatins kitų lyderių – S. Llullo, R. Fernandezo stipresnį įsijungimą į žaidimą. Galų gale, nežinome, kaip jiems seksis per kontrolines rungtynes.
Apie konkurenciją šių metų Lietuvos rinktinėje...
- Tą konkurencija būdavo visada, kad ir žaidžiant Šarūnui Jasikevičiui. Kažkas dar tikrai be manęs bus įžaidėjo pozicijoje, stengiuosi aikštelėje per treniruotes nekonkuruoti, o leisti visiems įsijungti į žaidimą ir palengvinti situaciją.
Apie buvimą įžaidėjo pozicijoje...
- Įžaidėju pradėjau rungtyniauti nuo kokių 15-os metų. Vaikų treneris mūsų nestatė į atskirtas pozicijas, tuomet net Martynas Andriuškevičius nežaidė centru.
Apie žaidimą devintuoju numeriu pažymėtais marškinėliais...
- Atėjus į Žalgirį, buvo laisvas devintasis numeris. Tada sugalvojau, kad tai bus mano laimingas skaičius. Rinktinėje, kad ir kaip būtų, Darius Songaila jau žaidė 9-uoju, todėl aš pasiėmiau 5-ąjį numerį. Taip nuo to laiko ir nusprendžiau, jog klube žaisiu – 9-uoju , rinktinėje – 5-uoju numeriu.
Apie įtaką padariusius žmonės karjeroje...
- Aišku, visu pirma, pirmasis treneris. Po to, atėjus į „Žalgirio“ dublerių komandą padėjo treneris Rimantas Grigas. Galiausiai į vyrų krepšinį ištraukė Antanas Sireika, pakvietęs ne tik į Kauno „Žalgirį“, bet ir į vyrų rinktinės komandą 2006-ųjų metų pasaulio čempionate Turkijoje.
Tuo metu man pasisekė, kad kai patekau į rinktinę, buvau toks kvailokas – nieko nebijojau, nieko nežinojau. Buvo daug avantiūrų.
Apie galimą žaidimą NBA...
- Jeigu gaučiau pasiūlymą iš NBA komandų, svarstyčiau. Aišku, jog tikrai norėčiau pabandyti, jei nepasisektų vėl būtų galima grįžti į Europą. NBA vis dar yra viena iš mano svajonių.
Apie mėgstamiausias futbolo komandas...
- Europoje turiu tris mėgstamiausias komandas: „Liverpool“, Miuncheno „Bayern“ ir „Barcelona“.
Apie pagerėjusį pataikymą iš įvairių distancijų...
- Dabar nesu „superinis“ snaiperis, tačiau esu labiau užtikrintas krepšinio aikštelėje, todėl tai galėjo įtakoti mano taiklumą. Pagerinti pataikymo procentą padėjo ir Krasnodare kartu dirbantis fizinio rengimo treneris Kavaliauskas.
Apie draugystę su Marko Popovičiumi...
- Pasikalbam telefonu su Marko. Per metus išeina kokie 3-4 kartai, kai gana ilgam pašnekame, pasiteiraujame, kaip vienas kitam sekasi.
Apie žaidimą Vilniaus „Lietuvos ryte“...
- Niekada nežinai, kaip bus gyvenime, gali susiklostyti situaciją, kad man reikės klubo, o niekas nenorės kitas pasiūlyti sutarties. Kad ir kaip būtų, nenorėčiau žaisti „Lietuvos ryte“.
Apie naująją Lino Kleizos šukuoseną...
- Žinoma, „papjauname“ dėl to Liną rinktinėje. Man jo šukuosena visai patiko. Tokios pats užsiauginti nenorėčiau, tačiau Linas pagaliau išaugo iš tipinio „kavensko“ išvaizdos (juokiasi).