- Mantai, kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate?
- Žinoma, galutinį rezultatą vertiname palankiai, tačiau pralaimėjimas finale tapo savotišku deguto šaukštu medaus statinėje. Beje, visa Lietuva didžiuojasi iškovotu sidabru ir laukia iš mūsų naujų pergalių.
- Daugelis ekspertų jus pripažino geriausiu nacionalinėje komandoje. Sutinkate su jų vertinimu?
- Iš šalies geriau matosi (šypsosi). Žinau viena: trūkstant įžaidėjų ant mano pečių krito didžiausia našta organizuojant puolimą. Tačiau neišgyvenau, visgi paskutiniame sezone kaip reikiant pagerinau žaidimo supratimą bei perdavimo pojūtį bei gynybos įgūdžius. Tikiuosi, ši patirtis padės klubui įvykdyti visas keliamas užduotis.
- Dėl savo nepakeičiamumo jautėte papildomą spaudimą?
- Lietuvos žiniasklaida ir sirgaliai manyje matė lyderį, laukė veiksmų be teisės klysti. Stengiausi negalvoti apie šią naštą, o koncentravausi žaidimui. Susirinko patyręs kolektyvas, kiekvienas kovojo už save ir už komandos draugą. Turbūt tai ir tapo mūsų sėkmės priežastimi.
- Tinkamo keitimo nebuvimas vertė laikyti jus aikštelėje po 33-35 minutes. Ar realu prie tokio įtempto grafiko atlaikyti tokius krūvius?
- Neslėpsiu, kartais būdavo sunku. Vienu metu net buvau pagalvojęs, kad man pritrūks jėgų atkrintamosioms. Po 11-os rungtynių per 19 dienų pas nieką neliks nei fizinių, nei moralinių jėgų. Gerai, kad „Lokomotiv-Kuban“ vadovybė mane suprato ir suteikė savaitę atostogų. Atvykus į komandą padaryti kraujo tyrimai parodė, kad mano organizmas dar neatsistatė, nors buvo praėjusios jau dvi savaitės.
- Kaip greitai radote bendrą kalbą su Jonu Kazlausku? Sunku buvo perprasti jo schemas?
- Kai tavo karjeroje atsiranda naujas treneris, visada jauti kažkokį diskomfortą. Niekada nežaidžiau vadovaujant Jonui ir nežinojau jo filosofijos. Mes viską pradėjome nuo nulio, o su laiku santykiai komandos viduje ir tarpusavio supratimas pasiekė reikiamą lygį. J. Kazlauskas padėdavo mums, o mes jam.
- Jautėte, kad rinktinėje esate išskirtinis?
- Jokiu būdu. Lietuvoje nėra Dirko Nowitzkio ar Tony Parkerio lygio žaidėjų. Pagrindinė jėga buvo vienybė, bet kuriuo momentu bet kuris žaidėjas galėjo imtis iniciatyvos. Pažiūrėkite į statistiką: net pas šešis žaidėjus rezultatyvumas skiriasi labai mažai. Varžovai tiesiog nežinojo, iš kur laukti pavojaus, kiekvienose rungtynėse iššauti galėjo bet kuris.
- Kas įsiminė labiausiai?
- Jausmas, kai žaidi visa širdimi, pradedi nebegalvoti apie varžovą, pamiršti jo pasiekimus ir regalijas. Tiesiog kamuolys, parketas, lankas ir tavo komandos draugai. Kai atsirasdavo pašalinių minčių, iškart prarasdavau žaidimo ritmą. Stengiausi būti susikaupęs viso turnyro metu.
- Prieš ką iš varžovų buvo sunkiausia žaisti?
- Negalėčiau išskirti kažkurio vieno. Europos pirmenybėse nėra silpnų žaidėjų. Kiekvienoje komandoje yra mažiausiai du įžaidėjai, todėl rungtynių metu tekdavo priprasti prie kiekvieno. Tačiau jei reikia išrinkti kažkurį konkrečiai - tai Tony Parkeris.
- Kas, jūsų nuomone, atsitiko finale?
- Pasireiškė prancūzų patirtis, jie žino, ką reikia daryti tokiose svarbiose dvikovose. Sudėtis mirga aukščiausios klasės žaidėjų pavardėmis, be to, jie daug metų žaidžia kartu. Mūsų rinktinė yra nauja, daug žaidėjų pirmą kartą dalyvavo tokio lygio varžybose.
- Susidarė įspūdis, kad nebuvote pasirengę prancūzų planui B.
- Mes ruošėmės šiai dvikovai, nagrinėjome varžovų žaidimą, mąstėme, kaip sustabdyti T. Parkerį, o tai mums neblogai pavyko. Tačiau scenoje pasirodė kiti atlikėjai - Nicolas Batumas ir Borisas Diaw. Nicolas sužaidė geriausias rungtynes Slovėnijoje, o B. Diaw surinko tiek taškų, kiek prieš tai per visą turnyrą.
- Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje pastaruoju metu didelės problemos su įžaidėjais. Kodėl, jūsų manymu, taip yra?
- Šiuo klausimu geriausia kreiptis į Lietuvos krepšinio federaciją. Aš esu krepšininkas, mano užduotis yra išbėgti į aikštelę ir žaisti, o ne užsiimti jaunimo parengimu. Per pastaruosius 10 metų apie tai daug kalbama. Kartais horizonte pasirodo talentingų vaikinų, bet rinktinės lygio jie taip ir nepasiekia.
- Kaip praleidote atostogas?
- Švenčiau Lietuvoje, bet proto ribose (juokiasi). Mus priėmė prezidentė, buvau susitikime su savivaldybės atstovais. Kelias dienas pavyko praleisti Kaune su šeima ir draugais. Mano žmona šiuo metu nėščia, jai nerekomenduojama piktnaudžiauti skrydžiais, todėl nemažai laiko praleidau namie. Žodžiu, beveik visą laiką buvau su ja, po to atskridau į Krasnodarą.
- Ko tikitės iš šio sezono? Kaip jums patinka klubo naujokai?
- Malonūs vaikinai. Praeitą sezoną teko stebėti keletą „Unicajos“ rungtynių ir Marcuso Williamso vei Krunoslavo Simono žaidimą. Manau, kad jie tinkamai pakeis Nicką Calathesą ir Jimmy Baroną. Gerai, kad liko komandos branduolys, tai padės mums greičiau suprasti vienas kitą.
- Jums svarbu pradėti rungtynes starto penkete?
- Bet kuriam žaidėjui malonu, kai treneris juo pasitiki ir ilgai laiko aikštelėje, tačiau man komandos rezultatai svarbiau už bet kokias asmenines ambicijas, todėl nėra skirtumo, ar pradėsiu žaisti nuo pirmų minučių, ar kilsiu nuo atsarginių suolelio.
- Susidaro įspūdis, kad „Lokomotiv“ komandoje puikūs tarpusavio santykiai, kas šiais laikais nėra dažnas reiškinys.
- Jūs visiškai teisus, pas mus - unikali atmosfera. Nėra grupelių, suskirstymo į rusus, amerikiečius ar lietuvius. Jaučiame pagarbą vienas kitam tiek ant parketo, tiek už jo ribų. tikiuosi, tai bus puikus pagrindas mūsų būsimoms pergalėms.
- Kas komandoje pats linksmiausias, o kas atvirkščiai - pats rimčiausias?
- Be abejonės, didžiausias juokdarys - Simas Jasaitis. O štai Sergejus Bykovas visada susikaupęs. Turbūt taip ir turi būti, juk jis mūsų kapitonas.