Tačiau sulaukęs pasiūlymo grįžti į Lietuvą šį kartą jis pasirinko ne kurį nors garsų šalies krepšinio vardą, o iš pažiūros kuklų Mažeikių „M Basket“ klubą, žaidusį NKL finale.
„O galbūt tai bus naujas grandas?“, – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ šypsodamasis retorinį klausimą iškėlė gynėjas.
„Paskatino tai, kad norėjosi grįžti į Lietuvą. Turiu du vaikus, tai norėtųsi, kad jie eitų į lietuvišką darželį. Aišku, jeigu būtų buvęs kažkoks daug geresnis superpasiūlymas nei čia, būčiau važiavęs, bet jo nebuvo ir nebelaukiau. Iki sezono pradžios turiu dar išėjimo variantą, jei toks atsirastų.
Taip pat prisidėjo treneris Marius Kiltinavičius, su kuriuo dirbome Kėdainiuose ir puikiai sutariame. Pasikalbėjęs su juo supratau, kad renkamas tikrai ambicingas kolektyvas. Patikėjau juos, nes jis manęs dar nėra pavedęs“, – savo motyvus dėstė 29-erių metų įžaidėjas.
Mažeikių komandos biudžetas artėjančiame sezone gali viršyti ir 1 milijoną eurų, o namų rungtynes ji žais už 46 kilometrų esančiuose Telšiuose.
Itin anksti komplektaciją pradėjęs „M Basket“ jau susitarė su V. Kariniausku, Chauncey Collinsu, Calebu Huffmanu, Andriu Misteriu, Kay‘umi Bruhnke ir Giedriumi Staniuliu.
Prieš beveik 30 metų Lietuvos sporto padangę sudrebino Mažeikių ROMAR triumfas Lietuvos futbolo A lygoje. Ar gali ką nors panašaus sukurti aštunto pagal dydį šalies miesto krepšinio ekipa?
„Jokių skambių pranešimų ar frazių. Tiesiog bandysime susilipdyti ir eiti kovoti kiekvieną dieną“, – į fantazijas nesileido V. Kariniauskas.
Pačiam Vaidui vasara nusimato ne iš lengvųjų – ir ne tik dėl intensyvių individualių treniruočių bei rengimosi naujajam sezonui.
„Treneris Kazys Maksvytis paskambino ir pakvietė į rinktinę, nėra, kada daugiau atostogauti, reikia ruoštis ir ruošti kūną, nes laukia tiek rinktinės stovykla, tiek po to ir klubinis sezonas. Tam, kad išvengtum traumų, reikia būti kuo geriau pasirengus.
Visada realūs šansai, kai kviečia. Viskas nuo paties priklauso. Tiesiog pasakė, kad esu reikalingas, tai viskas, važiuoju“, – atskleidė Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, kuriam gali tekti užimti Luko Lekavičiaus ir Mariaus Grigonio atslaisvintą vietą.
Būtent 2016-ieji kol kas yra paskutiniai metai, kuriais lietuviams pavyko nugalėti savo lentynos varžovę – Argentiną (81:73).
Nuo to laiko mūsiškiai pralaimėjo visas 11 žaistų oficialių rungtynių su komandomis, kurios FIBA klasifikacijoje rikiuojasi pirmajame devynete – Ispanijai (FIBA-1, 59:109 ir 94:102), Australijai (FIBA-3, 64:90 ir 82:87), Prancūzijai (FIBA-5, 75:78, 73:77, 65:90 ir 63:70), Slovėnijai (FIBA-7, 85:96 ir 85:92) ir Graikijai (FIBA-9, 64:77).
O nuo 2015-ųjų Europos pirmenybių Lietuvos vyrai nėra iškovoję teisės lipti ant prizininkų pakylos.
„Manau, kad mūsų lygis nenukrito, bet ir nepakilo. Kitos šalys irgi nestovi vietoje. Dabar su visais reikia žaisti – tie patys danai ar čekai pavojingi. O pas mus ne visada visi žaidėjai suvažiuoja. Nebėra taip, kad prieš rungtynes žinai, jog laimėsi 30 taškų skirtumu“, – pastebėjo V. Kariniauskas.
Jis pernelyg nekritikavo tų, kurie dažniau ar rečiau atsisako padėti nacionalinei komandai.
„Pats atostogavau dešimt dienų po sezono. Jis baigėsi gana anksti, palyginti su LKL.
Daug priklauso nuo sezono ir to, kiek ilgai žaidei, kokių turi mikrotraumų, kas šeimoje vyksta. Daug faktorių. Pats tikrai esu už rinktinę, noriu jai atstovauti ir džiaugiuosi, kad esu pakviestas. Tikiuosi, kad atstovausiu kaip įmanoma geriau“, – tikino jis.
Nors Jono Kazlausko itin vertintas 199 centimetrų ūgio gynėjas pirmiausia išsiskiria savo kūrybiniais įgūdžiais aikštėje ir gebėjimu centruoti prieš daugelį tiesioginių oponentų, alytiškis gali bausti ir iš toli.
Tiek 2021-2022-aisiais „Ryto“ gretose, tiek ir praėjusį sezoną Rumunijoje jis tritaškius laido solidžiu 41 procento taiklumu.
„Aišku, žadu bausti varžovus LKL, bet jeigu būčiau kitos komandos vietoje, irgi turbūt iš užtvarų lįsčiau pro apačią, nes kai aš įeinu į baudos aikštelės vidų, turiu daug opcijų, kur perdavimus atlikti, nes esu aukštas. Tai jau geriau atiduoti man metimą, nei po to turėti problemų dėl to, ką sukūriau kitiems.
Kiekvienais metais dirbu ties tritaškiais ir juos tikrai pagerinau. Anksčiau, kai jaunesnis buvau, gal ne tiek past metimas, kiek psichologija ir fizinė forma šlubuodavo, kadangi vis tiek įžaidėju esant ir pačiam tenka daug spausti, ir būti spaudžiamam, tai privargsti.
Visada tas metimas buvo, bet su metais ir patirtimi jis pagerėjo vien dėl to, kad psichologija pagerėjo“, – pasakojo V. Kariniauskas.
