Buvo gegužės 14-oji. Valensijos arenoje nuskambėjo sirena, ir aš supratau – viskas baigėsi. This is it. Apėmė keistas jausmas. Nepavadinčiau jo liūdesiu – tai buvo tiesiog keistas jausmas. Jis truko kokias 10 sekundžių. Ėjau, spaudžiau varžovams rankas ir jaučiausi keistai.
Tos dešimt sekundžių baigėsi. Komanda pasidžiaugė pergale ir puolė šokinėti ant manęs. Apkabino. Treneris Fotis Katsikaris priėjo ir pabučiavo mane. Viskas buvo kaip per rūką.
Bet iš tikrųjų mano karjeros pabaiga prasidėjo kur kas anksčiau.
Visas sezonas buvo toks, kad sprendimas baigti karjerą po truputėlį artėjo. Aš pats supratau, kad mano karjera baigiasi. Likus porai mėnesių iki paskutinio mačo apie tai pasakiau ir žmonai. Bandžiau susigyventi su mintimis apie karjeros pabaigą ir pradėjau skaičiuoti: „liko trejos rungtynės, liko dvejos rungtynės, liko paskutinė treniruotė...“.
Iš tikrųjų, paskutinius kelis mėnesius beveik nesitreniravau. Būdavo – sužaidžiu rungtynes, o tada visą savaitę manęs laukia ukolai, procedūros ir visa kita nemalonioji sportininko gyvenimo dalis. Jau tada pradėjau galvoti apie galimybę treniruoti pačiam, todėl dažnai stebėdavau mūsų treniruotes ir kalbėdavausi su treneriu. Man labai patiko jo darbo metodika. Apie tai, kad ketinu baigti karjerą, F. Katsikariui užsiminiau iš anksto. Kitiems stengiausi per daug apie tai nepasakoti.
Prieš paskutinį mačą apie tai pasakiau Billy Baronui ir mūsų komandos lyderiui Facundo Campazzo.
Stovime tunelyje prieš išbėgant į aikštę apšilti. Kaip visada suglaudžiame rankas, sušunkame „let‘s go!“ ir jau ruošiamės išbėgti. Bet šį kartą viskas buvo kiek kitaip.
B. Baronas tą akimirką pasakė: „nežinau, ar žinote, bet šiandien yra paskutinės Marčiaus rungtynės. Privalom laimėti“. Buvo iš tikrųjų faina.
Išbėgome. Paskutinis mano apšilimas. Mano žaidimo stilius visąlaik buvo paremtas agresyvumu – prasiveržimai, dėjimai. Bet su kiekvienu sezonu to būdavo vis mažiau ir mažiau. Pastaraisiais metais to beveik nebedariau. Komandos draugai Mursijoje mane apskritai dėliojantį matė labai retai. Jei kada per apšilimą įdėdavau, sakydavo: „o, šitas senukas dar gali“.
Dar tik trisdešimt metų, bet, pasirodo, jau senukas.
Per paskutinį apšilimą buvo noras įdėti, nors žinojau, kad bus blogai. Galvojau, na, vieną kartą. Atsispyriau abiem kojomis ir atsilošęs kaire ranka įkroviau. Mano kelis iškart užsidegė. Senos problemos niekur nebuvo dingusios, vėl grįžau į realybę ir… buvau priverstas nueiti prisėsti ant suoliuko. Bet įkaliau iš viršaus taip, kaip norėjau. Verta.
Žinojau, kad, ko gero, rungtynėse nežaisiu, o jeigu ir žaisiu, tai labai mažai. Kelis pastaruosius mačus jau žaisdavau tik po 4-5 minutes, nes keliui buvo labai blogai. Aišku, kiekvienas norėtų paskutines rungtynes sužaisti kaip Kobe Bryantas, bet realybė kitokia, tai – neįmanoma. Aplankė dvejopas jausmas. Žinojau, kad turbūt nežaisiu, bet tuo pat metu mąsčiau „bliamba, juk paskutinės rungtynės, žiauriai norėčiau.“
Buvo noras išeiti į aikštelę ir pabandyti. Davai, pabėgiosiu, kol kelis neužsidegs. Žinojau, kad dar galiu duoti naudos. Juk nesu kažkoks 18-metis, kuris nemoka žaisti krepšinio.
Galvojau, gal išleis pirmo gale ar antro pradžioj. Neišleido.
Prasidėjo trečias kėlinys. Nebuvau piktas, nors buvo mintis paprašyti trenerio, kad atliktų keitimą. Nepadariau to, nes pagalvojau, kad būtų nesąmonė.
Bet vis dėlto trečio kėlinio viduryje treneris išleido į aikštę.
Gavau išėjimą ant trajako, mečiau ir nepataikiau. Kamuolys atsitrenkė į lanko priekį. Metimas nebuvo sunkus, man visai įprastas, netgi sakyčiau, vienas mėgstamiausių mano metimų. Bet buvau vos išėjęs į aikštelę, prabėgęs pirmyn ir atgal kokius tris kartus ir visiškai uždusęs, kojos užsidegusios. Jokių šansų. Bet buvo proga – turėjau mesti.
Laksčiau keturias minutes, ir mane vėl pasodino. Šiaip labai nemėgstu tokių dalykų, nes per savo karjerą patyriau nemažai tokių situacijų. Išeini, tik suprakaituoji ir vėl pasodina. Bet taip jau susiklostė.
Nors turėjau sėstis ant suoliuko, galvojau ir tikėjausi, kad dar išleis. Buvo sukilęs sportinis pyktis. Norėjau žaisti ilgiau. Norėjau pelnyti taškus.
Mes kontroliavome beveik visas rungtynes, bet paskutiniame kėlinyje varžovai mus prisivijo. Ilgą laiką nebuvome laimėję Valensijoje, o paskutines 5 minutes rungtynės vyko taškas į tašką.
Tada ėmiau suprasti, kad daugiau į aikštelę nebeišbėgsiu. Sakyčiau, netgi nusiraminau. Pagalvojau, kad nereikia parintis, tiesiog reikia laimėti, ir iš krepšininko tapau sirgaliumi.
Likus porai sekundžių iki rungtynių pabaigos mes pirmavome trim taškais, o prie baudų metimo linijos stojo mūsiškis Nemanja Radovičius. Jo bent viena taikli bauda būtų garantavusi mums pergalę. Aš iškart pagalvojau „viskas, jeigu pataiko, einu ir pats save pakeičiu“. Jis prametė abi. Varžovai atkovojo kamuolį, dar bandė mesti sunkų metimą, bet jis buvo toli tikslo. Aš progos nebegavau.
Viskas. Po visų apkabinimų surėkiau „ačiū, chebra“. Pradėjom žingsniuoti rūbinės link. Tada prisiminiau, kad dar žmona gi yra. Greit apsisukau, nubėgau, apsikabinau ir pabučiavau ją. Ji visuomet mane palaiko ir, tiesą sakant, didžiąją dalį rungtynių buvo pikta, kad aš nežaidžiu. Bet po rungtynių pati pasakė: „kai pamačiau, kaip visa komanda su tavimi elgiasi, kaip visi šokinėja, nusiraminau.“
Nuėjau į rūbinę. Į atkrintamąsias mes nepatekome, bet paskutiniame mano mače ne tik nugalėjome būsimus čempionus, tačiau su šia pergale atkeliavo ir šansas žaisti Europos taurėje. Treneris savo kalbą rūbinėje užbaigė pasakydamas: „šią pergalę skiriame Marčiui. Sveikiname jį su puikia karjera. Esu įsitikinęs, kad už metų ar poros su tavimi jau susitiksime už užribio linijos“.
Treneris pavadino mane draugu. Ir aš supratau, kad mes iš tikrųjų tokie esame.
Sėdėjau rūbinėje ir vėl apėmė keistas jausmas. Viskas. Baigėsi. Nors su tuo aš gyvenau jau porą mėnesių. Ir iš tikrųjų supratau, kad pagaliau tos kankynės baigėsi. Paskutinius metus aš tikrai kankinausi. Nesibaigiančios procedūros, skausmai, vaistai. Supratau, kad dabar jau viskas okay.
Nors paskutines rungtynes aš sužaidžiau gegužės 14-ą dieną, oficialiai apie karjeros pabaigą paskelbiau tik po mėnesio. Tiesą sakant, aš net nenorėjau daryti jokių paskelbimų, galvojau, tegul būna, kaip yra. Bet šeima, artimi draugai pradėjo įkalbinėti, sakė „geriau pats parašyk, nes kažkas vis tiek pradės apie tai kalbėti. Geriau pasakyk pats, kaip viskas buvo – kitaip dar kas nors sukurs kokią nesąmonę“.
Bet aš nenorėjau iškart skubėti. Tuo labiau, kad buvo dar vienas aspektas. Kai sužaidžiau savo paskutines rungtynes, tuo metu jau vyko Lietuvos krepšinio lygos atkrintamosios varžybos. Pasirodė pranešimai, kad karjerą po sezono jau tikrai baigs Robertas Javtokas. Norėjau palaukti. Ne dėl to, kad užgošiu Robinį, nes jo neįmanoma užgožti, bet tiesiog norėjau, kad viskas susigulėtų ir nurimtų. Galbūt netgi norėjau palaukti, kada bus kažkoks aiškumas dėl ateities ar netgi darbo pasiūlymas. Norėjau tikrai įsitikinti, kad nepadariau nesąmonės.
Ne. Viskas taip, kaip turi būti.
Užvėrus rūbines duris Valensijoje – naujas mano gyvenimo etapas tik prasidėjo.
