„Viskas prasidėjo nuo kvadrato, o vėliau perėjo į rankinį. Mokykloje vienas rankininkas labai gerai žaidė kvadratą, todėl nusprendėme sekti jo pavyzdžiu ir eiti į rankinį. Tai buvo mano pirmoji sporto šaka. Sekėsi gana neblogai, kol, galų gale, tėvukas pamatė laikraštyje skelbimą į krepšinį. Nuvedė pabandyti. Pabandžiau, patiko“, – savo pirmuosius žingsnius krepšinyje prisiminė A. Milaknis.
Snaiperis nepamena, kada tritaškiai metimai tapo pagrindiniu jo puolimo arsenalo ginklu. Tiesa, žaidėjas žino viena – metimų iš toli pojūtis, galimas daiktas, buvo „paveldėtas“ iš tėčio, kuris ir pats žaidė krepšinį bei laidydavo tritaškius.
„Šeimoje mano tėtis žaisdavo krepšinį. Kai pats eidavau pamėtyti, eidavau mėtyti tritaškių. Neidavau mesti iš po krepšio ar vidutinio nuotolio. Būdavo „ne mada“ taip mėtyti, iškart mesdavau „iš trajako“. Brolis irgi turėjo gerą ranką. Taip ir pats pradėjau laidyti tritaškį. Gal ir tritaškių pojūtis yra įgimtas, juk visi šeimoje gerai pataiko“, – tvirtino krepšininkas.
Pamažu kopęs į krepšinio olimpą žaidėjas prieš 2006-2007 m. sezoną gavo kvietimą prisijungti prie tuometinių „Žalgirio“ dublerių – Kauno „Žalgirio-Sabonio mokyklos“ komandos. Užsirekomendavęs antroje ekipoje A.Milaknis netrukus gavo pirmąją progą žengti laipteliu aukščiau ir prisijungti prie vyrų klubo.
„Jau tuomet koridoriuose prasilenkdavau su žalgiriečiais, tarp kurių buvo tokie žaidėjai kaip Tanoka Beardas ir Edas Cota. Treniruodavomės A.Sabonio krepšinio mokykloje su pagrindine komanda. Tada prasilenkti su jais būdavo didelis įvykis. Pamenu, prieš sezoną pasiruošimas su vyrų komanda buvo Palangoje, į kiekvieną treniruotę eidavai kaip į didžiulę šventę“, – prisiminė A. Milaknis.
Antrajame, 2008-2009 m., sezone pagrindinėje komandoje A.Milaknis susidūrė su tuomet visoje Europoje pripažintu amerikiečiu – Marcusu Brownu. Kaune su pertraukomis tris sezonus rungtyniavęs veteranas mokėjo meistriškai atsidengti tolimiems metimams. Rungtyniavimas bei treniruotės kartu su M.Brownu tapo neįkainojamomis karjeros pamokomis pačiam A.Milakniui.
„Vienas prieš vieną tritaškių nemesdavome, bet visko būdavo. Nors metimų varžybų ir nepamenu, bet pamenu, jog M. Brownas duodavo patarimų bei įvairių pamokų. Jį labiausiai stebėdavau, nes jo žaidimas buvo panašus į mano – su išėjimais iš užtvarų. Tai jis išpildydavo aukštame lygyje“, – apie mokymąsi iš vieno geriausių snaiperių Europoje kalbėjo žalgirietis.
Vėliau A. Milaknio karjeroje sekė sezonas Prienuose, kurio metu Lietuvos krepšinio lygoje žaidėjas rinkdavo po 13,8 taško bei tolimus metimus realizuodavo 44 procentų tikslumu. Solidus žaidimas bei statistika leido sugrįžti ten, kur krepšininkas visad troško būti.
„Kai išvykau rungtyniauti į Prienus, laukiau visokių pasiūlymų. Norėjau išvažiuoti kažkur į užsienį išbandyti savo jėgas. Tiesa, kai sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie „Žalgirio“, net nesvarsčiau kitų pasiūlymų, iškart sutikau su visomis sąlygomis“, – aiškino pašnekovas.
Kitus du sezonus A. Milaknio žaidimo kreivė tik kilo į viršų. Kartu kilo ir krepšininko akcijos. Susidomėjimą žaidėju parodė ir tuometinis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. Gavęs kvietimą į rinktinę žaidėjas 2015 metais tapo Europos vicečempionu. Po pasirodymo su nacionaline komanda snaiperis išvyko rungtyniauti į Rusijos klubą – Kazanės „Unics“.
Ilgai laukti žaidėjo sugrįžimo į Lietuvą laukti nereikėjo. Jau prieš 2016-2017 m. sezoną kaunietis sudarė trijų metų sutartį su Kauno „Žalgiriu“.
„Po parodyto susidomėjimo iš „Žalgirio“ nebuvo didelių svarstymų važiuoti kažkur kitur, – tvirtino A. Milaknis. – Kai tokia organizacija kaip „Žalgiris“ tave kviečia tokiam laikotarpiui, buvo gera ir malonu sugrįžti. Tuo labiau ir treneris Šarūnas Jasikevičiaus jau buvo tapęs vyriausiuoju treneriu ir išreiškė norą matyti mane komandoje. Nieko negalėjau daugiau matyti.“