Mirtininkų profesija: Lietuvoje krepšinio treneriai šienaujami kaip niekur Europoje

Nekantra, nepamatuoti lūkesčiai, vidinės problemos, o gal pasverti argumentai? Kad ir kokios būtų priežastys, nuo sezono pradžios nepraėjus nė pusantro mėnesio Lietuvoje trenerių atleidimai jau tapo masiniu reiškiniu. DELFI apžvelgus situaciją kitose Europos čempionatuose paaiškėjo, jog Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vyriausiųjų trenerių kėdės yra pačios karščiausios visame Senajame žemyne.

Veidai sparčiai mainosi

Lenktynės LKL turnyro lentelėje dar tik pradeda įsisiūbuoti, o daugiau nei trečdalis lygos klubų tęsia jas vedami naujų vairininkų.

Pirmasis sužaidus vos trejas rungtynes krito Alytaus „Dzūkijos“ strategas Mario Primoračas. Bosnį LKL debiutantų ekipoje spalio viduryje pakeitė Mindaugas Lukošius.

Paskui M. Primoračą iš Lietuvos netrukus iškeliavo dar vienas užsienio specialistas – Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio kėdę vietoje graiko Elio Zouro užėmė Saulius Štombergas. Per kitą savaitę iš postų išbildėjo ir du lietuviai: Gintautas Vileita paliko Panevėžio „Lietkalbelį“, o Vitoldas Masalskis atsisveikino su Utenos „Juventus“. Tiesa, oficialiai pranešta, kad pastarasis pasitraukė savo iniciatyva.

Treniruoti „Lietkabelį“ stojo Algirdas Brazys, o „Juventus“ vairas patikėtas Virginijui Sirvydžiui.

Stabiliausi – estai

Tokios griausmingos trenerių griūties šiame sezone neregėjo nė viena kita šalis. DELFI pasidomėjo padėtimi 42-iejų Europos valstybių aukščiausiose lygose. Rezultatai – iškalbingi: neskaičiuojant LKL, darbo nuo sezono starto neteko 15 specialistų. Kitaip tariant, kas penktas vyriausiasis treneris atleistas buvo Lietuvoje.

Vienintelėje Lenkijoje strategų paslaugų jau nutarė atsisakyti daugiau nei viena komanda. Košalino AZS klubas sėkmės palinkėjo serbui Zoranui Sretenovičiui, o Tarnobžego „Stabill Jezioro“ išsiskyrė su lenku Leszeku Marzecu.

Trylikoje lygų nurisdinta po vieną trenerio galvą. Tarp jų yra dvi, neblogai pažįstamos Lietuvos krepšinio mėgėjams. Bulgarijos čempionai Sofijos „Lukoil Akademik“ atleido buvusį „Žalgirio“ trenerių štabo atstovą iš Serbijos Oliverį Kostičių, o Zagrebo „Dinamo“ (Kroatija) - buvusį Vilniaus „Lietuvos ryto“ strategą Neveną Spahiją.

Italijoje Andrea Mazzonas liko be darbo Venecijos „Umana Reyer“ klube, Prancūzijoje „Elan Chalon“ atsikratė Mickaelio Hay, Vokietijoje Vurcburgo „s. Oliver Baskets“ padėkojo už darbą Marceliui Schroderiui.

Permainos palietė ir po vieną ekipą iš Belgijos, Makedonijos, Kosovo, Izraelio, Rumunijos, Serbijos ir Slovėnijos.

Turkijoje iš pareigų atsistatydino Mindaugo Katelyno atstovaujamos „Trabzonspor“ komandos strategas Hasanas Ozmericas, kurį pakeitė iš Izmiro „Aliaga Petkim“ perėjęs Hakanas Demiras.

Tuo tarpu likusiose 28-iose šalyse, tarp jų – Graikijoje, Rusijoje ar Ispanijoje – nė vienas klubas dar nesuskubo dėl prastų rezultatų ar kitų aplinkybių ieškoti atpirkimo ožių savo trenerių štabe. Ypatingą stabilumą demonstruoja Estijos čempionato dalyviai – net tarpsezoniu pasikeitė vos vienos iš devynių lygos komandų treneris. Vietoje į „Žalgirį“ grįžusio Priito Vene „Parnu“ ekipai ėmėsi vadovauti serbas Darko Ivanovičius.

Beje, „Žalgiris“ išlieka vienintelė Eurolygos komanda, pakeitusi vyriausiąjį trenerį.

Lūkesčiai – ne pagal galimybes?

Kodėl Lietuva taip akivaizdžiai pirmauja šioje „juodojoje“ trenerių statistikoje?

Tokį klausimą išgirdęs „Prienų“ klubo strategas Virginijus Šeškus iš pradžių nusijuokė, o paskui rimtai susimąstė.

„Net nežinau, ar čia nekantrumas kaltas, ar dar kažkas. Norėčiau tai paaiškinti, bet tiksliai suformuluoti priežastis sunku“, – DELFI prisipažino 46-erių specialistas.

V. Šeškus – tarsi uola žaibiškai besisukančioje LKL trenerių karuselėje. Per visą savo trenerio karjerą jis nebuvo išvykęs iš Prienų, dar anksčiau pats žaidė krepšinį šiame mieste. Todėl permainas kituose klubuose V. Šeškus iš šono stebi neslėpdamas nuostabos.

„Būkime biedni, bet teisingi: komandos Lietuvoje, ypač esančios antroje turnyro lentelės pusėje, nėra aukščiausio lygio. Galbūt iš trenerių per daug norima, pykstama net tada, kai pralaimima stipresniems. Be to, keista, kai trenerio atsisakoma vos po kelių rungtynių. Žinau konkrečių atvejų, kai jiems tiesiog pritrūko sėkmės mačo pabaigoje ir panašiai. Negaliu paaiškinti, kam atleisti trenerį sužaidus 5 rungtynes, nebent tai nulemia klubo vidaus reikalai.

Lietuvoje labai mylime krepšinį, bet kartu jį itin sureikšminame, labai norime rezultatų nežiūrėdami į galimybes. Jei turėsime galvoje komandų biudžetus čia ir užsienyje, LKL galbūt yra net stipriausia lyga pasaulyje. Juk toje pačioje Lenkijoje nerasi komandos, kurios biudžetas būtų koks milijonas litų ir kuri dar važiuotų į Europą bei kautųsi su kur kas turtingesniais klubais kaip Klaipėdos „Neptūnas“, – samprotavo V. Šeškus.

Treneriams irgi reikia gerų agentų

Patyręs specialistas įžvelgia vieną svarbią aplinkybę, dėl kurios su Lietuvos treneriais pernelyg mažai skaitomasi tiek gimtinėje, tiek užsienyje.

Priešingai nei krepšininkų rinkoje, dauguma lietuvių trenerių neturi savo agentų. V. Šeškaus nuomone, tai yra viena priežasčių, dėl kurių Lietuvos specialistai pralaimi konkurencinę kovą kolegoms iš buvusios Jugoslavijos.

„Turime nemažai gerų trenerių, bet niekur negalime išvažiuoti. Pažiūrėkite, kiek serbų ir kiek lietuvių dirba Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir visur kitur. Be to, parodykite nors vieną lietuvį, kuris kada nors būtų dirbęs Serbijoje. O mes serbų vienu metu net du turėjome (2011-2012 metais Aleksandras Trifunovičius vadovavo „Žalgiriui“, o Aleksandras Džikičius – Vilniaus „Lietuvos rytui“ – DELFI)“, – lygino treneris.

Kartu su „Prienais“ jis dusyk laimėjo LKL bronzos medalius ir nepasidarė gėdos žaidžiant Europos taurės varžybose. Nepaisant to, užsienio klubų susidomėjimo V. Šeškus, kuris pats taip pat nėra turėjęs agento, beveik nesulaukė.

„Lietuvos treneriui gauti darbą svetur labai problematiška. Lengviau išvažiuoti gydytojui, skautui, fizinio pasirengimo treneriui. O vyriausieji treneriai, kurie už viską atsako, niekur nevažiuoja. Aš pats per visą tą laiką buvau gavęs tik vieną šiokį tokį pasiūlymą iš Ukrainos ir kitą iš antros Rusijos lygos.

Didžiausia klaida yra tai, kad Lietuvoje dirbantiems agentams treneriai neįdomūs. Įsivaizduokite: jeigu gaučiau darbą Ukrainoje, iškart į tą klubą galėčiau pasiimti du krepšininkus iš Lietuvos. Taip visų mūsų karjeros perspektyvos išsiplėstų. Deja, nėra nieko panašaus“, – apgailestavo V. Šeškus.