„Žalgirio“ vadovas ketvirtadienį dalyvavo specialioje spaudos konferencijoje, kuri jam buvo pirmoji nuo spalio pradžios, kai klubas atleido trenerį Martiną Schillerį.
Daugiau nei pusvalandį užtrukusiame interviu P. Motiejūnui buvo pažerta įvairiausių klausimų: apie komplektaciją, žaidėjus, trenerius, finansinius reikalus ir baudą, kurią teks mokėti už dalyvavimą karteliniame susitarime.
Nors pirmoji pergalė – jau kišenėje, „Žalgirį“ vis dar vargina daug opių problemų ir abejonių.
„Pasitikėjimo savo jėgomis reikia ir mums, ir žaidėjams, ir treneriams. Dabar treniruotės tikrai geros, darbingos, dėl to keičiasi vaizdas ir aikštėje. Po pergalės visi labiau tiki darbo procesu, ir dėl to smagu. Nuotaikos – geresnės, bet tikrai neatsipalaidavome“, – atmosferą Eurolygos turnyro lentelės dugne tebetūnančio klubo viduje apibūdino P. Motiejūnas.
– Ketvirtadienį paskelbta apie dar vieno naujoko – puolėjo Regimanto Minioto – atvykimą. Ko komandai gali duoti toks žaidėjas?
– Mūsų priekinėje linijoje dėl visų traumų buvo didelė skylė. Net treniruotės nevyksta taip, kaip turėtų, reikia Nielsą Giffey stumti į sunkiojo krašto puolėjo poziciją. Tikimės, kad Regimantas padės pirmiausia treniruotėse, įsivažiuos, o ateitis bus jo paties rankose. Ilgalaikėje perspektyvoje neturime lietuviškos pamainos Pauliui Jankūnui, kai jis baigs karjerą. Nenorime kažko prižadėti ar įsipareigoti, bet duodame šansą ir viską paliekame Regimanto rankose. O sezono pabaigoje spręsime, ką toliau daryti. Aišku, yra ir LKL, kurioje norisi leisti pailsėti pagrindiniams aukštaūgiams, kurie dabar žaidžia be galimybės pasikeisti.
– Ką galėtumėte pasakyti Jonui Mačiuliui, kuris nesupranta, kodėl vietoje jo renkant šio sezono sudėtį buvo pasirinkti dabartiniai puolėjai?
– Joną pažįstu daug metų: kažkada net žaidėme kartu, universitete mokėmės, dirbome ir „Žalgiryje“, ir rinktinėje. Jis – pleputis, mėgsta kalbėti tai, kas ant liežuvio galo. Tik anksčiau visa tai likdavo mūsų pačių virtuvėje, o dabar išeina į viešumą. Nemanau, kad klubas turėtų viešai aiškintis, kodėl duoda šansą vieniems žaidėjams, o kitiems – ne. Su Jonu ryšys yra ir visada buvo: pernai kalbėjomės, šiemet – taip pat. Bet sprendimai buvo priimti tokie, kokie buvo.
– Kodėl įstrigo derybos su M. Schilleriu dėl kompensacijos dydžio?
– Neeilinė situacija. Per mano karjerą dar nėra taip buvę, kad užsienietis liktų Lietuvoje net nebeturėdamas darbo. Kažkaip keista, bet derybos vyksta, tikrai bus baigtos. Nežinau, kada, bet greitu metu. Dabar vyksta toks ping-pong su jo agentais, bet jaučiu, kad artėjame prie finišo tiesiosios. Ar gali tekti mokėti M. Schilleriui algą iki pat vasaros? Ne, mums tikrai pavyks susitarti dėl geresnių sąlygų.
– Esate minėjęs, kad norint treniruoti „Žalgirį“ neužtenka būti lietuviu. Kaip nusprendėte, kad Jure Zdovcas – geresnis už darbo šiuo metu neturinčius Lietuvos trenerius?
– Nėra tikslaus atsakymo, laikas parodys, ar gerai pasirinkome. Galime tik spėlioti, su kuriuo treneriu būtų geriau. Sėdėjome, dėliojome argumentus, ir dauguma jų buvo J. Zdovco naudai. Nenoriu įžeisti nė vieno lietuvio, bet kai galvojome, ką daryti šioje krizinėje situacijoje, kai viską dėjome ant lėkštutės, geriausias variantas atrodė Jure.
Dėl ko? Jis sakė, kad tiki šia komanda, kad mato išeitį iš situacijos. O mums po Martino, kai komandoje buvo truputį chaoso, kaip tik norėjosi seno sukirpimo trenerio su rykšte, griežtos rankos. Lyginant su lietuviais Jure atrodė turintis tinkamesnį charakterį, tinkamesnę patirtį.
– Ar darbo interviu tada rengėte ir su kitais kandidatais, Lietuvos treneriais?
– Galima nekomentuoti? Nežinau, vėl užvirs ta vieša diskusija. Lietuviai buvo sąrašuose, mes juos visada analizuojame. Bet nenorėčiau kastis praeityje.
– Ar iš J. Zdovco gavote būtent tai, ko tikėjotės?
– Manau, kad treneris įsivažiuoja, dabar jo braižas jau matosi. Ne taip greitai, kaip norėjome, bet iš pradžių net nebuvo laiko treniruotėms. Stebime visą darbo procesą iš vidaus: dabar treniruotės tikrai pakilo į visai kitą lygį. Tikiu, kad po truputį išgausime tai, ko norime.
– Įsivaizduojate ateityje į „Žalgirio“ trenerių štabą grįžtantį Evaldą Beržininkaitį?
– Rinktis štabo narius leidžiame vyriausiajam treneriui, taip darėme ir praėjusią vasarą. Dėl to Evaldo ir neliko komandoje. Bet nėra taip, kad uždarome duris. Nenoriu leistis toli į diskusijas, nes mes komentuojame tik tai, kas įvyksta, o ne tai, kas vyksta. Vien dėl to sakau, kad nenoriu diskutuoti, kaip, kas ir kur. O pabaigsiu turbūt tuo, kad Evaldas visada puikiai tvarkėsi, ir niekada nesakiau, kad jo nebus „Žalgiryje“.
Ar pokyčių dar gali būti ir komandos sudėtyje? Vėlgi, negaliu nuspėti ateities. Šiam momentui jų daugiau nebeplanuojame, tikrai nieko neieškome rinkoje. Bet nežinau, kas bus po mėnesio.
– Kaip skyrybos su M. Schilleriu ir Emmanueliu Mudiay bei trijų naujų žaidėjų įsigijimas atsilieps klubo biudžetui?
– Labai nedaug. Kaip esu sakęs, E. Mudiay pakeitimas į du naujus žaidėjus beveik neturėjo finansinių pasekmių. Aišku, dėl M. Schillerio, taip pat ir R. Minioto, kažkoks skirtumas susidaro. Bet tai – nedidelis procentas. Sezono pabaigoje pasakysime, bet iš savo rėmų labai neišlipome.
– Ar pats E. Mudiay pageidavo išvykti iš Kauno?
– Išvažiavo per kelias dienas. Aišku, jam žaidimas nesiklijavo, jis suprato situaciją, apie tai nemažai diskutavome. Pavyko susitarti tikrai geranoriškai.
Pagal M. Schillerį, E. Mudiay turėjo kiekvienose rungtynėse žaisti apie 25-30 min. Bet pamatėme, kad to negali, o Mantas Kalnietis taip pat nebegali būti pagrindinis įžaidėjas. Be to, pasikeitė treneris, ir E. Mudiay staiga turėjo pratintis ne tik prie jam nepažįstamo europietiško krepšinio, bet ir naujos sistemos. Supratome, kad mokytis jam būtų prireikę mažiausiai iki kovo. O E. Mudiay sutartis galiojo tik iki sezono pabaigos. Atrodė, kad tas laukimas neturėtų prasmės.
Jure buvo tas žmogus, kuris prašė palaukti, norėjo duoti jam šansą, bet buvo krūva nepalankių aplinkybių, dėl kurių E. Mudiay buvo per sudėtinga greitai atsiskleisti.
– E. Mudiay turėjo būti svarbiausias komandos žaidėjas, bet buvo įsigytas pats paskutinis ir atleistas pirmasis. Tai – didžiausia vasaros klaida?
– Mano nuomone, pagrindinė klaida buvo treneris. O paskui jau turbūt eitų E. Mudiay. Kol komandoje buvo žaidėjai, gavę Šaro muštro, žinantys mūsų sistemą, treneriui buvo lengviau išsireikalauti tai, ko jis nori. Kai atėjo nauji žaidėjai, išsireikalauti nebepavyko.
Draugiškų rungtynių ciklas mums buvo labai prastas, kuo daugiau žaidėme, tuo blogiau viskas atrodė. Todėl ir manome, kad silpniausia grandis buvo treneris. O iš to plaukia komplektacijos klaidos. E. Mudiay turėjo būti pagrindinis žaidėjas, M. Schilleris turėjo žinoti, kaip greitai jį pripratinti prie europinio krepšinio ir išnaudoti. Viena klaida sekė kitą.
– Sakote, kad stebite iš vidaus J. Zdovco treniruotes, bet turėjote matyti ir M. Schillerio darbą. Ar po vasaros jis kažkaip pasikeitė lyginant su praėjusiu sezonu?
– Viso praėjusio sezono metu mums pavykdavo visokias spragas užkamšyti tai per susirinkimus, tai per bendravimą su žaidėjais. Pavykdavo viską suvaldyti, kad neišsuktume iš kelio ir „nenugrybautume“. Tie žaidėjai žinojo, kas yra „Žalgiris“, kokios čia vertybės, kaip čia reikia kautis. Ir jie tai puikiai darė.
Atėjus naujai sudėčiau atrodė, kad lygiai taip pat išlaviruosime. Bet sezonui pasidėjus matėme, kad nebeišeina. Atsimenate, buvo toks žaidimas, kur vilkas gaudo kiaušinius – taip ir čia jų vienu metu pradėjo kristi per daug, nebebuvo galima sukontroliuoti. Vasarą dar nebuvo jokių signalų, teoriškai viskas atrodė labai gerai, bet praktiškai buvo visai kitaip.
– Ar galite patikslinti, kaip „Žalgiryje“ sprendžiamas atsakomybės už komandos komplektaciją klausimas?
– Kaip rodo mano turima patirtis, kai treneris nedalyvauja formuojant komandą, savaime užkoduojamas kažkoks nesutarimas su žaidėju, kurį atsiveži be jo žinios. Todėl jau daug metų sudėtį deriname su vyriausiuoju treneriu. Nesakau, kad imame bet ką, ką parodo treneris, bet sprendžiame kartu. Tarkime, yra trys opcijos, ir kuri atrodo geriausia treneriui, tą ir renkamės. Pasirašyti sutartį galiausiai reikia man, todėl ir atsakomybė – mano. Bet vadovaujamės logika, kad trenerio žodis – paskutinis.
Dabar su savo pavaduotoju Francois Lamy daug diskutuojame, ar taip daryti gerai, gal reikėtų kitaip. Atsakymo aš nežinau, nes anksčiau darant priešingai nieko nepavykdavo. Neneigiame, kad klaidų buvo ir šį kartą, bet jų visada pasitaiko. Analizuojame, kaip to išvengti ateityje. Vis dėlto noriu tikėti ligšioliniu modeliu, dauguma komandų vadovų tariasi su treneriais rinkdami sudėtį.
– O kaip pasikviesti paskutiniai naujokai: Zoranas Dragičius, Tai Websteris, R. Miniotas?
– Sėdime trise su treneriu ir kalbamės – jei jis sako imti, tai ir imame. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Nebent tai kažkoks lietuvis, kurį žinome tikrai geriau nei treneris. Nes komandos pamatas vis tiek yra lietuviai, kurie turi tempti į priekį.
– Šarūnas Jasikevičius interviu basketnews.lt sakė, kad matė sąrašus, iš kurių naujokus renkasi „Žalgiris“. Ar Šaras iš tiesų vis dar kažkaip dalyvauja komandos komplektacijoje?
– Neslėpsiu, su Šaru padiskutuojame, paklausiame jo nuomonės. Bet tai nereiškia, kad jis turi kažkokį sprendimo balsą. Nėra taip, kad darysime taip, kaip Šaras pasakys. Jis dirba kitame klube, bet kaip specialisto jo galiu pasiteirauti, ir jo nuomonė man yra svarbi.
– „Žalgiriui“ vis sunkiau surinkti aukšto lygio lietuvių į komandą. Negalvojate didinti legionierių skaičių?
– Atsiprašau, bet ne. Kalbame apie tai, bet man tai neatrodytų „Žalgiris“. Šeši legionieriai tempia, o lietuviai paduoda rankšluosčius? Mes ugdome lyderius dublerių komandoje, esame atsakingi už tai, kad liktume žaidėjų kalve. Suprantame, kad lietuvių mažai, bet geriau jau tegul žaidžia ne tokie geri. Marekas Blaževičius – tinkamas pavyzdys. Vienam treneriui atrodė, kad jis negali žaisti, o dabar jis įrodinėja, kad gali. Nesvarbu, koks geras krepšininkas – bet kuris treneris gali „nužudyti“ bet kurį žaidėją.
– Jau minėjote, kad sezono pradžioje keltas tikslas patekti į Eurolygos atkrintamąsias varžybas nebėra realus. Kokius dabar regite „Žalgirio“ uždavinius?
– Dabar reikia po truputį kilti į viršų. Viskas matosi treniruotėse – reikia, kad visi žinotų savo funkcijas, taisykles ir rodytų kovingumą, kiekvieną kartą eidami į aikštę pergalės. Žaidėjų darbas – aikštėje parodyti, kad mus reikia gerbti. Kalbu apie Eurolygą, o tikslai LKL ir Karaliaus Mindaugo taurės turnyre, aišku, nesikeičia.
– Arvydas Sabonis tebėra smulkusis klubo dalininkas. Ar jis dalyvavo klubo valdyme pastaruoju metu?
– Ryšys su Arvydu yra, bendraujame, bet jis pasitiki manimi, ir mes tvarkomės patys. Nenoriu sakyti, kad Arvydas – „ne prie ko“, nes mes diskutuojame. Bet sprendimų priėmime jis nedalyvauja.
– Ar „Žalgiris“ išleis lietuvius į rinktinę per artėjantį pasaulio čempionato atrankos „langą“?
– Teisiškai mes net negalime neišleisti. Edgaras Ulanovas turi pats pasikalbėti su treneriu Kaziu Maksvyčiu ir paaiškinti savo situaciją, kaip jaučiasi, kad norisi kažkiek pailsėti nuo dabar labai jį slegiančios įtampos. Dėl Luko Lekavičiaus paskambinau ir Kaziui, ir Vydui Gedvilui. Kalbėjome, kad jis žaidžia ties galimybių riba, prašome, kad leistų jam pailsėti. Nes jo mažas kūnas, palyginus su kitais atletais, jis dabar labai pavargęs. Kitas dalykas, jog Lukas mums dabar kertinis žaidėjas, geriausias komandoje. Jeigu kažkas jam atsitiktų, nepadės mums joks draudimas. Manau, kad rinktinė tikrai susitvarkytų be šių dviejų žaidėjų.
– Kaip vertinate Konkurencijos tarybos dėl kartelinio susitarimo LKL klubams skirtas baudas, tarp jų – ir „Žalgiriui“?
– Vertiname, aišku, neigiamai. Visada sakėme, kad su LKL komandomis nieko nesitarėme, nes mums, kitaip nei likusiems klubams, buvo likęs klaustukas, ar tęsis Eurolygos sezonas. Vadovavomės viskuo, ką darė Eurolyga, o ji tarėsi su žaidėjų asociacija. Pagal tai ir atsiskaitėme su žaidėjais. Todėl toks KT sprendimas atrodo visiška nesąmonė ir mes su juo kategoriškai nesutinkame. Galvojame, ar skųstis teismui, neatmetame galimybės.
– Kiek jus tenkina dabartinis „Žalgirio“ arenos lankomumas?
– Esame labai patenkinti, kad kol kas žaidžiame su žiūrovais. Kalbant atvirai, šiek tiek neramina vieši pasisakymai, kad vėl viskas gali būti uždaroma. Jie mums iškart kerta per kišenę. Kol kas viršijame pajamų planą. Tik norisi stabilumo, žinutės, kad su galimybių pasais visi tikrai galės ateiti į tribūnas – tuomet galėtume ir renginius, ir koncertus planuoti, ir bilietus pardavinėti. Bet dabar sėdime kaip ant adatų ir sekame sergamumo skaičius tikėdamiesi, kad mūsų neuždarys.
– Po pusmečio ilgametis Eurolygos prezidentas Jordi Bertomeu bus priverstas užleisti savo kėdę. Jūs žiniasklaidoje minimas kaip vienas kandidatų pakeisti ispaną. Ką apie tai galvojate?
– Apie Eurolygą norisi nieko nekomentuoti. Taip esame sutarę su klubais. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad nėra jokių kalbų ir tikslų eiti vadovauti Eurolygai. Šiuo metu su kitais klubais ieškome progos nuraminti visą tą šaršalą ir paaiškinti, kokia yra Eurolygos kryptis.