Lygiai prieš 30 metų, 1988-ųjų liepos 6 dieną, kautynėse aikštėje sudalyvavo ir legendiniai Lietuvos krepšininkai – Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius bei Rimas Kurtinaitis.
Pastarasis, beje, šiomis dienomis pats prisiminė tuos įvykius ir papasakojo apie įsižiebusias aistras ir į darbą paleistus kumščius prieš jugoslavus pokalbių laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“.
„Jie buvo labai nešvarūs, pikti, blogiukai tokie, šlykščiai vaidindavo. Prisimenu, kad mes Europos čempionate Vokietijoje susimušėme su jais 12 prieš 12 ir dar žiūrovai. Įkrėtėme jiems. Tada visos komandos – ir italai, ir ispanai, ir kiti – ėjo mums dėkoti, kad mes pagaliau jiems parodėme. Visi buvo už mus, nes tik mes vieninteliai galėjome jiems įkrėsti“, – nesmagia patirtimi dalinosi R. Kurtinaitis.
Teisybės dėlei, reikėtų paminėti, kad Kurtis čia viską suplakė į vieną vietą – iš tiesų ribas peržengusių konfrontacijų tarp Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos krepšininkų buvo ne viena, o dvi.
Pirmas raundas: provokacijos, kraujas ir masinis susistumdymas
1985 m. liepos 7 d., Karlsrūjė, Europos čempionatas
SSRS ir Jugoslavijos rinktinių keliai 1985-ųjų Europos pirmenybėse Vokietijoje susikirto jau grupių etape. Trečią turnyro dieną abi komandos susikovė pilnutėlėje Karlsrūjės arenoje, kurioje beveik 5 tūkstančiai žiūrovų aršiai palaikė jugoslavus. Sovietų Sąjungos žaidėjai buvo nušvilpinėjami vos tik gaudavo kamuolį.
Sabo ir Kurčio vedami sovietai po pirmos mačo pusės pirmavo 57:53, o po pertraukos ėmė didinti savo persvarą. Jugoslavams toks scenarijus nepatiko, užvirė jų balkaniškas kraujas ir prasidėjo provokacijos.
Vos po kelių minučių – naujas aistrų pliūpsnis: R. Kurtinaičiui atakuojant iš toli taisykles pažeidė Draženas Petrovičius, tačiau po kontakto jis pats susiėmė už galvos ir vaidino nukentėjusį. Spaudimą teisėjams didino ir Jugoslavijos treneris Krešimiras Čosičius, kuris plaikstėsi aikštelėje reikalaudamas savo teisybės.
Netrukus D. Petrovičius pasiekė savo ir išprovokavo Valdemaro Chomičiaus pražangą, bet šįkart jau kaunietis netvėrė savo kailyje, nesutiko su švilpuku bei norėjo pasikalbėti su Draženu. Aidint kurtinančiam švilpimui lietuvį nuramino tik draugiškas Sergejaus Tarakanovo glėbys.
Po finalinės susitikimo sirenos, paskelbusios SSRS pergalę 105:97, jugoslavai savo varžovams kibo į atlapus: santykius norėjo pasiaiškinti ne tik kone visi abiejų stovyklų atstovai, bet ir žiūrovai, kurių apsauga jau nebenulaikė.
Nors rimtų muštynių išvengti pavyko, išeinančius iš arenos SSRS žaidėjus, kurie demonstratyviai kėlė rankas į viršų ir mojavo tribūnoms, aistruoliai ne tik iš visų gerklių nušvilpė, bet ir apmėtė tuo, kas papuolė po ranka.
A. Sabonis nugalėtojams pelnė 34, R. Kurtinaitis 20, Sergejus Jovaiša pridėjo 5, o V. Chomičius – 2 taškus. D. Petrovičius atsakė 30 taškų.
Finale net 120:89 čekoslovakus sutriuškinusi Sovietų Sąjunga tapo Europos čempione, o jugoslavai liko vos septinti. Turnyro MVP pripažintas Sabas.
Incidentai – įraše nuo 41:45, 49:25 min., 1:11:15 ir 1:14:45 val.:
Antras raundas: kumščiai, sulaužyta nosis ir nepadorūs gestai
1988 m. liepos 6 d., Roterdamas, atranka į Seulo olimpines žaidynes
Antra karšta SSRS ir Jugoslavijos krepšininkų kaktomuša įvyko atrankos varžybose į Seulo olimpiadą, kai dėl trijų olimpinių kelialapių aštuonios Europos komandos surėmė pečius Roterdame.
Trečiame ture susidūrę Sovietų Sąjungos atstovai ir jugoslavai vėl nevaldė rankų. Jau pirmoje mačo pusėje, kuri, beje, sėkmingiau klostėsi Balkanų rinktinei, lygioje vietoje ne juokais susistumdė Žarko Paspaljis ir A. Volkovas, visai šalia buvo ir V. Chomičius.
A. Volkovui kliuvo smūgis ranka į veidą. Savo komandos draugo aršiai ginti puolė 214 cm ūgio ir 118 kg svorio Aleksandras Belostenas, kuris du kartus mostelėjo agresoriui kumščiu ir sulaužė jam nosį.
Į aikštelę subėgo visi abiejų rinktinių žaidėjai, tačiau konfliktą netrukus pavyko nuraminti.
Ž. Paspaljį apspito medikai, o boksininko talentą atskleidęs A. Belostenas, kuris buvo diskvalifikuotas ir mačo tęsti nebegalėjo, varžovams rodė vidurinį pirštą.
SSRS rinktinė po V. Chomičiaus tritaškio paskutinėmis sekundėmis išplėšė pergalę 86:83 ir tiesiausiu keliu pateko į Seulą, kur jau po poros mėnesių prisijungus Sabui sensacingai iškovojo olimpinį auksą. Beje, finale buvo nugalėti tie patys jugoslavai – 76:63.
Muštynės – vaizdo įraše nuo 23:40 min.:
„Manau, kad jie mums pralaimėjo dar prieš finalą. Jo išvakarėse mes vaikščiojome po olimpinį kaimelį ir sutikome jugoslavus. Po pergalės prieš mus grupės etape (92:79) jie žingsniavo kaip karaliai ir nepastebėjo mūsų, o dabar praktiškai vienu balsu pasisveikino su mumis. Mums tai pasirodė keista, nes tada santykiai tarp jugoslaviškos ir sovietinės mokyklos buvo labai sudėtingi.
Jugai žaidė grubiai ir tai neretai privesdavo prie gaisrų aikštėje. Pamenu, kai priešolimpiniame turnyre Nyderlanduose kilo tikros muštynės ir A. Belostenas, užstodamas A. Volkovą, sulaužė Ž. Paspaljiui nosį. Po to vaikinai iš kitų komandų mus sveikino su tuo, kad jiems atkeršijome už viską“, – teigė R. Kurtinaitis.
Kaip itin negarbingą jugoslavų žaidimo stilių įvardijo ir S. Tarakanovas.
„Jie žaidė nešvariai: nuolat naudojo mažus triukus, smūgius į nugarą, kojų pakišimus ir panašius dalykus. Per pirmą mačą su jais Seule Ž. Paspaljis man spjovė į veidą. Visgi jie mūsų prisibijojo ir pralaimėdavo net tada, kai tai, atrodydavo, jau nebeįmanoma, pavyzdžiui, 1986 m. Europos čempionato pusfinalyje, kai per mažiau nei minutę iššvaistė 9 taškų pranašumą. Taigi mes buvome stipresni už juos savo charakteriu“, – tvirtino jis.
Įdomu, kad minėtasis Ž. Paspaljis buvo vienas pirmųjų europiečių, išvykusių į NBA. 1989 m. vasarą kartu su juo už Atlanto įsikūrė dar keturi – Š. Marčiulionis, A. Volkovas, D. Petrovičius ir Vlade Divacas.