Palangiškė kamuojasi nuo praėjusią vasarą vykusio pasaulio jaunimo čempionato, kai išsilaikyti ant parketo nebepadėjo nė vaistų nuo skausmo injekcijos.
Gydytojų diagnozė – klubo sąnario lūpos pažeidimas, dėl kurio J. Jocytė dar nesužaidė nė vieno mačo šiame sezone, ir kol kas nėra žinoma, kada galės tai padaryti.
Pirminės prognozės, pagal kurias jaunoji talentė turėjo pasveikti maždaug per mėnesį, seniai nepasitvirtino.
„Visi aplinkiniai klausinėja, bet ir man pačiai nelabai aišku. Galvojau, kad bus geriau, dabar grįžau pas gydytojus vėl pasižiūrėti, kokie galimi tolesni sprendimai. Kol kas net neišeina spėlioti, kada galėsiu žaisti“, – kalbėjo J. Jocytė.
Šiuo metu ji sportuoti gali treniruoklių salėje, taip pat mėtyti į krepšį. Bet pabėgiojus aktyviau koja primena apie save.
„Būna, paskauda ir stipriau, ir menkiau, svyruoja“, – savijautą apibūdino Justė.
Šią savaitę ji aplankys kelis specialistus Lietuvoje ir lauks jų išvadų.
„Žiūrėsime, reikės svarstyti visus variantus, kaip greičiau grįžti“, – paklausta, ar gali prireikti operacijos, atsakė universalioji krepšininkė.
Vis dėlto Delfi kalbintas žaidėjos tėvas Alvydas Jocys dėl būtinybės gultis po chirurgo skalpeliu dar nėra tikras.
„Galėsime spręsti, kai pasikonsultuosime su medikais, šiai dienai atsakymų neturime. O galutinį žodį vis tiek tars prancūzai“, – teigė A. Jocys.
Anot Lietuvos moterų rinktinės stratego Rimanto Grigo, absoliutus prioritetas šioje situacijoje turėtų būti ilgalaikė J. Jocytės sveikatos perspektyva, dėl kurios nevalia skubinti įvykių.
„Jai prieš akis – visa Lietuvos krepšinio ateitis, mūsų tikslas – kad tik ji būtų sveika. Tai, jog net negalėdama žaisti ji yra kartu su mumis, suteikia psichologinį stimulą visai komandai. Galima sakyti, kad Jocytė gyvena šia rinktine“, – atsiliepė treneris.
Pirmadienį J. Jocytė iš šono stebėjo, kaip jos tautietės ruošiasi šios savaitės dvikovoms su Azerbaidžano ir Lenkijos ekipomis.
Ruošiasi išretėjusiomis gretomis – dėl nuovargio nacionalinėje komandoje nebus Kamilės Nacickaitės, taip pat Monikos Grigalauskytės. Negana to, stovyklos pradžioje skrandžio problemos pristabdė kapitonę Gintarę Petronytę, dėl sausgyslės skausmų žaisti visa jėga negali Gabrielė Šulskė.
„Širdį skauda žiūrint iš šono ir negalint dalyvauti pačiai. Bet manau, jog rinktinė pajėgi patekti į Europos čempionatą, juk vienas „langas“ visko nenuspręs“, – nepaisant netekčių, optimistiškai nusiteikusi J. Jocytė.
„Verkti“ neketina ir R. Grigas.
„Yra naujų žaidėjų, bet kartos vis tiek kažkada turi pasikeisti – dabar bus proga susižaisti kitoms krepšininkėms. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nemalonu, kai nebelieka lyderių, kurioms braižydavai derinius. Praradimai – skausmingi, ypač Kamilės. Bet toks gyvenimas“, – nedejavo 61-erių specialistas.
Su Senojo žemyno pirmenybių atrankoje debiutuosiančiomis azerbaidžanietėmis lietuvės žais ketvirtadienį Vilniuje, sekmadienį Katovicuose susitiks su lenkėmis.
Pastarosios laikomos tiesioginėmis Lietuvos rinktinės konkurentėmis kovoje dėl antros vietos C grupėje, kadangi lyderių pozicija iš anksto rezervuojama dabartinėms Europos čempionėms belgėms.
Bet ir pirmos lietuvių varžovės kelia nemažai galvos skausmo, kadangi apie Azerbaidžano rinktinę trenerių štabas beveik neturi informacijos.
„Jie „natūralizavo“ tris amerikietes, kurios žaidžia trys prieš tris krepšinį Baku „Nefči“ klube. Taip pat ir nemažai jaunų turkių. Bet pačios Azerbaidžano rinktinės nesame matę, nes ši, jei kur nors iki šiol ir žaidė, tai jokių atgarsių apie tai neišplaukė.
Nežinau FIBA „natūralizacijos“ taisyklių, niekada į tai nesigilinau. Pamenu, kai treniravau Baltarusijos rinktinę, man kelis kartus siūlė pastiprinti ją tokiu būdu, bet atsisakiau – rinktinėse turi žaisti vietinės. Taip pat noriu, kad Lietuvos rinktinėje žaistų lietuvės.
Bet Azerbaidžane gero moterų krepšinio išvis nėra, jie dar tik labai nori jį išvystyti, lygiuodamiesi į Turkiją. Ne paslaptis, jog juos konsultuoja Virginijus Bulotas (garsus Lietuvos krepšinio agentas – Delfi). Vis dėlto „natūralizacija“ turi tik trumpalaikį poveikį, o šiaip krepšinio sistemą reikia kurti nuo apačios, nuo sporto mokyklų“, – komentavo R. Grigas.
Tai, kad Lietuvos moterų krepšinio sistema taip pat išgyvena nuosmukį, liudija faktas, jog Europos pirmenybėse nacionalinė rinktinė nežaidė nuo 2015 metų.
Bet naujų vilčių kursto 3x3 krepšinis – K. Nacickaitės vedama Lietuvos komanda mažojoje aikštelėje realiai pretenduoja prasibrauti į kitų metų Paryžiaus olimpines žaidynes.
O jose galbūt pasirodytų ir ta pati J. Jocytė.
„3x3 krepšinis man tikrai nepakeis krepšinio 5 prieš 5. Galima sakyti, tai yra dvi skirtingos sporto šakos. Bet kodėl gi nepabandyti? Kalbant apie olimpiadą, reikėtų žiūrėti, kaip mano koja. Jeigu viskas bus gerai, jeigu tik manęs reikėtų, kodėl gi ne?“ – Delfi paklausta, ar ryžtųsi debiutuoti kito formato krepšinyje olimpiniame Paryžiuje, pečiais traukė J. Jocytė.