Aplinkos žmonės į pavydėtiną ilgaamžiškumą demonstruojančią klaipėdietę žvelgė vis piršdami mintį apie darbą šalia šoninės linijos. Visgi patyrusi sportininkė tokią idėją stengėsi stumti šalin, kol neišaušus netikėtai galimybei jau teko svarstyti rimtai.
A. Gabalytė laiko prispausta buvo ne tik sprendimui priimti, bet ir pasiruošti naujam iššūkiui.
„Juokiuosi sau, nes tikrai nesiekiau šito posto būti trenere, – tinklalapiui „Moterulyga.lt“ sakė A. Gabalytė. – Bet visada gaudavau klausimų, kas toliau po karjeros – „tai būsi trenere?“ Sakydavau „oi, ne ne“. Atrodo bėgau nuo to posto, bet jis pasivijo mane. Tada atsisėdus galvoji, gal tai tikrai mano kelias.“
Per trumpą laiką į žaidžiančiosios vyr. trenerės batus įšokusios A. Gabalytės debiutinį sezoną nutraukė COVID-19 pandemija. Krepšiniui sustojus, jos vadovaujama ekipa 2019-2020 m. sezoną pažymėjo 4 pergalėmis ir 7 pralaimėjimais.
Prieš 2020-2021 m. sezoną „Neptūno“ vadovybė vyr. trenerio postą patikėjo Daliui Ubartui, o A. Gabalytė liko žaidžiančia asistente. Visgi Klaipėdos komandos galvų planas nepasiteisino ir su D. Ubartu buvo atsisveikinta po aštuonerių rungtynių, per kurias buvo pasiektos keturios pergalės.
Tuomet pasitikėjimą vėl pelnė A. Gabalytė, su kurios sugrįžimu prie „Neptūno“ vairo komanda įsibėgėjo istoriniam sezonui. Vadovaujant Klaipėdos moterų krepšinio legendai, komanda nuo gruodžio pradžios per 14 rungtynių pasiekė 10 pergalių ir po dešimtmečio pasiekė „Huawei Moterų lygos“ finalą.
Paskutinį kartą Klaipėdos moterų krepšinio komanda dėl lygos čempionių varžėsi 2010-2011 m. sezone, kai tuometinė „Lemminkainen“ 0-3 nusileido Kauno „VIČI-Aistėms“.
Tuomet A. Gabalytė dėl asmeninių priežasčių karjeroje išgyveno pertrauką. Į Klaipėdos moterų klubą grįžusi 2016-aisiais ir dabar žaisdama penktą sezoną paeiliui, ji ne tik stoja į mūšį dėl aukso, bet serijai iki trijų pergalių rikiuoja ir savo kariauną.
A. Gabalytė 2009 m. ir 2010 m. metais Lietuvos čempione tapo gindama Vilniaus TEO garbę. Šio etapo troškimas – titulą iškovoti ir padovanoti gimtajam miestui.
„Huawei Moterų lygos“ finalo serijos pradžia – pirmadienį nuo 18 val. tiesiogiai per DELFI TV ir „Moterulyga.lt“.
Apie tai, vyr. trenerės etapą, tikslus ir Klaipėdos moterų krepšinį A. Gabalytė bendravo su tinklalapiu „Moterulyga.lt“.
– 2019 metų ruduo, sulig paskyrimu į „Neptūno“ vyr. trenerės pareigas A. Gabalytės gyvenime prasideda naujas etapas. Kaip prisimenate akimirką, kai gavote pasiūlymą užimti šį postą?
– Buvo tikrai netikėta, nes net neturėjau menkiausios minties apie tai. Atsimenu, buvau išvažiavusi atostogauti pas mamą į Vokietiją ir man parašė Vilius Sukonas, su kuriuo bendravome, kaip toliau klostysis reikalai su moterų komanda. Ir tuomet jis man sakė: „Greičiau grįžk, būsi trenere.“ Pasiūlymas buvo kaip iš giedro dangaus – ir malonus, ir bauginantis.
– Kokie klausimai sukosi galvoje?
– Iki sezono pradžios buvo likusios tik dvi savaitės. Aišku, kilo klausimas, ar apskritai sugebėsiu, o tuo pačiu, ar spėsiu pasiruošti per dvi savaites. Turime pradėti treniruočių procesą, o aš dar net ne Lietuvoje. Todėl didžiausias nuogąstavimas buvo, ar man pavyks, ir kaip tai padaryti.
– 2019-2020 m. sezone debiutavote dviem pergalėmis, bet paskui per devynerias rungtynes patyrėte septynias nesėkmes. Kaip jūs priėmėte nesėkmes aikštelėje ir kokia savianalizė virė apmąstymuose?
– Mes po Naujųjų metų praradome Dalią Donskichytę, kuri mums buvo labai svarbi žaidėja. Mūsų komandos komplektavimas taip pat vyko labai greitai. Aišku, visą laiką galvoju, ką galiu padaryti geriau, ką padariau ne taip ir kaip tobulintis. Tas procesas vyksta visada, bet tada buvo ilgi sėdėjimai prie naršyklių ir informacijos ieškojimas, kaip geriau pateikti informaciją merginoms, kaip tinkamiau vykdyti treniruočių procesą.
– Jūsų debiutinį sezoną nutraukė COVID-19 pandemija, o prieš 2020-2021 m. „Neptūno“ vadovai vyr. treneriu paskyrė Dalių Ubartą. Ar ieškojote sau atsakymų, kodėl nebebuvo pasitikėta jumis startuoti ir šiemet?
– Šiaip tai ne, esu toks žmogus ir priėmiau, jog klubui tuo metu taip atrodė geriausia. Tada sau pasakiau, jog nesu dar tiek gera, kad mane paliktų poste antriems metams. Toks pasaulis ir suvokiu, kad visada atsiranda geresnių. Be to, tai buvo tikrai patyręs treneris ir nemačiau nieko blogo. Vadovybė priėmė sprendimą ir aš jam pritariau.
– Su kokia asmenine ambicija perėmėte vairą iš D. Ubarto?
– Ambicijos visada buvo aukščiausios, bet tiek praėjusį sezoną, tiek šį man buvo ir yra svarbiausia, jog merginos kažko išmoktų, pasiimtų ir tai būtų naudinga. Nėjau vien tik dėl pergalių siekimo. Man svarbiausia – procesas, kad Klaipėdoje esančios merginos tobulėtų ir kažko pasisemtų iš šito sezono.
– Kaip, jūsų akimis, pavyksta vykdyti šitą procesą?
– Kartais paklausiu merginų, paprašau grįžtamojo ryšio, jog pasakytų, ką galbūt darau ne taip, ko jūs galbūt norėtumėte kitaip, ir mokausi kartu su jomis. Kaip suprantu, merginos yra patenkintos. Labai ačiū Martynui Airošiui, kuris nemažai dirba su jomis rytinėse treniruotėse ties individualiais įgūdžiais, merginos mokosi ne iš vieno trenerio ir tikrai matau didelį tobulėjimą.
– Iškart po patekimo į moterų finalą matėsi, jog nenustygstate vietoje iš džiaugsmo, sunkiai rinkote žodžius apsakyti jausmui. Kokios mintys kirbėjo?
– Man buvo labiausiai džiugu, kad merginos tikėjo manimi ir tą pavyko įrodyti. Man ši pergalė buvo jau ne tik kaip žaidėjos, bet kaip ir trenerės. Labiausiai džiaugiausi dėl panelių ir tikrai buvo sunku rinkti žodžius, emocijos buvo tokios geros (atsidūsta). Sakiau panelėms: „Jūs neįsivaizduojate, ką padarėte, ir mes dar to nesuvokiame.“ Kai pažiūri, jog Klaipėdos komanda moterų lygos finale buvo prieš 10 metų, todėl atliktas darbas suteikia didelį džiaugsmą.
– Klaipėda finale paskutinį kartą varžėsi 2010-2011 m. sezone, kai tuometinė „Lemminkainen“ nusileido Kauno „VIČI-Aistėms“. Jūsų, kaip klaipėdietės, akimis, kokie sunkumai slėgė Klaipėdos moterų krepšinį pastarąjį dešimtmetį?
– Manau, kaip ir šią dieną – viskas remia į finansavimą. Tai – didelis faktorius, nuo kurio priklauso, kokia bus komandos sudėtis ir kokios žaidėjos rungtyniaus. Pirmiausia, yra finansai, o antra – žaidžiančių merginų trūkumas. Tokia problema buvo ir prieš tuos daug metų, ir yra likusi dabar.
– Ar tikitės impulso Klaipėdos moterų krepšinyje po istorinio sugrįžimo į finalą?
– Sunku pasakyti. Sezonas dar nesibaigė, visada stengiuosi nežiūrėti taip į ateitį. Sezonas pasibaigs, galbūt bus kokie pokyčiai, bet tai nepriklauso nuo manęs ar merginų. Tai – klubo ir savivaldybės reikalai, galbūt bus lengviau pritraukti rėmėjus, ko labai tikiuosi. Vis tiek, tai yra darbas – pokyčiai neateina po vienos pergalės ar po vieno sezono. Turi būti procesas, planai į ateitį. Susidėliojus tikslus ir prioritetus, manau, tai užtrunka ne metus ir ne dvejus.
– Kaip vertinate savo galimybes finale?
– Mes einame be jokios psichologinės įtampos, bet tai – finalas. „Kibirkštis-MRU“ – puikiai sukomplektuota komanda, tikrai nebus lengva. Laukia lygiai tas pats, kaip ir su „Aistėmis-LSMU“. Sakiau panelėms, jog mes nesikoncentruojame į pergalės vaikymąsi: dirbame ties viena ataka puolime, ties viena ataka gynyboje ir tik tada bandome po truputį, po truputį. Nėra taip, jog mes privalome laimėti, bet esame finale ir reikia kovoti.
– Kiek kirba jaudulio dėl savęs asmeniškai ir dėl savo merginų, jog neperdegtumėte?
– Kai jaudulio truputis, visada yra gerai. Man su metais nebėra to didelio jaudulio, bet jis yra mažas ir mes sugebame susitvarkyti, viskas yra tvarkoje. Suprantu, kad negaliu būti ta, kuri labai jaudinasi ir kuri perteikia jaudulį komandai. Kai įsijauti į procesą, jaudulys pasitraukia ir žvelgi į situaciją kitomis akimis.