J. Žuža profesionaliai krepšinį žaidė 1996–2016 m. ir atstovavo Zadaro „Zadar“ (Kroatija), Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija), Zagrebo „Cibona“ (Kroatija), Bursos „Tofaš“ (Turkija) ir kitiems Europos klubams.
Spalvingi karjeros vingiai Juricą buvo nubloškę net į egzotiškąjį Katarą. Būtent iš jo 2014 m. vidurio puolėjas ir atvyko į Lietuvą. Nuo 2015 m. gruodžio „centras“ Panevėžio „Lietkabelyje“ buvo Kazio Maksvyčio auklėtinis, o 2016–2017 m. klube jau darbavosi kaip trenerio asistentas.
J. Žuža keturis sezonus rungtyniavo prestižiniame Eurolygos turnyre ir dirbo su Europos krepšinio trenerių guru Željko Obradovičiumi.
– Daugiau nei 3 sezonų iš eilės nesate praleidęs niekur, išskyrus gimtojoje Kroatijoje. Būtent sezonas su „Neptūnu“ jums bus ketvirtasis Lietuvoje. Kuo sužavėjo mūsų kraštas, kad jame nutarėte apsistoti rekordiškai ilgai?
– Visų pirma, krepšinis man reikia daugiau negu sportas ar darbas. Lietuva yra krepšinio šalis, turinti labai gerai išvystytą infrastruktūrą, naujas arenas. Lietuvos čempionatas kasmet stiprėja, kas yra taip naudinga ir jūsų nacionalinei rinktinei.
„Neptūnas“ turi dideles tradicijas, čia užaugo tokie žymūs krepšininkai kaip Eurelijus Žukauskas, Arvydas Macijauskas. Žinau, kad žmonės Klaipėdoje mėgsta krepšinį ir tikiuosi, kad mes juos padarysime laimingus ir jie galės didžiuotis būsimu „Neptūno“ sezonu.
– Kaip praleidote atostogas?
– Kaip visada. Mėgstu tiesiog būti savo gimtajame Zadare ir leisti laiką su savo šeima, draugais. Mano namas yra 500 m atstumu nuo Viduržemio jūros. Dažnai prie jos apsilankome, nes esu aistringas žvejys ir apskritai jūros gerbėjas. Nemėgstu keliauti, nes tai tenka labai dažnai daryti sezono metu.
– Ar jau teko artimiau susipažinti su Klaipėda?
– Girdėjau, kad Klaipėda yra labai gražus miestas, tačiau kol kas neteko jo pažinti iš arčiau. Pastaruosius sezonus atvykęs į uostamiestį matydavau tik sporto salę ir viešbutį. Žinoma, dabar bus daugiau progų pažinti miestą ir aš tai būtinai padarysiu.
– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose. Kaip vertinate geriausių Lietuvos klubų veiklą juose?
– Labai gerai. Socialinė medija šiais laikais yra be galo svarbu. Tai lengvas būdas nuolat palaikyti artimą ryšį su gerbėjais, didinti jų ratą. LKL klubai šioje srityje yra labai organizuoti.
– Esate ne tik jūros ir žvejybos, bet ir kavos mėgėjas. Galbūt ją iš naujo atradote žaisdamas Italijoje?
– Taip, kava ir laikraštis kasdien yra mano rankose. Negaliu įsivaizduoti savo dienos be kavos. Be abejo, tokiose šalyse kaip Graikija, Italija ir Turkija kava yra neatsiejama kultūros dalis. Man du puodeliai kavos per dieną yra pakankamas skaičius.
– Krepšinį profesionaliai žaidėte iki 38-erių. Kokie veiksniai leido taip ilgai tęsti karjerą?
– Rūpinausi savo kūnu ir sportine forma. Kiekvieną vasarą 4 savaites ilsėdavausi, o vėliau pradėdavau ruoštis artėjančiam sezonui su asmeniniu treneriu Sime Tomaševičiumi. Su juo bendradarbiavome 10 metų ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl galėjau taip ilgai žaisti krepšinį.
Mano jaunystės laikais vyravo kitos taisyklės – mūsų treneriai buvo labai griežti, dirbti ir augti su jais tikrai nebuvo lengva. Galima sakyti, mes kažkuria prasme užaugome gatvėje, kasdien žaisdavome krepšinį ir futbolą, o dabar vaikai šiuos žaidimus žaidžia „Play Station“ ar kompiuterio pagalba. Mano tėvas yra labai griežtas vyrukas, Aš, būdamas 39-erių, labai jį gerbiu ir niekada nesakau jam nieko, kas galėtų jį bent kiek įžeisti. Tokia ta manoji karta Kroatijoje (šypsosi).
– Baigėte pirmąjį savo kaip trenerio sezoną. Ar jaučiatės smarkiai patobulėjęs šioje srityje?
– Kai esi žaidėjas, tu turi rūpintis tik savimi, o trenerio darbas yra rūpintis dešimčia ir daugiau žaidėjų. Pirmieji mėnesiai buvo sudėtingi, tačiau vėliau viskas klostėsi gerai.
– Kuo jus apskritai žavi krepšinis ir trenerio profesija?
– Aš mėgstu viską, kas susiję su krepšiniu – darbą su žaidėjais salėje ar vaizdo peržiūrų kambaryje. Dirbti krepšinio srityje man yra didžiulė garbė. Krepšinis yra mano gyvenimas. Noriu, kad taip būtų ir ateityje.
– Kuo K. Maksvytis išsiskiria iš kitų trenerių?
– Visų pirma, Kazys yra labai geras žmogus. Labai. Žinoma, jis yra geras treneris, kuris supranta krepšinį. Man patinka jo žmogiškumas, paprastumas. Jis savo asistentams duoda reikalingos laisvės ir su jais nuolat bendradarbiauja. Aišku, galutinius sprendimus priima jis, nes taip ir turi elgtis vyriausiasis treneris.
– Kiek klubo rezultatams svarbi gera komandinė atmosfera? Kaip ją ketinate kurti „Neptūne“?
– Galime turėti geriausius pasaulio žaidėjus, bet jeigu neturėsime geros vidinės atmosferos ir „chemijos“, viskas bus labai blogai ir gerų rezultatų nepasieksime. Kai komplektuoji komandą, didelį dėmesį reikia skirti žaidėjų charakteriams. Tikiu, kad „Neptūną“ papildę ir prie klubo dar prisijungsiantys vaikinai bus būtent tokie, kokių mus reikia.
– Ankstesniuose interviu minėjote, kad didžiausią įspūdį tarp trenerių jums paliko Željko Obradovičius. Kodėl?
– Željko neabejotinai yra geriausias Europos treneris. Jis man neišdildomą įspūdį ir kaip asmenybė, ir kai specialistas. Jo treniruotės pasiruošimo sezonui etape yra labai sunkios. Krepšininkai prakaitą lieja 4 kartus per dieną. Kiekviena treniruotė yra tarsi rungtynės, niekada negali atsipalaiduoti, jeigu sezonas nesibaigė. Jo filosofija – padaryti viską, kad jo žaidėjai taptų čempionais ir tokiais gerais, kokiais tik gali būti. Jeigu esi perėjęs Željko mokyklą, tavęs neišgąsdins jokios treniruotės ar treneriai. Aš iš jo išmokau daug ir dabar stengiuosi tas pamokas perteikti jau pats būdamas treneris.
– Kaip vertinate savo mėgstamiausio futbolo klubo Splito „Hajduk“ šansus Europos lygos atrankoje?
– „Hajduk“ man visada buvo pirmoje vietoje. Buvau stadione, palaikiau klubą ir mačiau, kai jis žengia į lemiamą Europos lygos etapą. Buvome žymiai geresni už „Broendby“ klubą iš Danijos. Visi tikėjome, kad prasimušime į kitą etapą. Dabar laukia paskutinis iššūkis – Liverpulio „Everton“. Jei įveiksime anglų barjerą, žaisime pagrindiniame Europos lygos turnyre. „Hajduk“ nėra tik futbolo klubas, mums tai – religija.