Skelbiama, jog 92-ejų I. Aleksiūnaitė-Garastienė mirė naktį iš antradienio į trečiadienį.
Delfi.lt atsiprašo už anksčiau paskleistą netikslią informaciją apie V. Garasto mirtį ir reiškia gilią užuojautą šeimai ir artimiesiems.
„Amžinąjį atilsį. Buvusi sportininkė ir pedagogė Irena GARASTIENĖ (1932 05 09–2023 12 27). Trečiadienio naktį Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Petrašiūnų skyriuje, eidama 92-uosius metus, staiga mirė buvusi sportininkė, pedagogė Irena Garastienė“, – praneša krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis.
„Žinomas krepšinio treneris, LKF garbės prezidentas Vladas Garastas, antradienio vakarą aplankęs sergančią žmoną net neįtarė, kad kitos dienos rytą telefonu išgirs liūdną žinią apie Ireną.
Ji iškeliavo amžinybėn, tenai, kur prieš porą mėnesių buvo palydėta velionės sesuo Gražina Pranckevičienė, o 2022-ųjų rugsėjį – staiga Vokietijoje miręs sūnus Virginijus. Jį amžiams priglaudė Petrašiūnų kapinės, kuriose bus palaidoti ir mamos palaikai.
Irena Aleksiūnaitė, Žemaitijos dukra iš Tryškių, Vilniaus pedagoginiame institute baigė aukštuosius fizinės kultūros ir gamtos mokslus, buvo aktyvi sportininkė, sprinterė. 1950 ir 1951 metais Irena tapo Lietuvos 100 metrų bėgimo čempione. Biržuose ji buvo Sporto mokyklos direktorė, trenerė, Kaune – tuometinės keturiasdešimtos vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Sostinėje, dar būdama studentė, susituokė su Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute studijuojančiu lengvaatlečiu ir krepšininku Vladu Garastu, su kuriuo laimingai išgyveno 66 metus.
Skaudžią netekties valandą nuoširdžią užuojautą žodžiais ir mintimis siųskime velionės broliui kauniečiui Regimantui Aleksiūnui ir jo šeimai, jautriam Irenos vyrui Vladui Garastui, dukrai Jolantai ir jos šeimai, vaikaičiams, Kaune gyvenančiam Rokui, Klaipėdoje – Vladui, Vilniuje – Valdui, Paryžiuje – Dovilei.
Irena ir Vladas Garastai sulaukė ir keturių provaikaičių – Evos, Katalėjos, Kajatanos, Klojos. Žemiška Irenos Garastienės kelionė baigėsi, tačiau jos dvasia – gyva ir liko šalia artimųjų, kurie visada prisimins savo mylimą žmoną, seserį, mamą, močiutę, promočiutę... Gyvenimo ratas nesustoja“, – rašo V. Mačiulis.
