„Taip, tenka ir dabar sugrįžti į mokyklą. Ten buvau ne vieną kartą, švenčių, renginių ar socialinių akcijų metu. Mane iš komandos siunčia kaip atstovą į savo mokyklą, o ten tikrai smagu sugrįžti ir pasižiūrėti, kaip sekasi mokykloje vis dar dirbantiems kai kuriems mokytojams, kaip pasikeitė pati mokykla“, – apie ryšį su mokykla ir šiomis dienos pasakojo P. Jankūnas.
Krepšininkas prisipažino, kad mokykloje nebuvo pats geriausias moksleivis kalbant apie mokslo rezultatus, tačiau, P.Jankūno teigimu, teigiamų pažymių krepšininkas turėjo daugiau nei neigiamų. Kauno VDU „Rasos“ gimnazijoje mokslus krimtęs žalgirietis teigia, jog ir su mokytojais niekada nesipyko.
„Buvo daug gerų mokytojų, blogų kaip ir nebuvo, nes dabar supranti, kad visi tau norėjo padėti. Auklėtoja Danutė Narbutavičienė buvo gera, turėjome ir linksmą fizikos mokytoją, kuris įdomiai vesdavo pamokas. Daug gerų mokytojų ir nenorėčiau išskirti tik dalies jų. Niekada neturėjau jokių pykčių su mokytojais“, – kalbėjo 205 cm ūgio krepšininkas.
Paklaustas, kokią specialybę P. Jankūnas būtų pasirinkęs, jei ne sėkmingai susiklosčiusi profesionalaus krepšininko karjera, žaidėjas atskleidė, jog žingsnis po žingsnio siekęs savo tikslo krepšinio aikštėje į kitas profesijas jis nesidairė. Kaip bebūtų, krepšininkas pripažino ir mokyklos naudą augant kaip asmenybei.
„Nuo mažens svajojau būti krepšininku ir man pavyko. Viskas klostėsi nuosekliai ir per daug nereikėjo galvoti, kuo reikėjo būti, – teigė komandos kapitonas. – Daug išmokau, mokykloje įgavau žinių, užaugau kaip asmenybė. Mokykla suformuoja tave kaip žmogų. Manau, kad mokyklos dėka tapau išprusęs ir tai svarbiausias dalykas.“