Jose savo svarų žodį gali tarti ir nacionalinės komandos žaidėjai, kurie, beje, prieš trejetą metų pasisakė už to paties D. Adomaičio, o ne Rimo Kurtinaičio ar kito stratego kandidatūrą.
Visgi Dainiui taip ir nepavyko palikti savo auksinio, sidabrinio ar bronzinio pėdsako Lietuvos krepšinio istorijoje – jo kariauna ir Europos, ir pasaulio čempionate liko toli nuo podiumo, tik devinta.
Ne pageidavimų ir ne pasiteisinimų koncertas
„Manau, kad į žaidėjų nuomonę bus atsižvelgta. Vis tiek ne pirmą vasarą atvažiuojame, tam ji būna paskirta. Čia visų mūsų rinktinė, todėl taip būtų teisingiausia. Žiūrėsim, gal ir turėsim favoritą“, – paklaustas apie naujojo vedlio rinkimus sakė rinktinės lyderis Jonas Valančiūnas.
Tačiau ne visi mūsų šalies krepšinio ekspertai sutinka su tuo, kad žaidėjų balsas turėtų daryti įtaką tokiam svarbiam LKF sprendimui – tuo labiau, kad jau turime ir nebūtinai pačių sėkmingiausių tokio precedento pavyzdžių.
„Žinote, čia – ne pageidavimų koncertas ir žaidėjai turėtų tai suprasti. Juk jie atvažiuoja ne sau reklamos darytis ar geriau pasijausti, o gerai žaisti. Negali būti jokio „patinka-nepatinka“. Jei atvažiavęs teisinsiesi, kad aukoji savo laisvą laiką, tai geriau nevažiuok ir neieškok priežasčių.
Svarstydamas, kas gi galėtų perimti rinktinės vairą, T. Pačėsas pavardžių išskirti nenorėjo, bet teigė, kad dėl to problemų neturime.
„Turime trenerių, kurie yra pajėgūs vadovauti. O gal ir pats Dainius nuslūgus emocijoms dar persigalvos – juk yra buvę jau visokių tų situacijų“, – tikino jis.
Tuo metu lažybų bendrovės lenktynių lyderiais laiko Kazį Maksvytį ir Darių Maskoliūną, o rimčiausiais jų persekiotojais – Rimą Kurtinaitį ir Kęstutį Kemzūrą.
T. Pačėsas neslėpė apmaudo dėl trumpo mūsiškių pasirodymo pasaulio čempionate, kurio neatpirko žaidimo grožis.
„Faktas nenuginčijamas: rezultatas – devinta vieta – neatspindi mūsų norų, vilčių ir tikėjimo. Niekas mūsų netriuškino, buvome kažkur šalia ir galėjome būti sėkminga komanda. Bet jau kelinti metai iš eilės ja netapome – pralaimime dėl objektyvių priežasčių, nes viską visada nurašyti ant teisėjų ar sėkmės trūkumo sudėtinga.
Man, kaip treneriui, nesvarbu, ar mes gražiai laimėsime, ar negražiai, kiek dėjimų atliksime per rungtynes ar kiek tritaškių įmesime, svarbiausia, dėl ko eini žaisti, tai pergalė. Mūsų tikrąjį pajėgumą parodo tai, kur esame – turime galimybę užsikabinti medalį ar ne. Todėl teisinga ieškoti kelių į pergalę, o ne žaisti akiai malonų ir gražų krepšinį, bet pralaiminėti“, – tvirtino jis.
Tritaškių badas ir snaiperis, marinuotas ant suolo
Stipriausiųjų šešioliktuke finišavusi Lietuvos komanda įgijo bilietą į vieną iš keturių olimpinių atrankos turnyrų, kurie vyks kitą birželį, tačiau prasibrauti į Tokijo žaidynes, kurios mūsų krepšininkams būtų aštuntos iš eilės, lengva bus, ypač jei jie nepradės šaudyti tritaškių.
Tarp visų pasaulio čempionato dalyvių lietuviai liko viso labo 28-i pagal tritaškių taiklumą, kuris nesiekia nė 30 procentų – 23 iš 84 bandymų (27,4 proc.). Vienas Corey Websteris iš Naujosios Zelandijos (24/44) per įmetė daugiau tritaškių nei visas Lietuvos rinktinės dvyliktukas, kuris nenusileido tik Kinijai (26 proc.), Senegalui (26 proc.), Puerto Rikui (25 proc.) ir Filipinams (24 proc.).
„D. Adomaitis visąlaik pasižymėjo tuo, kad jo komandos noriai mėtė tritaškius – ir „Rytas“, ir „Neptūnas“, ir „Juventus“. Todėl manau, kad tai yra padiktuota to, kokius mes žaidėjus turime. Tik gal nebuvo to balanso tarp atakų po krepšiu ir ties perimetru, nors tikrai gerą formą ir taiklumą demonstravo Lukas Lekavičius, Marius Grigonis, tas pats Mantas Kalnietis“, – stebėjosi T. Pačėsas.
„Kurių velnių reikėjo vežtis šį snaiperį ir marinuoti jį ant suolo?!“, – savo feisbuko paskyroje piktinosi TV komentatorius Vaidas Čeponis, kalbėdamas apie Roką Giedraitį, kuris iš žaidimo taip ir neatsidarė, nors prieš išvykstant į Kiniją buvo itin giriamas.
„Mes norime turėti vieną išreikštą snaiperį-metiką ir Rokas toks yra, jis tai jau įrodė ir ALBA gretose. Kai norime žaisti su dviem dideliais, Rokas yra labai tinkamas tiek trečioje, tiek ir antroje pozicijose“, – po vieno kontrolinio mačo tikino D. Adomaitis.
Visgi šio savo ginklo svarbiausiose kovose jis taip ir neišsitraukė – vietoje Roko, tritaškius Drakono šalyje gausiausiai laidė Mantas Kalnietis (7/19, 37 proc.), Jonas Mačiulis (5/13, 38 proc.) ir Mindaugas Kuzminskas (3/11, 27 proc.).
„M. Kuzminsko forma buvo banguojanti, o R. Giedraitis apskritai beveik nežaidė, tai sunku pasakyti, kaip jis būtų padėjęs savo tritaškiais. Bet mes turėjome žaidėjų, galinčių įmesti“, – įsitikinęs T. Pačėsas.
Kuzminsko šešėlis ir Jankūno plytos
Trūko ne tik lietuviškų tritaškių salvių. Kažkur prapuolė ir vienu rinktinės lyderių turėjęs būti M. Kuzminskas. 2017-ųjų Europos čempionate po 15,3 taško į varžovų krepšį vertęs Kuzia šį kartą tenkinosi tik 7 taškų vidurkiu, o ir tą užaugino žaidimas į vieną krepšį su Senegalu, Kanada bei Dominikos Respublika, prieš kurią jis smaginosi net 27 minutes.
O itin svarbiose akistatose su australais ir prancūzais Mindaugas bendrai tesukrapštė 3 taškus ir minus 1 naudingumo balą, ant parketo praleidęs po mažiau nei 10 minučių – tai tikrai ne olimpinis Pirėjo „Olympiakos“ naujoko pasirodymas.
„Puolėjas galbūt perdegė ar neatlaikė įtampos. Panašu, kad buvo nepatenkintas, kad mačuose su australais ir prancūzais gavo mažai žaidimo laiko“, – užsiminė apie galimą puolėjo trintį su rinktinės treneriais V. Čeponis.
Tikrojo M. Kuzminsko, ne mažiau nei D. Motiejūno, šioje rinktinėje pasigedo ir treneris Tomas Purlys.
„Man labai gaila, kad šitoje rinktinėje neatsirado vietos M. Kuzminskui. Nelįsiu į žaidėjo vidų ir nepasakysiu, kodėl taip atsitiko, čia gal kažkada vėliau tai išeis į viešumą. Bet atvirai pasakius, aš netikiu, kad Mindaugas yra vertas tik tiek minučių, kiek jis gavo dabar“, – stebėjosi jis.
T. Purlys atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo išnaudota stipriausia OLY puolėjo pusė – žaidimas trečioje pozicijoje.
„Man pritrūko M. Kuzminsko šioje pozicijoje. Jis yra inteligentiškas krepšininkas, kurį aš galbūt palyginčiau su kokiu Artūru Karnišovu, kurio niekada neįsivaizdavau žaidžiant ketvirtu numeriu. Jis buvo grynai trečias, nefizinis, nekontaktinis, su geru prasiveržimu, žaidimu vienas prieš vieną, tolimu metimu. M. Kuzminsko žaidimo stilius irgi kažkiek panašus į Artūro. Ir nors Mindaugas turi ūgį, jis tikrai nemėgsta grumtis po krepšiu“, – teigė SKM treneris.
Pristigo ir taiklių Pauliaus Jankūno firminių metimų, kuriuos Kauno „Žalgirio“ gretose jis realizuoja tarsi robotas. Pauliaus pataikymas Kinijoje buvo tiesiog siaubingas – 4 iš 18, nors didžiąją dalį tų metimų jis atliko būdamas visiškai laisvas, kai varžovų aukštaūgiai nė nesivargino prie jo priartėti.
Ne visada naudingai baigėsi ir P. Jankūno provokacijos – kaip ir tą kartą, kai po incidento su Nando de Colo, kilusio mūsiškių atakos metu, prancūzai surinko 5 taškus, o mes tik 3. Šis dviejų taškų deficitas vėliau tikrai nepadėjo lietuviams taškas į tašką vykusių rungtynių pabaigoje.
Pasiteiravus, kodėl Lietuvos rinktinė jau trečiame turnyre iš eilės nepakyla aukščiau 7 vietos, T. Purlys akcentavo nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes.
„Sutikime, kad burtai nebuvo labai sėkmingi mums. Gerai, Kanada neatsivežė labai daug žaidėjų, bet vis tiek nebuvo silpna. Tada mes gavome Australiją, kurios vertę įrodė pergalė prieš JAV, o jai pralošėme tik keletu taškelių. Na, ir kovojome su Prancūzijos rinktine, kuri tikrai pajėgi. Tai pasakyti, kad sužaidėme labai blogą čempionatą aš nedrįsčiau. Dešimtuko gal ir neduočiau, bet manau, kad mums pritrūko ir sėkmės“, – konstatavo jis.
Lietuvos rinktinė jau niekada nebebus tokia pati, o naujajam jos strategui iškart teks grandiozinis iššūkis – išvesti nacionalinę komandą į Tokijo olimpines žaidynes.
Kitą vasarą keturiuose tuo pačiu metu vyksiančiuose olimpinės atrankos turnyruose grumsis po 6 komandas – kelialapius į Tokiją laimės tik šių turnyrų, kurių sudėtį lems ir FIBA reitingas, čempionai.
Lietuva prieš planetos pirmenybes rikiavosi šeštoje FIBA reitingo vietoje – po JAV, Ispanijos, Prancūzijos, Serbijos ir Argentinos, taigi jų šiemet jau neapšoks. Be to, reali grėsmė, kad lietuvius nustumti žemyn dar gali ir australai (FIBA 11), tebetęsiantys savo pasirodymą Kinijoje ir atsiliekantys ne tiek ir daug taškų.
Net jeigu taip ir neįvyks, galutinis rezultatas šiame pasaulio čempionate rinktinei – pats prasčiausias istorijoje. 1998 ir 2006 m. mūsiškiai buvo septinti, 2010-aisiais – treti, o 2014 m. – ketvirti.
