„Aš nežinau, ar toks žodis kurioje nors kalboje yra išrastas. Neužtektų nė kelių žodžių, nė kelių sakinių, tai knygos verta istorija. Trumpai tariant, viskas, ką buvau pasiekęs, buvo sugriauta. Tai buvo sunkiausi metai mano gyvenime. Po to, ką teko išgyventi Chimkuose, nebenustebins niekas.
Visos tos patirtys vėl privertė pasijusti mažu vaiku, vaikų darželyje. Katastrofa. Galbūt tai yra žodis, geriausiai apibūdinantis sezoną. Neįsivaizduoju, ar tokią absurdiškų poelgių, klaidų ir keistenybių seriją būtų galima pakartoti netgi specialiai stengiantis“, – paklaustas, kaip vienu žodžiu apibūdintų antruosius savo karjeros Chimkuose metus, atvirauja J. Timma.
Kalbėdamas su latviško Delfi portalo MVP skilties redaktoriumi Ingmaru Jurisonu, vis dar be komandos esantis J. Timma nevyniodamas žodžių į vatą ir neslėpdamas emocijų dėstė mintis apie tai, kokiais metodais „Chimki“ klubas bandė „spręsti“ pernykštę finansinę krizę, ką teko patirti jam pačiam ir treneriui Rimui Kurtinaičiui – apie vidinius tokio lygio klubų reikalus taip išsamiai pasakoja retas.
Dar lygiai prieš metus „Chimki“ ekipa buvo laikoma viena iš realių kandidačių patekti į Eurolygos aštuonetą ar net ir į finalo ketvertą, tačiau viskas baigėsi tuo, kad šiuo metu klubo nebėra ne tik Eurolygos, bet ir VTB lygos dalyvių sąraše.
Kaip vyko vienas iš ryškiausių krepšinio klubų subyrėjimų per pastarąjį dešimtmetį pasakoja J. Timma.
– Jani, kaip prasidėjo visa ši įvykių grandinė?
– Pirmą sezoną Chimkuose viskas buvo gerai, nors žmonės ir netikėjo, kad galiu žaisti kartu ir rasti bendrą kalbą aikštėje su Aleksejumi Švedu. Žiniasklaida nuolat spekuliavo apie tai, tačiau realybė buvo kur kas geresnė – pasiekėme gražių pergalių Eurolygoje prieš „Fenerbahče“, „Real“, CSKA, o VTB lygos turnyre žengėme pirmoje vietoje.
Komanda buvo vieninga, o mes, žaidėjai, žinojome savo vaidmenis – kur bėgti, ką daryti. Deja, tada užėjo pandemija, sezonas nutrūko – būtent tuo metu, kai mes buvome geriausios formos. Klubo ambicijos išliko didelės, tačiau jau vėliau, sumąsčius stiprinti sudėtį, viskas ir pradėjo byrėti po dalelę į šalis.
– Daug kas sakė: pernelyg daug ego, o kamuolys tik vienas – ar sutinkate su tuo?
– O taip. Ir kažkokiu būdu niekas klube nesugebėjo „surinkti“ tų ego ir visko surikiuoti į vietas.
– Kas kėlė didžiausias problemas?
– Pirštais nebadysiu ir pavardžių nevardinsiu. Nes vaikinų būta gerų, o su daugeliu komandos užsieniečių vis dar palaikau ryšį. Nes žinote, kai sėdi duobėje, niekas geriau už tave nesupras situacijos, kaip kiti likimo draugai. Toks tarsi „anoniminių alkoholikų“ susitikimas. Trumpai tariant, komanda pernai iš karto pradėjo griūti. Nebuvo aišku, kaip mus suburti į vieną grupę, pasikeitė žaidimo stilius. Žaidėjai ėmė vieni kitus įžeidinėti, iš trenerio reikalauti daugiau minučių aikštelėje. Absoliučiai viskas ėmė strigti.
Na ir tada pats klubas ėmė ieškoti kaltų, badytis pirštais: „Tu, tu, tu ir tu – esate blogi.“ Tačiau prieš pasirašydamas sutartis klubas juk žinojo, ką įsigyja, juk nesirinko žmonių užrištomis akimis. Kažkas iš klubo netgi pasakė: „Tu visiškai perėjai į šou verslą, nebežaidi krepšinio.“
Koks šou verslas? Dar pernai buvau geras, o dabar – viskas blogai. „Per metus pasenau, pirmas žingsnis nebe toks greitas.“ Net ir to teko girdėti, ir ne tik apie save. Specifiškiausia šioje situacijoje, kad aš kalbu ir angliškai ir rusiškai, todėl visuomet buvau tarsi viduryje – tarpininkas. Amerikiečiai krepšininkai sakydavo: „Eik pas rusus ir paklausk, kas vyksta.“ O tada tie siunčia mane atgalios su savo klausimais ir replikomis.
– Turbūt visiškai logiška, kad tai, kas vyko klubo viduje, greitai ėmė atsispindėti ir rezultatuose – 10 pralaimėjimų iš eilės, kai kurie ir 20-30 taškų skirtumu.
– Vienas po kito iš komandos ėmė byrėti užsieniečiai. Pavyzdžiui, po susitikimo su treneriu vienas buvo išsiųstas į kitą komandą. Ir kai po kelių dienų jį pakvietė atgal, pats žaidėjas atsisakė: „Nebegaliu pakęsti visų šitų įžeidinėjimų. Noriu namo.“
Kitas paprašė leidimo sugrįžti į namus, klubas sutiko tai padaryti, o tada vienašališkai nutraukė sutartį motyvuodamas, kad žaidėjas pats neprisistatė atgal laiku – juk leidimas sugrįžti nebuvo užprotokoluotas (ši istorija nutiko švedui Jonui Jerebko, – red. past.). Baisūs dalykai vyko – buvo siekiama ne suvienyti, o suskaldyti komandą.
– Kas tai darė – klubo vadovybė ar treneris Kurtinaitis?
– Negaliu tiksliai pasakyti, kieno tai buvo idėja, tačiau faktas, kad ji atėjo „iš viršaus“, ne iš trenerio. Vaikščiojo visokie vadybininkai ir vadovai, nuolat kiršino, badė pirštais, skundė. Na ir netrukus tapo aišku, kad tai susiję su finansais. Komandoje visi gavo pirmus du atlyginimus, o vėliau niekas pinigų taip ir nebesulaukė.
Bet pagal sutartis viskas yra taip – jeigu atlyginimas vėluoja 45 dienas, tu gali keliauti kur tik nori. Taigi, kai prabėgo 45 dienos be algos, beveik visi užsieniečiai parašė prašymus būti išleisti namo. Būdamas lojalus komandai, aš pagalvojau – kol kas nebėgsiu, galbūt viskas išsispręs, juk čia esu antrus metus. Laukiau, laukiau, bet per tą laiką komandą paliko vienas žaidėjas po kito. Galų gale, likome trys legionieriai (J. Timma, Errickas McCollumas ir Jordanas Mickey, – red. past.).
– Sausio viduryje, po ilgai trukusios gandų serijos, komandoje pasikeitė treneris – atleistą Rimą Kurtinaitį pakeitė Andrejus Malcevas.
– Čia dar viena istorija. Kaip aš suprantu, trenerio atleidimas buvo atliktas be svarbiausio klube žmogaus pritarimo. Nes Kurtinaitis buvo žmogus, į Chimkus pritraukęs investicijų, rėmimo. Jeigu kapstysi, čia gali nusikapstyti labai labai giliai. Tačiau nenoriu to daryti, nes situacija ir detalės gali būti pernelyg jautrios. Bet kuriuo atveju, Rimą pakeitė. O iš likusių užsieniečių vienas užėmė įžaidėjo, o kitas – vidurio puolėjo poziciją.
Daugiau alternatyvų šiose pozicijose nebuvo, nes visi likę krepšininkai buvo 2,3 ir 4 numeriai. Taigi, klubas nebegalėjo leisti sau terorizuoti likusių dviejų žaidėjų, nes kažkokios komandos visgi reikėjo, nepažaisi be įžaidėjo ir „centro“. O aš likau žmogumi, kuris atsidūrė keistoje pozicijoje. Juk nieko baisaus nenutiks, jei Timma įsižeis ir vėliau padarys kokią kvailystę. Tuomet bus galima staigiai nutraukti kontraktą, sutaupyti pinigų. Taigi, toliau ėmiau jausti, kad kažkas vyksta man už nugaros ir ilgainiui žaidžiau vis mažiau ir mažiau.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui rungtynėse su Krasnodaro „Lokomotiv“, kur lietuvis Mindaugas Kuzminskas žaidė trečioje – lengvojo krašto puolėjo pozicijoje, ir prieš kurį aš esu daug žaidęs tiek rinktinėje, tiek klubuose, jis pradėjo susitikimą starto penkete, o aš likau ant suolo. Tada buvau išleistas, tačiau svarbiausiais momentais ir vėl sėdėjau. Mindaugas per tą laiką pelnė 24 taškus, o „Lokomotiv“ laimėjo paskutinių sekundžių metimu – 92:90.
Dar buvo vasaris, nusprendžiau pasikalbėti su klubo generaliniu vadybininku ir treneriu. Mano pozicija buvo aiški – aš jums padedu nereikalaudamas atlyginimo dabar, stengiuosi, tačiau jeigu jūs nerandate man vietos aikštėje, aš noriu išvykti.
Noriu tuojau pat, nes man svarbiausia – žaisti. Sulaukiau kaltinimo, kad žaidžiu be energijos, bet patikino, kad esu klubui reikalingas. Tuomet ir pasakiau, kad jeigu tikrai toks esu, pageidauju pradėti rungtynes tarp starto žaidėjų ir nebūti mėtomas po minutę čia ar čia. Dar praėjusį sezoną žaidžiau po 30-35 minutes, o dabar vyksta tokie dalykai. Dar kartą patikino, kad viskas bus gerai.
– Kuo viskas baigėsi?
– Kitos rungtynės vyko po kelių dienų. Likus 40 minučių iki susitikimo starto penketas dar buvo nepaskelbtas, jau atrodė keista. Niekas nežinojo, kas pradės susitikimą. Tik likus minutei iki startinio švilpuko treneris ėmė rodyti pirštu, kas eina žaisti, o mane tiesiog sąmoningai praleido. Tą akimirką aš tiesiog atsikėliau ir išėjau į rūbinę. Padariau viską sąžiningai, nenorėjau jokių povandeninių srovių, pasakiau, jog galiu išvykti, jeigu nesu reikalingas, du kartus buvau patikintas, kad gausiu žaidimo laiko.
Gerai, būčiau supratęs net ir tai, jei prieš rungtynes man kažkas būtų paaiškinęs, kokia situacija, kad kilsiu nuo suolo ir vėliau turėsiu progą. Tačiau jie vėl pademonstravo, kad negerbia ne tik krepšininkų, bet ir apskritai žmonių. Taip jaučiausi. Rūbinė, dušas, namai. Per kitas dienas vienintelis Aleksejus Švedas man paskambino, tiesiog ne klubo, o savo paties iniciatyva. Savaitę truko tyla, kol supratau, kad negaliu be krepšinio.
Pats paskambinau „Chimki“ direktoriui ir pasiteiravau, ar galiu sugrįžti. Man atsakė, kad jis turi pasikonsultuoti – „ar man bus leista tai padaryti.“ Su kuo konsultuotis? Įsitraukė ir agentas, o netrukus paaiškėjo – treneris nebenori leisti man dalyvauti treniruotėse. Bandžiau susisiekti su pačiu Malcevu, kol galų gale sulaukiau atsakymo: „Pasiteirausiu komandos, ar ji pati nori matyti tave.“
– Kaip jautėtės tuo metu?
– Jaučiausi gerai, nes žinojau, kad komandoje neturiu konfliktų. Visus rusus vaikinus pažįstu beveik pusę gyvenimo, esame geri bičiuliai, problemų nebekils. Bet po kelių valandų treneris vėl man parašė ir dar kartą pasiūlė pabendrauti su agentu. Iš jo ir sužinojau, kad „komanda tavęs matyti nebepageidauja.“ Tada ir pradėjau giliai galvoti, kas čia atsitiko ir, svarbiausia, kodėl?
Tokia tiesiog buvo realybė. Žaidėjai, kurie sezono pradžioje bandė įtikinti Kurtinaitį suteikti jiems žaidimo laiko aikštėje, kuriems padėjau patarimais, o dabar smogė peiliu į nugarą. Daug kartų bandžiau įsisąmoninti, kodėl taip buvo, tačiau galų gale kaltinti galiu tik patį save. Toks buvo mano pasirinkimas. Tačiau po šio įvykio vienintelis žmogus iš „Chimki“ komandos žaidėjų rusų, su kuriuo dar bendrauju, liko Aleksejus Švedas. Likusiems aš nepasakiau nė žodžio.
– Tada ir išvykote į JAV?
– Taip. Nemeluosiu, kad buvau šokiruotas. Buvo skausminga, nemalonu. Ramiai galėjau palikti komandą dar sausį, kai visi suprato, jog pinigų klube nebėra. Turėjau pasiūlymų iš Turkijos, iš dar vieno Eurolygos klubo, bet tuomet manęs netgi nepaleido, nes nebuvo sutvarkyti formalumai. Jau tada nieko nesakiau, tylėjau, nusprendžiau pasilikti ilgiau, o jie nusprendė elgtis savaip. Neklauskite kodėl – aš konkrečiai nežinau. O vėliau įvyko štai kas.
– Taigi iki galo taip ir neaišku, kas tampė virveles visoje šioje situacijoje?
– Aš manau, kad jie kažkuriuo metu suprato, jog sezonas yra nurašytas ir ateina laikas optimizuoti išlaidas. Kokiais metodais, nesvarbu. Kaip ir minėjau, vienas legionierius jau buvo išvykęs, vienas – išmestas, ir nors jis iki šiol derasi dėl kompensacijos, abejoju, ar ją kada nors gaus.
Dalis išvyko namo iš karto po 45 dienų, kai tai buvo galima padaryti negavus pinigų. Problemų čia buvo ir dėl to, kad dalis žaidėjų tiesiog ilgai nebuvo matę savo šeimų, nes klubo vadovybė to nesuorganizavo. Skirtingai nei kitur. Na, o toliau buvau aš – dar vienas kandidatas, kurį reikėjo kaip nors išprovokuoti, bandyti išvengti teismų.
– Ar buvote geros sportinės formos?
– Taip, buvau geros sportinės formos. Ir sezono pradžioje žaidžiau tas pačias 30-35 minutes, iki gruodžio vidurio. Bet, kaip ir pasakysiu, tai buvo visiškai kita komanda nei prieš metus. Mes žaidėme itin statiškai, kamuolys nesisuko, pačiu bukiausiu būdu puolėme oponentų krepšį, be jokio kūrybiškumo.
Eurolygoje taip nieko nepasieksi. Sunku pasakyti, kodėl viskas taip pasikeitė per metus. Manau, kad nereikėjo daryti šitiek permainų komplektuojant komandą. Štai „Anadolu Efes“ daug metų rėmėsi ta pačia sudėtimi ir galų gale pasiekė savo. Žaidėjai žino sistemą, žino, kur bėgti. O čia viskas buvo priešingai – krepšininkai nesijautė savo odoje, savo ritme. Tiesiog bėgiojo iš vienos aikštės pusės į kitą.
– Ar sudėtį formavo pats Rimas Kurtinaitis?
– Manau, kad jis tai darė kartu su generaliniu vadybininku ir prezidentu. Negaliu pasakyti, kaip viskas vyko tame klube – jame tiesiog viskas vyko blogai.
– Kalbėjotės su Rimu apie savo vaidmenį komandoje? Ar tą patį bėgiojimą iš kampo į kampą.
– Su Rimu išsaugojome puikius santykius. Tai yra treneris, kuris visuomet pasako, kas vyksta ir nerezga intrigų už nugaros. Ko paklausi, apie tai ir gausi atsakymą. Jis pasakys, ar žaisi starto penkete, ar būsi pakaitinis, jis nekabins tau makaronų ant ausų kažkokiais nekonkrečiais teiginiais, tiesiog norėdamas, kad atstotum, o vėliau galėtų daryti savo. Tai buvo jo didžiausias privalumas – Kurtinaitis visuomet kalbėjo!
Tačiau ne visi komandoje norėjo jį išgirsti. Ir jeigu bent vienas žaidėjas aikštėje neklauso nurodymų, viskas griūna. Nepasakysiu nė vieno blogo žodžio apie Rimą. Praktiškai vien dėl jo ir nuvykau į Chimkus, jis manęs ten laukė, suteikė pasitikėjimo, padėjo vėl pajusti žaidimą. Tačiau kai viskas pradėjo byrėti į šipulius, net ir jam buvo sunku psichologiškai atlaikyti atsiradusį spaudimą, surinkti visas dalis. Jo atleidimas man atrodė kaip verdiktas: viskas, šis sezonas klubui yra oficialiai baigtas.
– Vis dar esate be klubo. Koks jūsų ryšys su krepšiniu buvo po visos tos nemalonios patirties?
– Po to, kai man neleido sugrįžti į komandą, po visų tų trinčių tarp rusų, amerikiečių ir trenerių, po neteisybės sakymo ir melo... Taip, aš jaučiausi perdegęs. Krepšinio nežiūrėjau nė per televizorių, negalėjau nė girdėti to žodžio, mane pykino.
Net neįsivaizduoju, su kuo tai palyginti. Galbūt su žmogumi, kuris visą gyvenimą vairuoja automobilį ir tada patenka į rimtą avariją. Tada būna nelengva vėl sėstis už vairo ir grįžti į kelią. Taigi, nuvykęs į JAV aš kamuolio į rankas ilgą laiką neėmiau. Bėgiojau, plaukiojau. Dariau viską, išskyrus krepšinio žaidimą. Negalėjau netgi pažiūrėti į kamuolį. Dabar jau geriau.
– Kuo baigėsi visa istorija su „Chimki“, finansiniai klausimai?
– Pasiekėme tam tikrus susitarimus, tačiau daugiau kalbėti apie tai nenoriu. Norisi padėti galutinį tašką ir tai pamiršti. Buvau geras iki paskutinės akimirkos, negrasinau, nėjau į teismus, bandžiau susitarti humaniškai. Sakiau taip – žaidžiame, o kai jau galėsite atsiskaityti, atsiskaitysite. Galų gale paaiškėjo, kad buvau tiesiog pernelyg patiklus.
Dabar nebesvarbu, pagrindiniai klubo rėmėjai rado finansų ir su manimi atsiskaitė. Prieš juos tikrai reikėtų nukelti kepurę. Įsivaizduokite, dešimt metų remti klubą, kuris taip ir nelaimėjo nieko rimtesnio (juokiasi). Žinote, aš čia ir sustosiu, nes jeigu nesusilaikysiu, baigsis blogai... Palikime tai knygai, nes dar turiu daug ką pasakyti apie šį klubą.