Tik per artimiausią mėnesį patiesus juos visus – „Gran Canarią“, „Bayern“, „Maccabį“, „Daruššafaką“ „Olympiakos“ ir „Real“ – žalgiriečiai galėtų išlipti į atkrintamųjų krantą.
Pernai per visą Eurolygos sezoną iškovoję net 22 pergales (18 – reguliariajame sezone ir 4 – atkrintamosiose) šiemet „Žalgirio“ vyrai dar nė neįpusėjo šio rezultato, nors jau kapstosi finišo tiesiojoje.
Žaidėjų traumų nukankintas Šarūnas Jasikevičius liūdnai juokauja, kad šią savaitę į aikštę gali tekti mesti ir asistentus – Darių Maskoliūną bei Tomą Masiulį.
Praėjusį sezoną viskas buvo kitaip: „Žalgiris“ pataikė su pirkiniais, išvengė rimtesnių sveikatos problemų, plėšė pergales metimais su sirena ir po 24 turų – tiek, kiek sužaista ir dabar – jau praktiškai turėjo bilietą į TOP-8 savo kišenėje.
Šį sezoną – viskas atvirkščiai: vietoje 15/9 pergalių ir pralaimėjimų grafoje žaliai-balti turi 9/15, o aukštą 4-tą vietą turnyro lentelėje pakeitė kukli 4-ta vieta nuo galo.
Kur išgaravo tos „Žalgirio“ pergalės? Kodėl žalgiriečiai šiemet tapo minkštesni? Kaip vertinti jų užimamą 13 vietą? Ko tikėtis toliau? Ir ar realu artimiausiu metu vėl iššokti aukščiau bambos?
Pokalbis apie tai – laidoje „Krepšinio zona“ su TV komentatoriumi Vaidu Čeponiu ir treneriu Tomu Pačėsu, kurio vadovaujama Gdynės „Asseco Prokom“ ekipa 2010 m. nelauktai pateko į Eurolygos ketvirtfinalį ir ten tik po atkaklios serijos 1:3 nusileido būsimam finalininkui Pirėjo „Olympiakos“ su Linu Kleiza.
– Tomai, tai kurgi šiemet išgaravo tos „Žalgirio“ pergalės Eurolygoje?
– Mano subjektyvia nuomone, „Žalgiris“ prarado atletiškumą pirmoje pozicijoje: Kevinas Pangosas buvo daug tvirtesnis žaidėjas ir stabilesnis metikas iš toli, ypač antrą sezoną. Labai atletiškas Axelis Toupane'as irgi duodavo papildomų pliusų – gynyboje galėjo dengti nuo pirmos pozicijos iki ketvirtos.
Manau, kad šiemet pirmoje pozicijoje esame šiek tiek per minkšti gynyboje. Nėra to kontakto kūnas į kūną ir nė vieno centimetro nedavimo varžovui, ko Šarūnas Jasikevičius visada reikalauja. „Žalgiris“ tapo minkštenis.
Taip, Nate'as Woltersas yra geras žaidėjas, bet vis tiek visur galioja tas principas: arba tu mane, arba aš tave. Jis labiau yra braziliško futbolo tipo žaidėjas, kuriam nesvarbu, kiek jam įmes, nes jis pats planuoja įmesti daugiau. O „Žalgiris“ nebuvo niekada tokia komanda. Ji laimi charakteriu, nusiteikimu.
Pauliaus Jankūno žaidimas šį sezoną ir pernai yra nesulyginamas. Jis – komandos senbuvis ir lyderis visomis prasmėmis: tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Bet tai, kad jis neranda to savojo žaidimo ir nerodo jo, yra labai akivaizdu (pernai 270 taškų per pirmus 24 turus, šiemet tik 106 taškai – Krepšinis.lt).
Antano Kavaliausko traumingumas irgi nesulyginamas. Dar ir Lauryno Biručio nebuvimas... Treneris yra ribotoje rotacijoje ir ieškojimų kelyje, bando išspausti iš komandos ką gali. Matome, kad Marius Grigonis gavo milžinišką vaidmenį. Tikrai nematyčiau trenerip kažkokių klaidų, nes, kai tu netenki trijų-keturių žaidėjų, dar ir aukštaūgių, tau yra labai sunku.
– O ta 13-ta vieta, kurią dabar užima žalgiriečiai, net ir atsižvelgus į visas objektyvias priežastis, nėra per žema? Nes, pavyzdžiui, Vaidui tai ji labai negraži ir visai nepatinka.
– Tai Vaidui apskritai yra gražūs tik keli žmonės ir keli reiškiniai pasaulyje (šypsosi). Bet iš tikrųjų, žinote, Eurolyga yra žiauriai žiauriai stipri lyga. Reikalauti kažko... Nežinau, aš jau gal prieš tris-keturis mėnesius pasakiau, kad nieko neatsitiks, jei „Žalgiris“ nepaklius į atkintamąsias pažvelgus į tai, kaip sustiprėjo kitos komandos ir kokio lygio žaidėjus jos šiuo metu turi.
Tokioje užaugusioje lygoje pakartoti tą patį rezultatą yra labai sunku ir dar daugybę metų to gali nepavykti padaryti. Nenusiteikime, kad kitais metais mes vėl tikrai būsime tarp lyderių. Nes aš kaip ir „Ryto“ klubui, fanams bei Vilniaus miestui sakau: norint nugalėti Kauną tai bent skirkite tiek pat pinigų, kiek Kaunas skiria, o ne reikalaukite rezultato duodami dvigubai ar trigubai mažiau paramos.
Manau, kad „Žalgiriui“ tikėtis su tais pačiais resursais vėl nuveikti kažką, yra sudėtinga. Praėjusių metų rezultatas yra įspūdingas ir mažai tikėtina, kad pakartojamas. Todėl reikia nenuleisti rankų ir sutelkus miesto bendruomenę ieškoti papildomo finansavimo. Bet visos 16-a Eurolygos komandų yra labai stiprios. Ir kai kitą sezoną prisijungs dar dvi, bus dar sunkiau.
Tiesa, Eurolygoje vienu metu buvo ir 28, ir 24 komandos, todėl ta 13-ta vieta tarp jų būtų labai nebloga. Aš nedarau tragedijos iš to, nes jei pralaimima, tai visada kovojant, su veidu, su ambicija, niekam neleidžiama triuškinti „Žalgirio“. O tai yra labai svarbu.
– Vaidai, ar Tomo argumentai įtikino tave, kad 13-ta vieta – gal ir ne pati gražiausia, bet ir ne tragiška?
– Aišku, labai sunku pakartoti tą pernykštę sėkmę. Kažkada „Leicester City“ su vienu mažiausių biudžetų Anglijoje tapo „Premier“ lygos čempionu. Čia buvo stebuklų stebuklas. Taip ir „Žalgiris“: iššoko aukščiau bambos, o paskui jau varžovai kitaip ruošiasi ir kitaip žiūri į tave.
Kai komentavau „Žalgirio“ rungtynes Klaipėdoje, man taip iš šono pasirodė, kad kai kurie žaidėjai, gal tai jų psichologinės problemos, yra palūžę nuo Šaro reiklumo, rėkimo. Tomas irgi panašus treneris, kuris visą laiką šaukia ir reikalauja maksimumo. Bet tie žaidėjai juk ir taip atiduoda visas savo jėgas šimtu procentų ir aš netikiu, kad jie simuliuoja aikštėje.
– Tomai, ką duoda tas pakeltas balsas? Dar labiau mobilizuoja komandą, ją pažadina?
– Tiek stebint Š. Jasikevičių, tiek stebint mane nemanau, kad mes visada ant visų šaukiame ir iš visų reikalaujame vienodai. Kiekvienas žaidėjas yra kitoks ir su savo mąstymu, matymu bei psichologija, todėl su kiekvienu juo yra individualus bendravimas.
Tikiu, kad žaidėjo įvedimas į stresinę būseną leidžia nuveikti milžiniškus darbus. Net ir gyvenime 80-metė močiutė įvykus kokiai nors nelaimei nukelia 100 kg svorį, nes būna šoko būsenos. Todėl priartinus žaidėjus prie tokios būsenos jie ir rodo tuos rezultatus ir tą žaidimą, kurių niekas net nesitiki. Bet tai reikia padaryti neįžeidinėjant.
Antras dalykas, kurį noriu pabrėžti: žaidėjo kokybę ir klasę parodo tai, kaip jis atsispiria spaudimui – trenerio, fanų, šeimos, draugų. Krepšininkas gyvena nuolatiniame strese ir tai, kaip jis su juo susitvarko, viską ir pasako. Jei tau per didelis tresas, eini pas psichologą, o jei ir jis nepadeda, vadinasi, tai yra ne tavo lygis, nes aukščiausiame lygyje tau visą laiką reikia kovoti ne tik su varžovais, bet ir pačiu savimi.
– O, jūsų manymu, ar šiandieniniam „Žalgirio“ žaidimui netrūksta laisvės, improvizacijos, tų pačių tritaškių, netikėtų žaidėjų sprendimų aikštėje? Ar ne per daug viskas suvaržyta griežtų schemų?
– Nežinau, gal čia per daug sureikšminta yra. Treneris atlieka milžinišką darbą ir analizę, kur yra privalumai ir prioritai bei kaip laimėti rungtynes. Treneris yra pirmas žmogus organizacijoje, kuris nori laimėti, jis žino savo žaidėjų sugebėjimus ir daro viską, kad juos išanudotų. Jeigu pernai ta komanda buvo laiminti, tai normalu, kad norint pakartoti tą patį ir daroma tas pats: tu eini jau numintu, o ne bandymų keliu. Bandyti galima Lietuvos čempionate, bet ir jame kol kas sunkai sekasi.
„Žalgiris“ šiemet susiduria su didžiuliais sunkumais, nes rungtynių ir kelionių kiekis yra neįmanomas, nors ta sudėtis ir plati.
– Vaidai, pats komentavai paskutines „Žalgirio“ LKL rungtynes, kuriose kauniečiai dviženkliu skirtumu 71:81 jau trečią kartą šį sezoną neatsilaikė prieš „Neptūną“. Pats Šaras po nemalonios nesėkmės pareiškė, kad ji jo nelabai jaudina. Ar tiki tuo?
– Gavau daug piktų laiškų iš ne „Žalgirio“ fanų dėl to, kad neva teisinau pralaimėjimą nuovargiu, dideliu rungtynių skaičiumi ir tuo, kad žalgiriečiai psichologiškai pavargę nuo krepšinio. Kai būni šalia aikštės, matai. Manau, kad toks rezultatas susijęs su psichologija ir nepasitikėjimu. Bet, aišku, kad „Žalgiris“, turėdamas daugiau nei 10 kartų didesnį biudžetą, turėjo sužaisti daug geriau. Žaidėjai buvo priblėsę, akys užgesusios ir pats Šaras net nebebuvo toks emocingas, matyt, suprato, kad ir tai jau nebepadės.
– Tomai, sekmadienį „Siemens“ arenoje laukia nauja serialo „Rytas“ prieš „Žalgirį“ serija. Kaip manote, kuri komanda bus labiau motyvuota ir mažiau pavargusi po savo europinių iššūkių, kurie abiejų jų dar laukia prieš tai?
– Sunku pasakyti. Manau, kad abiems komandoms didelį antspaudą paliks būtent paskutinės jų rungtynės Europoje: atsakomasis mūšis „Rytui“ ir paskutinis Eurolygos šiaudas „Žalgiriui“, kuris, tikiu, kad laimės ir bus daug geresnės nuotaikos. Vilniečiams tai bus labai svarbus mačas. Mano manymu, abi komandos turėtų skraidyti aikštėje ir nejausti atsakomybės, nes krepšinio žaidimas yra nuo žodžio „žaisti“. Jei atsiras jų žaidime džiaugsmo, energijos ir emocijų, bus labai įdomi dvikova.
Visą laidą „Krepšinio zona“, kurioje – diskusija su V. Čeponiu ir savo karjeros zenitus prisiminusiu T. Pačėsu: apie „Ryto“ kapituliaciją Valensijoje, nepateisinamą Eimanto Bendžiau elgesį lemiamu metu ir skausmingos Chriso Kramerio traumos reikšmę vilniečių sezonui, žiūrėkite vaizdo įraše.
