Tačiau krepšinis nugali ir per trumpą laiką atgimsta A. Milono gyvenimo panorama.
1. Ultimatumas. Pastaruosius septynerius metus krepšinio treneriui A. Milonui teko gyventi nesiskiriant su lagaminu, nuolat keliaujant, todėl gimtieji Biržai, kuriuose šiuo metu tebegyvena trenerio mama, kraštietį prisiviliodavo vos dukart per metus – vasarai ir Kalėdoms. Šiemet į vaikų krepšinį sugrįžęs krepšinio specialistas teigia, kad visi gražiausi prisiminimai gimtinėje susiję su krepšiniu.
„Visa susiję su krepšiniu. Mūsų mažą miestelį garsinęs ir iškilus treneris Vladas Garastas, čia išugdyta ir nemažai gerų krepšininkų, kurie daugiausiai žaidę už (Kauno) „Žalgirį“. Pats dalyvaudavau varžybose, stebėdavau, kaip vyrai ir jaunimas žaidžia. Tas buvo smagiausia“, - tvirtina nuo septynerių metų prakaitą krepšinio treniruotėse pradėjęs lieti žinomas treneris.
Anot A. Milono, ko gero, dar lankant darželį ir žaidžiant su draugais pradėjo formuotis komandinė dvasia, kuri yra neatsiejama krepšinio dalis. Visiškai įsitraukęs į krepšinį ir treniruotes, treneris neapleido ir mokslų, nors mėgiamiausia pamoka vienareikšmiškai buvo kūno kultūra, stengėsi pažangus būti visuose dalykuose.
Mokyklą atletas baigė bene puikiai pagal tuometę penkiabalę sistemą. „Kūno kultūra buvo ir pirma, ir antra, ir trečia mėgstamiausia pamoka. Mokslai sekėsi tikrai neblogai. Aš baigiau mokyklą labai gerais pažymiais, nebuvau pats didžiausias pirmūnas, bet mano vidurkis buvo 4,72 iš 5. Kaip vaikinui, manau, tais laikais tai buvo aukštas įvertinimas“.
SKM treneris prisipažįsta, kad čia ir tėvelių nuopelnas, nes tėvų iškeltas ultimatumas tapo priemone pasistengti dėl geresnio įvertinimo. „Tėveliai sakė, arba tu mokaisi ir žaidi krepšinį, o jeigu nesimokai, tai negausi ir krepšinio. Bet visgi buvau pareigingas vaikas. Be to, jau aštuntoje klasėje žinojau, kad noriu tapti krepšinio treneriu, ir tai net esu parašęs rašinyje“.
2. Fortūna. A. Milonas pats stebisi, kad jau tuomet galvoje neturėjo jokios alternatyvos, tik tą vieną gyvenimo tikslą. Ir nežinia, ką, pasak krepšinio eksperto, būtų daręs dabar, jei nebūtų palankiai susiklosčiusios aplinkybės su stojamaisiais.
„Antro varianto neturėjau. Aišku, matyt, tai būtų buvusi kariuomenė. Tokia buvo sistema, nieko nebūtum padaręs. Todėl tai tapo dar vienu stimulu labiau stengtis. Pamenu, stojamieji egzaminai pavyko labai gerai“, - šypteli SKM auklėtinių treneris.
Rimtas požiūris į mokslus ir intensyvios krepšinio treniruotės biržiečiui neleido laiko švaistyti veltui net ir vaikiškoms išdaigoms.
A. Milonas tvirtina buvęs nepadykęs vaikas, bet be nuotykių neapsieita: „Mokyklos teritorijoje nelabai ir išdykaudavome. Kaip sportininkas buvau matomas mokykloje, tai nenorėjau ir to savo vardo gadinti. Su kiemo draugais vasarom nuotykių buvo. Būdavo, nueini ir paobuoliaut, kur nereikia, ir netyčia ne į savo sodą pataikai, iš kaimyno braškę nusiraškai... Vis dėlto vasarom su draugais mes labai daug sportuodavome, todėl stebiuosi, kiek daug laiko dabar vaikai praleidžia prie kompiuterių“.
Studijoms entuziazmo kupinas vaikinas 1980 metais pasirinko ne sostinę, o Kauną, kur paskaitas lankė buvusioje Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA, dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU).
„Kai aš stojau, man susiklostė palanki situacija, kadangi tais metais Kaune buvo būtent trenerių fakultetas, kuris ruošė krepšinio trenerius – matyt, jie turėjo kas du metus rotacijos principu kintančią studijų sistemą –, o ne kūno kultūros mokytojus, į ką orientavosi Vilniaus pedagoginis universitetas. Apsispręsti padėjo ir tai, kad Kaune gyveno mano sesuo“, - miesto pasirinkimo motyvus aiškina SKM treneris.
3. Pirmūnas. „Taip, 1984-i buvo gana įdomūs metai. Tais laikais tau darbo vietą paskirdavo, o kadangi studijose buvau pirmūnas, tai turėjau ir pirmumo teisę pasirinkti, kur važiuoti dirbti. Buvau kryptingas moksliukas, kuris norėjo gauti kuo daugiau žinių. Matyt, nuo mažumės norėjau būti geriausias tame, ką darau“, - apie pirmus žingsnius svajonės link pasakoja su pagyrimu universitetą baigęs A. Milonas.
Krepšinio specialistas, paklaustas kodėl pasirinko ne kokią kitą sporto šaką, o būtent krepšinį, šmaikštauja. „Čia tradicijos. Paprasčiausiai tradicijos pasufleravo pasirinkimą, nes Biržai, kaip žinia, garsėjo dviem dalykais: krepšiniu ir alumi. Tad, kai buvau vaikas, tebuvo vienas pasirinkimas“.
Krepšinio pradžiamokslį A. Milonas išėjo pas krepšinio trenerę, V. Garasto žmoną Ireną Aleksiūnaitę – Garastienę. Nuo pirmos treniruotės, anot atleto, krepšinis įtraukė ir nebepaleido. 1984 m. studijas baigęs ir krepšinio trenerio specialybę įgijęs jaunuolis laikinąją sostinę iškeitė į Vilnių.
4. Kompromisas. Būtent Vilniuje ir prasidėjo A. Milono, kaip krepšinio trenerio, karjera. Sprendimas kraustytis į Vilnių buvo paremtas kompromisu su žmona.
„Buvo gana linksmas įvykis. Mudu su žmona esame klasės draugai, nuo mokyklos suolo draugavome, kol būdami dvidešimties nutarėme kartu kurti šeimą. Pasirinkimas, ką dabar daryti, tada buvo svarbus klausimas ir jai, ir man. Mane institutas norėjo siųsti į Radviliškį, tačiau žmona, aišku, buvo prieš. Sakė, kad kiekvienas sau turime ieškoti geriausių sąlygų, nes kitaip išyra šeima, jei pasirenkame važiuoti dirbti į skirtingus miestus. Teko ieškoti kompromiso“,- prisimena svarbią šeimos akimirką treneris.
Tądien, A. Milono teigimu, kuomet buvo tvirtinami paskyrimai, taip jau nutiko, kad vienas draugas, šiandien žinomas Lietuvos krepšinio treneris Rimantas Grigas, užuot važiavęs dirbti į Vilnių, pasirinko Jonavą ir tokiu būdu į Vilnių dirbti išvyko A. Milonas su žmona.
„Tai praktiškai buvo sprendimas, priimtas per penkias minutes. Ir viskas toliau kaip kortos susidėliojo“,- linkteli galvą „SKM-99“ pagrindinę vaikinų komandą treniruojantis krepšinio specialistas.
5. Mergaitės. Pradžia buvo kupina iššūkių. Pradėjus dirbti Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM), teko krepšinio pradmenų mokyti ne tik berniukų, bet ir mergaičių grupes. Tačiau jau po dvejų metų, pasak A. Milono, treneris direktoriaus pavaduotojo paprašė, jei tik bus galimybė, jam mergaičių grupių nebeskirti – nepavyko rasti bendros kalbos.
„Atsižvelgus į mano prašymą, pradėjau krepšinio mokyti tik berniukų grupes. Įgijau daug praktikos ir patirties dirbdamas su treneriu Raimundu Kairiu, buvau jo asistentu ir pats tuo pačiu mokiausi naujų dalykų. Ką gi, ir taip aštuoneri metai prabėgo Vilniaus krepšinio mokykloje, o tada – Šarūnas Marčiulionis...“ ,- prisiminimais apie karjeros pradžią dalinasi A. Milonas.
6. Akademija. 1992 metais, SKM trenerio teigimu, krepšininkas Š. Marčiulionis, jau pradėjęs karjerą NBA, su A. Milonu pasidalino savo idėja atidaryti krepšinio mokyklą.
„Su Šarūnu bendravimas prasidėjo jam dar žaidžiant Vilniaus „Statyboje“, kai su vaikais turėjome treniruotes toje pačioje salėje. Jis matė, kaip aš dirbu. Per savo patikėtinį Šarūnas paklausė manęs, ar vedu treniruočių užrašus ir ar galiu parodyti. Tad nusiunčiau savo užrašus į Ameriką ir po kiek laiko gavau įvertinimą. Išties buvo labai smagu, kad taip įvertino, rašė, kad čia fantastika, labai gerai dirbi, o aš tikrai rimtai galvoju apie krepšinio mokyklą. Ir sulaukiau pasiūlymo, ar norėčiau ten dirbti“, - istorija apie pirmojo trenerių štabo formavimą Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje (ŠMKA) dalinasi treneris A. Milonas.
Prasidėjo naujas etapas ir nauji galvosūkiai. „Tai buvo didžiulė dilema“, - įsitraukia į pasakojimą pašnekovas. – Nuo ko pradėti? Tai buvo privati struktūra, nuo nieko nepriklausoma, nežinojai, kiek ji gali gyvuoti. Mes du, iš VKM atėję treneriai, jau buvome užsiauginę šiokį tokį vardą, su vaikais išlošę pergales čempionatuose Lietuvos mastu. Bet kartu su kolega Vytautu Poteliūnu nusprendėme rizikuoti ir pabandyti. Kūrimo procesas įsibėgėjo ir išaugo iki labai rimto projekto.“
ŠMKA A. Milonas užsiliko ilgam – berniukus krepšinio mokė 15 metų, per kuriuos išugdė krepšininkų papildymą ir Lietuvos rinktinei – Simą Jasaitį ir Martyną Gecevičių. Treneris atvirauja, kad ligi šiol išliko labai stiprus ryšys su buvusiais auklėtiniais, dažnai tenka bendrauti laiškais ar telefonu, ar socialiniame tinkle „Facebook“.
7. Pažymių knygelės. Šiandien ne vienas jau suaugęs krepšininkas, buvęs A. Milono auklėtiniu, treneriui dėkoja. Ir ne už krepšinio treniruotėse perduotas žinias ar muštrą treniruotės metu, bet už griežtą požiūrį į mokslą.
„Ryšys tarp vaiko ir trenerio, be abejo, yra labai svarbus. Treneris vaikui turi būti autoritetu. Žinau, kad manęs daug kas bijojo. Buvau griežtas ir reiklus“, - prisipažįsta krepšinio treneris. – Bet daugelis vyrų, grįžę po studijų, pasakė ačiū, kad reikalavau, nors iš pradžių mano reiklumo nesuprasdavo, nesuprasdavo, kam čia reikia tiek mokytis. Prašydavau į treniruotę atnešti ir pažymių knygeles. Tikrindavau ir viešai sugėdindavau prieš draugus, sakydavau, gi negalima šitaip mokytis, sarmata, reikia stengtis ne tik krepšinio aikštelėje“.
8. Klajonės. Treneris galėtų vardinti ir vardinti šalis, kuriose teko lankytis kartu su vaikais žaidžiant įvairiuose čempionatuose: Kanada, Australija, Japonija – ir tai tik kelios vėliavėlės žemėlapyje.
Tačiau 2007 metai A. Milonui tapo nauju atspirties tašku krepšinio trenerio karjeroje, subrendęs kaip specialistas, vyras nusprendė vaikų krepšinį iškeisti į vyrų ir pirmoji stotelė prasidėjusiose klajonėse po Europos klubus buvo Vokietija.
„Buvimas toli nuo šeimos – tai buvo pats sunkiausias išbandymas. Tačiau jau norėjau prisiliesti prie vyrų krepšinio. Jau buvau sutaręs, kad jei iki liepos 1 dienos negaunu treniruoti vyrų komandos, tuomet važiuoju į Švediją treniruoti moterų ekipos, bet dar tos vasaros birželio pabaigoje man paskambino Šarūnas Sakalauskas ir pasakė, jog yra asistento vieta Vokietijoje ir pasiteiravo, ar važiuoju. Išvažiavau“, - prisimena krepšinio treneris.
Dvejus metus, praleistus sėkmingai dirbant Vokietijos Bremerhaveno „Eisbaren“ klube, vijo pasiūlymas užimti vyriausiojo trenerio poziciją, diriguojant Švedijos lygoje žaidusios komandos „Gothia Basket“ žaidimui.
Po dviejų sezonų, praleistų Švedijoje bei Vokietijoje, A. Milonui teko treniruoti ir Lietuvos krepšinio komandas. „Žalgiryje“ jis asistavo vyriausiajam treneriui, ir vėliau užėmė pagrindinio stratego pareigas Panevėžio krepšinio klube „Lietkabelis“.
9. SKM. Po septynerių metų, praleistų treniruojant vyrų komandas, ratas apsisuko ir vaikų krepšinis vėl prisiviliojo A. Miloną. Antrąkart žinomas krepšinio treneris gavo progą prisidėti prie naujo projekto – naujos krepšinio mokyklos Vilniuje – trenerių štabo konsultavimo bei organizavimo.
2010 metais Sostinės krepšinio mokykla pasiūlė prisijungti prie su kiekvienu sezonu didėjančio trenerių kolektyvo ir abi pusės pradėjo kartu dirbti. Tačiau, vos spėjus čia apšilti kojas, vyrų krepšinis vėl pasibeldė į trenerio duris, tad bendru sutarimu A. Milonas 2010-2011 metų sezonui išvyko treniruoti Vokietijos „Karlsruhe“ vyrų komandos. Tačiau 2013 metais treneris prie SKM kolektyvo prisijungė trejiems metams.
„Sprendimą padiktavo keletas veiksnių. Pernai, dirbant Lenkijoje, mirė mano tėtis, tad norėjau daugiau padėti ir būti arčiau mamos, kitas dalykas – pavargau per tuos šešerius metus kone kiekvieną vasarą iš naujo ieškotis darbo. Norėjau stabilumo, o ta trenerio karjera vyrų krepšinyje nebuvo tiek sėkminga, kad tave gerai žinotų. Ir žmona pavargo, bet džiaugiuosi, kad per tuos metus kartu sugebėjome išlaikyti šeimą ir per nuotolį. Ir pats pavargau nuo ieškojimų“, - atvirai apie pasirinkimą likti Lietuvoje ir grįžti į vaikų krepšinį pasakoja A. Milonas.
„Buvo išlikęs geras ryšys su SKM, sakė, kad kai atvažiuosi, visada gausi darbą. Labai malonu buvo, vėlgi savotiškas įvertinimas. Ko daugiau reikia, jeigu tave kviečia? Dirbdamas su vyrais ne kartą esu sakęs, kad nespjaunu į vaikų krepšinį ir norėčiau vėl sugrįžti. Vaikų krepšinis – ilgalaikis procesas, čia tu vaiką ugdai nuo mažų dienų, matai, kaip jis formuojasi kaip žaidėjas, auga, vėliau, žiūrėk, tavo buvę auklėtiniai jau atveda savo vaikus. Tada akimirką susimąstai: „Nejaugi aš jau toks senas?“. Visada sakiau, kad dirbdamas su jaunimu pats išlieki jaunas“,- juokiasi SKM vyriausiasis treneris.
10. Titulas. Sakoma, dirbk mylimą darbą ir kasdien į jį eisi lyg į šventę. SKM vyriausiasis treneris pritardamas linkteli galvą – mat jam kiekviena treniruotė su vaikais yra kaip ta šventė. Dar smagiau, kai sunkus darbas yra pastebimas ir įvertinamas aplinkinių.
Už nuopelnus Lietuvos krepšiniui A. Milonas yra tituluotas nacionaliniu sporto treneriu bei Lietuvos nusipelniusiu treneriu, tačiau pats krepšinio ekspertas to nesureikšmina: „Nemanau, kad šie titulai buvo siekiamybė. Veikiau ne, bet tai yra mano padaryto darbo įvertinimas. Be abejo, tas pamalonina. Iš tiesų už šiuos titulus esu dėkingas savo vaikams, kuriuos treniravau. Maloniausias titulas – auklėtinių įvertinimas ir išliekantis bendravimas“.