1986-ųjų NBA naujokų biržoje Portlando „Trail Blazers“ 24-uoju numeriu pašaukė Lietuvos krepšinio legenda tituluojamą Arvydą Sabonį, tačiau net vienuolika metų anksčiau amerikiečiai naujokų biržoje paminėjo kito „sovietinio žmogaus“ pavardę. 1975-ųjų vasarą Naujojo Orleano „Jazz“ tuomet dar pagal kitokį principą vykusioje naujokų biržoje pakvietė A. Belovą.
Jaunąjai krepšinio mėgėjų kartai A. Belovo pavardė žinoma menkai. Vienu geriausių visų laikų Europos krepšininkų tituluojamas rusas gimė prieš beveik 65-erius metus – 1951-ųjų lapkričio 9-ąją tuometiniame Leningrade. Iki dviejų metrų išstypusio jaunuolio karjera vystėsi žaibiškai. Būdamas 16-os jis jau buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos rinktinę, 17-os su nacionaline sovietų komanda keliavo į turnė po JAV, o 1969-aisiais Neapolyje jau galėjo puikuotis Europos čempiono titulu.
1972-aisiais A. Belovo karjera pasiekė piką – iš panosės kartu su Modestu Paulausku amerikiečiams nugvelbęs aukso medalius, jis trumpam tapo vienu iš labiausiai aptarinėjamų žmonių JAV, o Sovietų Sąjungoje savo žvaigždę žmonės buvo pasirengę nešioti ant rankų.
Skandalingasis Miuncheno olimpinių žaidynių finalas aprašytas ir analizuotas įvairių šalių sporto žiniasklaidos, todėl iš naujo grįžti prie sensacingos istorijos neverta. Aišku tik tiek, kad pralaimėjimo (50:51) amerikiečiai niekada nepripažins. Manantys, kad teisėjai atėmė iš jų pergalę leisdami sužaisti keletą papildomų sekundžių, JAV krepšininkai sidabro medalių neatsiėmė iki šiol – jie guli Lozanos saugykloje Šveicarijoje. Kur kas rečiau prisimenama liūdna tolesnio A. Belovo gyvenimo istorija.
Pergalinga A. Belovo vinis į JAV rinktinės karstą sukėlė tikrą ažiotažą. Nors amerikiečiai palaikė savus, išvaizdus 21-erių jaunuolis ir už Atlanto rado gerbėjų būrį. Rusijoje kurį laiką sklandė pasakojimas, kad viena krepšininko išvaizda ir talentu susižavėjusi amerikietė netgi atskrido į Leningradą ir pasiūlė sportininkui tapti jos vyru, tačiau A. Belovas atsisakė. Visgi tai – tik pikantiška ir faktais nepativrtinta istorija, kuri laikui bėgant nugrimzdo užmarštyje.
A. Belovo gyvenima apžvelgę Rusijos žurnalistai išskiria kitą, kur kas graudžiau skambantį jo gyvenimo aspektą – nelaimingą krepšininko meilę. Į akį sportininkui krito viena Leningrado gražuolė, kurią A. Belovas netgi ketino vesti. Tam nutikti nebuvo lemta. Kol krepšininkas keliavo po užsienio šalis, gražuolė susirado kitą ir tiesiogine to žodžio prasme sudaužė aukštaūgio milžino širdį. Kalbama, kad būtent tada A. Belovo sveikata ir pradėjo prastėti.
Be abejo, dėl sovietinės santvarkos A. Belovas į NBA neišvyko. Jis toliau žaidė Leningrado „Spartak“ komandoje, su kuria 1975-aisais tapo Sovietų sąjungos čempionu. 1977-aisiais, likus pusantrų metų iki mirties, A. Belovas įsivėlė į vieną didžiausių savo gyvenimo skandalų.
Sausio 23 d. rinktinės kelionės į užsienį metu sovietiniai muitininkai krepšininko krepšyje rado draudžiamų iš šalies išgabenti ikonų. Kilo didžiulis triukšmas, iš A. Belovo buvo atimtas nusipelniusio sporto meistro vardas, stipendija. Jis buvo išmestas iš nacionalinės rinktinės ir „Spartak“ komandos. Dabar manoma, kad tai buvo kieno nors iš kitų rinktinės kandidatų surengta provokacija – taip iš milžino norėta paveržti vietą komandos sudėtyje.
Parodomuosiuose teismo posėdžiuose A. Belovas buvo teisiamas už „smulkią kontrabandą“, tačiau vargais negalais skandalą sugebėjo numalšinti tuometinis rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis. Iš „Spartak“ išspirtą sportininką jis netgi sugebėjo prisivlioti į Maskvos CSKA. Visgi dar vieno likimo smūgio aukštaūgio milžino širdis nepakėlė.
Nors skausmais širdies zonoje A. Belovas skundėsi jau kurį laiką, 1978-ųjų rugpjūtį jis buvo sugrąžintas į nacionalinę ekipą. Komanda Latvijoje pradėjo pasirengimą pasaulio čempionatui.
Vieną vakarą aukštaūgis A. Belovas vėl pasiskundė negaluojantis, tačiau į tai medikai sureagavo aplaidžiai. Nustatytas apsinuodijimas, o ligoninėje A. Belovui suleista stipri vaistų dozė. Situacijai negerėjant krepšininkas buvo nugabentas į Leningradą, kur jį apžiūdėjo geriausi tuometiniai gydytojai. Verdiktas buvo žiaurus – A. Belovui diagnozuotas perikarditas – širdiplėvės uždegimas, kurį gali sukelti virusai, bakterijos, grybai, o kartais ligos priežastis taipp ir lieka neaiški.
1978-ųjų spalio 3-iąją krepšininkas užgeso toje pačioje ligoninėje, kurioje prieš porą metų gyvenimą baigė ir jo tėvas. A. Belovui tebuvo 26-eri.
Jo mirtis sukrėtė sovietų sporto pasaulį. Užuojautos ėmė plūsti iš įvairių šalių, o čempionato rungtynės, kuriose sovietų komanda susitiko su kadaise A. Belovo nuskriaustais amerikiečiais, prasidėjo tylos minute. JAV rinktinė patyrė pralaimėjimą 79:97 – sakoma, kad tai buvo paskutinė Aleksandro pergalė.
„A. Belovas išpranašavo Arvydo Sabonio iškilimą. Trumpas jo gyvenimas sporte yra ryškus. Man netgi atrodo, kad jis jautė, jog turi nedaug laiko“, – vėliau savo knygoje rašė legendinis rusų treneris A. Gomelskis.
Jam, kūrėjui, buvo svarbus kiekvienas kamuolio skriejimas, kiekvieno dvikovos dalyvio veiksmai. Jis buvo kaip aktorius ir turbūt niekuomet nepamiršdavo, kad žaidžia ne sau ir netgi ne savo komandai, o žiūrovui, kuris atėjo į jį pasižiūrėti. Kiekvienas jo veiksmas buvo logiškas ir apgalvotas, tačiau šioje logikoje jis ieškojo harmonijos“, – vaizdingai tęsė garsus krepšinio specialistas, vėliau ne vienus metus dirbęs su Lietuvos krepšinio legendomis – Sergejumi Jovaiša, Valdemaru Chomičiumi, A. Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu.
Kalbama, kad A. Belovas, persikėlęs į JAV, būtų buvęs sunkiai sulaikomas ir pajėgiausioje pasaulio krepšinio lygoje. Jis išsiskyrė įspūdingu šuoliu, išskirtine koordinacija, puikia kova dėl kamuolio, o ilgos kojos ir rankos po krepšiu užimdavo tiek erdvės, kad strigdavo ir varžovų aukštaūgiai, ir į baudos aikštelę įsiveržę gynėjai.
„A. Belovas visą savo karjerą kybojo kažkur debesyse, aikštelėje pakilęs aukščiau už kitus. Sulenkęs savo ilgas kojas ir išskėtęs rankas į šalis jis užimdavo tiek vietos po krepšiu, kad kiti tiesiog negalėdavo prisartinti. Įmesti kamuolį, kuomet dengdavosi Belovas, varžovams būdavo beveik neįmanoma. A. Belovui iškeliavus visi ėmė žavėtis A. Sabonio žaidimu. Ir tai visiškai sąžininga, tačiau negalima pamiršti, kad rusas buvo 20 centimetrų žemesnis. Bet kuriuo atveju, tai buvo vienas iš tų žmonių, kurie krepšinio pasaulyje užsibuvo per trumpai. Nuveikė labai daug, tačiau užsibuvo per trumpai“, – prisiminė A. Gomelskis.