Vienuolikos iš eilės pralaimėjimų seriją prieniškiai nutraukė namuose 80:74 nugalėję Utenos „Juventus“.
„Labai norėčiau, kad šita pergalė įkvėptų visai komandai pasitikėjimo. Kai visą laiką pralaimi, tikrai pradedi savimi nebetikėti. Psichologiškai tempi save tik blogyn ir blogyn. Todėl labai tikiuosi, kad įgausime daugiau pasitikėjimo“, – kalbėdamas su LKL.lt, sakė V. Ginevičius.
Pareigose jis pakeitė taip nė vienos pergalės ir neiškovojusį Marių Leonavičių.
Buvęs Lietuvos rinktinės, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ žaidėjas tikina, kad taip ilgai laukta pergalė jo komandai reiškė daug.
„Vaikinams šitos pergalės reikėjo tikrai labiau nei man. Matėsi jų emocijos, kiek daug ta pirma pergalė reiškia. Norisi, kad jų būtų daugiau, bet situacija yra, kokia yra. Norėtųsi sakyti, kad dabar viskas eis tik geryn“, – dėstė specialistas.
– Ar prisimenate tokią ilgą pralaimėjimų seriją savo karjeroje?
– Tokios atkarpos tikrai neprisimenu. Manau, kad ir nebuvo. Retai kam pasitaiko pralaimėti dešimt kartų iš eilės. Būdavo visko, Eurolygoje pralaimėdavome kokius penkis kartus iš eilės, tai tikrai labai nemalonu. Spaudžia galvą, esi piktas, darai viską, bet niekas neišieina. Tai nėra tiesiog nelengva. Tai yra labai sunku.
– Ką galite pasakyti apie Prienų komandą?
– Visiems akivaizdu, kad mūsų komanda - labai jauna. Didelė dalis žaidėjų debiutuoja LKL, daug kam tai kol kas aukščiausias lygis karjeroje. Būkime teisingi vieni prieš kitus – mes iš visų komandų turime turbūt mažiausiai patirties. Mūsų komandoje tik keli žmonės žino, kas yra LKL, žino, ko galima tikėtis. O po to viskas įsisuka – pralaimi vieną karta, antrą, tampa vis sunkiau ir sunkiau. Bendrai komanda labai šauni, tikrai visi labai draugiški. Po pergalės kiekvienas atrodo dar laimingesnis, linksmesnis. Tikiuosi, taip ir išliks.
– Kalbate apie patirties stygių. Nebuvo taip, kad po pirmų kelių pralaimėjimų komandoje buvo jaučiamas išgąstis?
– Išgąsčio gal ir nebuvo, bet viskas matosi iš veidų. Negali apsimetinėti, kad nematai, kas vyksta. Visi matėme ir matome, kad aikštelėje yra negerai. Juk krepšininkai dirba, stengiasi, treniruojasi, atiduoda visas savo jėgas. O kai aikštelėje niekas nepavyksta… Tai labai skaudu. Juk žaidėjai gauna atlyginimus ne tik už tai, kad treniruojasi. Žaidėjai gyvena iš treniruočių, rungtynių ir pergalių. Kai du iš šitų trijų dalykų visiškai neveikia, kalbėti apie geras emocijas yra nelengva.
Tikrai matėsi iš vaikinu, kad kažkas kažkur neišeina. Tokių dalykų juk nenuslėpsi. Vienas garsus treneris yra pasakęs, kad krepšininko profesija būtų tobula, jei nereikėtų žaisti rungtynių. Tiesiog treniruotumeisi ir gautumei už tai pinigus. Tikrai būtų svajonių darbas, bet taip nėra. Reikia eiti, žaisti ir laimėti. Mums galioja tas pats.
– O koks jūs esate treneris?
– Priklauso nuo situacijos, bet manau, kad tikrai nesu griežtas. Lentų nedaužau, ant žaidėjų nerėkiu. Man svarbiausia, kad mane suprastų. Aišku, kartais reikia pakelti balsą, paaiškinti aštriau ir griežčiau, bet kol kas tikrai nemanau, kad esu per griežtas ar per reiklus. Noriu išlaikyti gerą santykį. Jeigu planas veikia, tada tikrai niekas nenori būti griežtas. Jei viskas stringa, tada taip, natūralu. Manau, kad mano vaikinams dar tikrai reikia laiko. Tiesiog reikia duoti laiko. Juk pats buvau krepšininkas, žinau, ko žaidėjams reikia.
– Sakote, kad žinote, ko žaidėjams reikia. Tai ko jiems reikia? Koks tonas žaidėjams tinka, o koks – ne?
– Jeigu gauni velnių pelnytai, kai tikrai kažką blogai padarei, tada viskas suprantama ir to reikia. Bet jeigu ant tavęs rėkia tik tam, kad rėktų, jeigu rėkimas yra vienintelis bendravimo būdas – tikrai negerai, gi mes irgi žmonės. Nuskambės galbūt per paprastai, bet taip ir yra – reikia rasti aukso viduriuką.
– Nusikelkime į 2007 metus. Po ilgo laikotarpio „Žalgiryje“ persikėlėte į „Rytą“. Buvo sunku ryžtis?
– Pradžioje nebuvo lengva. Tais laikais priešprieša tarp komandų buvo žymiai didesnė nei dabar. Tikrai gana ilgai dvejojau. Turiu nemažai draugų, kurie yra seni „Žalgirio“ fanai, todėl daug su jais kalbėjausi. Turbūt jie ir pakeitė mano požiūrį – supratau, kad juk tai tiesiog yra mano darbas, aš turiu rinktis sau ir savo karjerai geriausią sprendimą. Juk turiu uždirbti pinigus, turiu žaisti ten, kur manau, kad man bus geriau.
Kažkuriuo metu nustojau galvoti apie tai, kaip sureaguos sirgaliai. Iš vienos pusės – taip, yra emocijos, yra istorija, yra ryšys. Bet iš kitos pusės, tai krepšininkai realiai yra darbininkai, kurie dirba tam tikroje kompanijoje. Kiekvienas žaidėjas yra profesionalas. Jeigu jis ateina į klubą, tai jam ir atiduoda visas savo jėgas. Aš stengiausi viską atiduoti ir „Ryte“, ir „Žalgiryje“. Lygiai taip pat ir kitur – kam dirbi, tam ir stengiesi dirbti. Natūralu. Tas perėjimas įvyko gana gražiai ir ramiai.
– Turbūt galima „Žalgirį“ vadinti jūsų gyvenimo komanda. Kokį „Žalgirį“ matote dabar?
– Žmonės keičiasi, sudėtis nuolat kinta, todėl natūralu, kad būna ir labai gerų sezonų, būna ir klaidų. Visi matome, kokia tai organizacija, todėl dabar kažką daugiau sakyti ir analizuoti jų žaidimą ar komplektaciją būtų šiek tiek beprasmiška. Akivaizdu, kad klaidų šįkart buvo padaryta, bet jų pasitaiko visiems. Reikia žiūrėti į bendrą paveikslą, o jis tikrai neblogas.
– 2004 metais debiutavote ir Lietuvos rinktinėje. Kas iš rinktinės etapo paliko didžiausią įspūdį?
– Tai kiekvieno krepšininko svajonė. Man tai buvo didžiulė garbė ir privilegija. Kartu ir neįkainojama patirtis. Taip susiklostė, kad į rinktinę patekau su tada jau žvaigždėmis buvusiais Sauliumi Štombergu, Artūru Macijausku, Šarūnu Jasikevičiumi. Su labai gera nostalgija prisimenu tuos laikus, visi susibičiuliavome. Pabūti vienoje kompanijoje ir vienoje komandoje su tokiais žmonėmis buvo kažkas nerealaus. Tai patirčių patirtis. Prisimenu ir šypsausi. Su daug kuo kalbėjome, kad patekimas į rinktinę prideda dar daugiau pasitikėjimo savimi. Tas irgi jautėsi.
– O buvo jūsų karjeroje koks kitas epizodas, kuris įsiminė dar labiau už rinktinę?
– Labiausiai įsiminė momentas, kai pagaliau patikau į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį. Už tai tikrai didelis ačiū. Jaunam žaidėjui būtina rungtyniauti, nesėdėti ant suolo. Nėra gerai, jei tu ant marškinėlių turi užrašą „Žalgiris“, bet nežaidi rungtynėse. Mane jauną nuolat skolindavo kitoms komandoms, tai žaidybinės praktikos įgavau daug ir visokios.
Tuo metu buvo tikrai pikta ir liūdnoka, bet dabar galiu pasakyti, kad turbūt tada dar net ir nebuvau pasiruošęs „Žalgiriui“. Tam suprasti prireikė laiko, bet buvo labai gera pagaliau žaisti čia, turėti normalų, rimtą vaidmenį. Turbūt tas laikotarpis ir buvo svarbiausias, labiausiai įsiminęs karjeroje.
– Ko naujiesiems metams palinkėtumėte savo komandai?
– Palinkėčiau, kad vyrai išliktų tokie patys draugiški, vienas kitą palaikantys, kovojantys. Svarbu, kad kovotų ne vieną ir ne du kėlinius – to reikia visą laiką, kiekvieną minutę. Palinkėsiu kantrybės ir kovingumo. Tikrai smagu matyti, kaip vieni kitus palaiko, kokia graži atmosfera. Svarbu, kad nesustotume, eitume gera linkme.