Snaiperis – tarsi užkonservuotas
Į Lietuvą jis atvyko būdamas 31-erių, o nuo to laiko prabėgo dar aštuoneri metai. Gal cepelinai čia niekuo dėti, bet M. Machado – tiesiog nepavaldus laiko diktatui.
Ta pati juodų it anglis plaukų kupeta ant galvos, ta pati nuo veido nenuslenkanti šypsena – kuomet DELFI Rio de Žaneire aplankė pirmąjį „Žalgirio“ legionierių iš Brazilijos, pažinti jį nebuvo sudėtinga.
Komandos draugai jį dabar šaukia „velho“ (išvertus iš portugalų kalbos – senis), bet kitą balandį į penktą dešimtį metų įkopsiantis M. Machado, regis, sensta tik pase. Taikliarankis veteranas vis dar žaidžia stipriausiame savo šalies klube ir kurpia planus apie olimpines žaidynes, po dvejų metų vyksiančias jo gimtajame mieste.
„Pietums galėsiu iš olimpinio kaimelio pareiti namo“, – šyptelėjo krepšininkas.
M. Machado nė kiek neperdeda, kadangi pro jo buto prestižiniame Bara da Tižuka rajone langus lyg ant delno matyti ir kranų apsuptyje pamažu kylantys olimpinio kaimelio pastatai, ir krepšinio arena, kurioje dvylika komandų kausis dėl olimpinių apdovanojimų.
Šeimininkė Brazilijos rinktinė jau turi garantuotą vietą olimpiniame krepšinio turnyre, o jei M. Machado pavyks dar keletą metų išlaikyti savo žaidimo lygį, atakuojančio gynėjo ir lengvojo krašto puolėjo pozicijose rungtyniaujantis krepšininkas turi visus šansus ginti savo tėvynės garbę olimpiadoje būdamas 41-erių.
Iš žvaigždės darbininką nulipdė R. Grigas
Brazilijos čempionate M. Machado tebežaidžia taip, lyg toliau lenktyniautų su legendiniu Oscaru Schmidtu, su kuriuo būdavo lyginamas jaunystėje.
Per rungtynes praėjusiame sezone jis vidutiniškai rinkdavo po 17,2 taško ir buvo rezultatyviausias „Flamengo“ ekipoje, laimėjusioje tiek nacionalines pirmenybes, tiek kontinentines „Liga Americas“ varžybas, kuriose buvo pripažintas geriausiu metų žaidėju.
Visą karjerą tėvynėje M. Machado lydėjo „taškų vertimo mašinos“ reputacija – būdavo sezonų, kai jo vidutinis rezultatyvumas perkopdavo net 27 taškus.
Bet smaigstyti tritaškius Brazilijoje ir Europoje – du skirtingi dalykai, ir tai 201 cm ūgio žaidėjas patyrė savo kailiu.
Privilioti M. Machado į Kauną „Žalgiris“ atkakliai mėgino trejus metus. Prieš tai brazilas buvo spėjęs apšilti kojas Italijos (Riminio „Crabs“) ir Ispanijos („Cantabria Lobos“) komandose, o 2006-ųjų vasarą galiausiai nebeturėjo įsipareigojimų kitiems klubams ir pasiryžo keltis į rytus.
Atsidūręs Eurolygos ekipoje, kurioje kamuolį puolime teko dalintis su tokiais krepšininkais kaip Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas, Marko Popovičius, Kirkas Penney ar Tanoka Beardas, M. Machado pasijuto tarsi ant kranto išmesta žuvis.
„Kai tik atvykau į klubą, nei treneriai, nei komandos draugai manęs nepažinojo. Brazilijoje per rungtynes atlikdavau po 20 metimų, o „Žalgiryje“ – tris ar keturis. Buvo labai sunku“, – DELFI pasakojo brazilas.
Dar labiau M. Machado reikalus komplikavo peties trauma, dėl kurios jam teko praleisti sezono pradžią. Bet krepšininkas susitaikė su pasikeitusiu savo vaidmeniu, stropiai dėjosi į galvą trenerio Ainaro Bagatskio bei jį žiemą pakeitusio Rimanto Grigo patarimus ir galiausiai buvo pamiltas tiek komandos draugų, tiek ekipos sirgalių.
2006-2007 metų sezone jo taškų vidurkis buvo mažiausias per visą karjerą: Eurolygoje – 7,7, Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) – 10,2 tšk. Užtat M. Machado tapo svarbiu žmogumi „Žalgirio“ gynybos schemose ir atsiskleidė naujame amplua.
„Dėl R. Grigo atkaklumo tapau geresniu žaidėju nei buvau iki tol“, – neabejoja gyva Brazilijos krepšinio legenda.
Įspūdingos dinastijos atstovas
Vis dėlto LKL ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės trofėjus atnešusiam sezonui pasibaigus „Žalgiris“ pratęsti sutarties nepasiūlė, ir M. Machado išvažiavo namo.
Nuo pat 2007 metų iki dabar jis vilki juodais ir raudonais dryžiais išmargintus marškinėlius, apie kuriuos svajodavo vaikystėje, „Maracana“ stadione stebėdamas, ką su kamuoliu išdarinėja „Flamengo“ stebukladarys Zico.
Nors atstovauja populiariausio Brazilijos klubo krepšinio sekcijai, M. Machado dabar pats sulaukia ne ką mažesnio sirgalių dėmesio, mat daugelis „Flamengo“ futbolo fanų ištikimi ir tas pačias spalvas ginančiai krepšinio ekipai.
Marcelinho praeityje irgi žaidė futbolą, rungtyniavo savo mokyklos komandoje. Kai brazilas pirmenybę galiausiai skyrė krepšiniui, jo pasirinkimą nulėmė ne tik ūgis, bet ir tvirtos giminės tradicijos.
M. Machado tėvas ir du broliai taip pat profesionaliai žaidė krepšinį, o dėdė Sergio Toledo Machado netgi užkėlė koją ant olimpinės pakylos, 1964 metų Tokijo žaidynėse su Brazilijos rinktine laimėjęs bronzą.
Gali būti, jog ties Marcelinho vardu kone garsiausia šalies krepšinio dinastija nenutrūks, kadangi oranžinį kamuolį pamėgo ir vyresnysis brazilo sūnus – penkerių Gustavo.
„Turiu vaizdo įrašą, kaip jis mėto į krepšį. Tikras snaiperis, ir ūgį, regis, bus paveldėjęs. Bėda ta, kad vaikis be galo mėgsta ir futbolą. Kai vyko pasaulio čempionatas, jis buvo užsidegęs tapti futbolininku. O kai pamatys tėtį aikštėje, sakys, kad nori būti krepšininkas. Visai kaip aš vaikystėje, kai ėmiau pavyzdį iš savo tėvo“, – juokėsi M. Machado, su žmona Renata auginantis ir pusantrų metų Tiago.
Prašyti paso neleido sąžinė
Jaunasis Gustavo Brazilijoje pastarąjį mėnesį virusias futbolo aistras išmes iš galvos veikiausiai jau šį rugsėjį.
Pasirengimą planetos krepšinio pirmenybėms jo tėtis su Brazilijos nacionaline komanda pradės kitą savaitę. Į darbą kibs tokios žvaigždės kaip Andersonas Varejao, Tiago Splitteris, Leandro Barbosa, Nene Hilario, Marcelinho Huertasas ar Alexas Garcia, tad į Ispaniją brazilai keliaus nusiteikę kaip niekad ambicingai.
M. Machado neslepia: jei atkrintamosiose varžybose tektų susiremti su Lietuvos rinktine, favorite jis laikytų savo ekipą.
„Privalome nusiteikti pergalėms net ir prieš tokius galingus varžovus. Mūsų tikslas – medaliai“, – atviravo veteranas.
Bet kokiu atveju, Ispanijoje jis pasistengs arenoje ar viešbutyje susitikti ir šiltai apkabinti tris buvusius savo komandos draugus: Mantą Kalnietį, P. Jankūną ir J. Mačiulį.
Dar labiau brazilas pasiilgo tų, kurių nebemato tarptautinės arenos užkulisiuose: Vido Ginevičiaus, Vaidoto Pečiuko, Vytenio Jasikevičiaus, taip pat ir tautiečio Rafaelio Ledesmos, kuris 2006-2008 metais žaidė šalies futbolo čempionų FBK „Kauno“ klube, o vėliau vedė lietuvę ir susuko lizdą Lietuvoje.
„M. Kalnietis man sakė, kad jūsų futbolo rinktinė po keliolikos metų irgi žais pasaulio čempionate, nes joje rungtyniaus Rafaelio vaikai“, – kvatojosi M. Machado.
Atvirame interviu DELFI pirmasis „Žalgirio“ legionierius iš Brazilijos taip pat papasakojo, kas padėjo susibroliauti su lietuviais, ką teko patirti žiemą Kaune bei vasarą futbolo stadione Vilniuje, prisiminė, kaip mynė NBA slenkstį ir kaip išsisuko nuo įtūžusių aistruolių rūstybės bei atskleidė savo ilgaamžiškumo paslaptis ir tai, kodėl niekada neprašė dvigubos pilietybės.
– Ar daug žmonių mėgino jus atkalbėti, kai 2006 metais galiausiai pavyko susitarti su „Žalgirio“ klubu? – DELFI paklausė M. Machado
– Nepasakyčiau, kad labai bijojau – tai netinkamas žodis. Bet visi manęs klausinėjo, kaip galiu važiuoti į Rytų Europą – juk ten brazilams pernelyg šalta. Dabar į tokius klausimus jau galėčiau atsakyti visiškai drąsiai: Lietuva buvo geriausia šalis, kurioje esu žaidęs krepšinį. Žmonės – bent jau tie, su kuriais susipažinau – buvo labai panašūs į mus, brazilus: draugiški, paslaugūs. Kaune jaučiausi puikiai, ir tai yra komandos draugų nuopelnas: M. Kalniečio, V. Ginevičiaus, V. Pečiuko ir visų kitų. Jie buvo puikūs – ne tik kaip žaidėjai, bet ir kaip bičiuliai.
Be to, sezonas Lietuvoje leido man tapti geresniu žaidėju. Buvo labai nelengva persilaužti, prisitaikyti. Ne tik dėl oro – rankos Kaune dažnai šaldavo, bet tai buvo menka problema. Pirmiausia, man reikėjo suprasti europietišką krepšinį. Brazilijoje per rungtynes atlikdavau po 20 metimų, o „Žalgiryje“ – tris ar keturis. Buvo sunku, komandą šienavo traumos, Eurolygoje nesisekė, bet galiausiai laimėjome Lietuvos čempionatą ir taurės varžybos.
– Sakėte, kad iš Lietuvos parvažiavote būdamas geresnis krepšininkas. Ko išmokė treneriai A. Bagatskis ir R. Grigas?
– Pradžioje, kai tik atvykau į klubą, nei treneriai, nei komandos draugai manęs nepažinojo. Pasitikėjimą reikia užsitarnauti, o dar pasimaišė peties traumą, kurią patyriau ruošdamasis sezonui. Dėl to adaptacija užtruko ir buvo sunki. Bet R. Grigas visada mane palaikė ir mokė europietiško krepšinio dėsnių. Brazilijoje mes žaidžiame kaip amerikiečiai – „bėk ir mesk“ krepšinį. Nacionalinė komanda jau pakeitė šį žaidimo stilių, bet Brazilijos čempionate jis dar dominuoja. O R. Grigas parodė man, koks dar gali būti krepšinis, kaip svarbu taktika ir žaidimo ritmo kontrolė.
– Lietuvos krepšinio mokykla taip pat garsėja pirmiausia puolimu. Ar išmokote ko nors naujo gynyboje?
– Žinote, man pačiam dėl to truputį keista. Visi kalba, kad Brazilijoje gynyba niekam nerūpi. Bet kai atvažiavau į Lietuvą, man patikėdavo dengti pavojingiausius varžovų žaidėjus. Pavyzdžiui, žaidžiant su Vilniaus „Lietuvos rytu“ turėdavau prižiūrėti jų lyderį Kareemą Rushą. To aš tikrai nebūčiau galėjęs tikėtis. Čia, Brazilijoje, treneriai man visada paskiria gintis prieš silpniau puolantį varžovą, kad neišeikvočiau daug jėgų ir būčiau pavojingas puolant. O R. Grigas mane matė kitoje šviesoje ir padėjo suprasti, jog galiu duoti naudos komandai ir gindamasis. „Žalgiryje“ tuo metu, be abejonių, geriausiai besiginantis žaidėjas buvo Jonas Mačiulis. Bet aš taip pat turėdavau svarbių užduočių gynyboje, ir man tai tikrai padėjo tapti geresniu.
– Ką dar pasakojate savo draugams ir artimiesiems apie Lietuvą?
– Puikiai atsimenu viską. Žaidžiant Eurolygoje, kelionės būdavo siaubingos, nes reikėdavo keltis trečią ar ketvirtą ryto, kad spėtume nuvažiuoti į Vilnių ir įsėsti į lėktuvą. Patį pirmą kartą skridome žaisti rungtynių Italijoje. Autobuse, kuriuo važiavome į oro uostą, kažkas manęs paklausė, ar moku žaisti futbolo kompiuterinį žaidimą. O aš juk jį labai mėgau. Taip ir pralaužėme ledus, o paskui su komandos draugais tapome labai gerais bičiuliais. Aš netgi daugiau bendraudavau ne su kitais legionieriais, o su lietuviais. Na, M. Popovičių taip pat galima laikyti vienu iš jūsiškių, nes Kaune jį visi labai mėgo. Susiklijavo puikus kolektyvas, kartu rinkdavomės V. Ginevičiaus namuose. Jaučiau, kad žmonės nuoširdžiai rūpinasi manimi ir mano žmona. To aš niekada nepamiršiu. Dabar, kai su rinktine nuvykstu į tarptautinius turnyrus, susitikęs M. Kalnietį, J. Mačiulį ar P. Jankūną jaučiu, kad Lietuvoje turiu tikrų draugų.
– Kas tuomet „Žalgiryje“ buvo labiausiai pašėlęs vyrukas?
– Mantas turi puikų humoro jausmą, V. Pečiukas buvo tikra vakarėlių siela, Paulius – rimtesnis ir visada susikaupęs, Vidas – taip pat rimtas, bet su juo mes žaisdavome futbolą kompiuteriu. Esame sužaidę šimtus rungtynių.
– O ar teko susidurti su ksenofobiškais žmonėmis, kurių mieliau būtumėte išvengęs?
– Ne, Kaune man taip nė karto nenutiko. Atsimenu tik vieną atvejį, kuris man nepatiko. Sykį nuvažiavau pasižiūrėti R. Ledesmos rungtynių Vilniuje. FBK „Kaunas“ tada žaidė su „Vilniumi“, kuriame, jei neklystu, rungtyniavo ir mūsų dabartinės rinktinės atstovas Paulinho. Tuomet jis man į atmintį neįstrigo, bet pamenu, jog Vilniaus klube žaidė nemažai brazilų, su jais po rungtynių visi kartu nuėjome pavakarieniauti. O per mačą aš, Renata, Rafaelio draugė, kuri tada buvo brazilė, ir kai kurių kitų futbolininkų žmonos sėdėjome tribūnoje. Mačiau, kaip du vaikinai imdavo leisti garsus it beždžionės, vos brazilai prisiliesdavo prie kamuolio. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai susidūriau su rasizmu. Dėl tų kelių kvailų žmonių tikrai negalima spręsti apie visą Lietuvą.
– Pamenate, kiek žemiausiai buvo nukritęs termometro stulpelis jums gyvenant Kaune?
– Manau, kad kažkur iki 30 laipsnių šalčio. Draugams visada pasakoju istoriją, nutikusią po mūsų pergalės taurės turnyro finale. Kai grįžome į Kauną, atšventėme ją naktiniame klube. Buvo jau vėlu, nenorėjau kviesti Renatos manęs pasiimti, o ir gyvenau visai šalia. Kiti žaidėjai siūlėsi mane pavežti iki namų, bet aš atsisakiau, nes eiti tereikėjo kelis kvartalus. Vėliau supratau, kokią klaidą padariau: kai parėjau namo, mano nosis buvo tokia raudona, kad, atrodė, tuoj nukris. Nors buvau šiltai apsirengęs, lauke buvo taip žvarbu, kad nebebūčiau pajėgęs nueiti nė dvidešimties papildomų žingsnių.
– Bet juk cariocos (Rio de Žaneiro gyventojai) žiemą važiuoja į gretimą kalnų kurortą Teresopolį vien tam, kad pajustų šaltį.
– O, tai visai kas kita (juokiasi – DELFI). Aš irgi ten nuvažiuoju, bet ekstremaliausia temperatūra, kurios gali tikėtis Teresopolyje, būna apie nulį laipsnių. Brazilams to visiškai per akis. Turbūt pats pastebėjote, kad net esant 20 laipsnių šilumos mes vilkime švarkus ar megztinius. O Lietuvoje aš taip prisitaikiau, kad pavasarį vaikščiojau vienais marškinėliais.
– Galėtumėte palyginti krepšinio statusą Lietuvoje ir futbolo – jūsų tėvynėje?
– Manau, situacija labai panaši. Lietuvoje aš, kaip krepšininkas, jaučiau didelę žmonių pagarbą. Čia mane irgi pažįsta, kartais paprašo kartu nusifotografuoti, bet tai – visai kas kita. Dar prieš savo karjeros etapą „Žalgiryje“ buvau pastebėjęs, kad tarptautinėse varžybose Lietuvos sirgaliai išsiskiria iš visų kitų. Lietuvoje į krepšinį žiūrima labai rimtai, juk tai tris milijonus gyventojų turinti šalis, kuri gali mesti iššūkį JAV ir kitoms milžiniškoms valstybėms.
Kai gyčiausi traumą Kaune, turėjau daug laisvo laiko. Pasiėmiau filmavimo kamerą ir nufilmavau, kokias treniruočių sąlygas turi „Žalgiris“, kaip dirbama Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje. Dabar šį mini dokumentinį filmą rodau komandų vadovams Brazilijoje kaip pavyzdį, kokiu keliu mums reikia eiti.
– Europoje žaidėte vos trejus metus, Eurolygoje – tik vieną sezoną. Kodėl ilgiau neužsibovote Senajame žemyne?
– Tuomet buvo kiti laikai. Dabar 18-os ar 19-os metų vaikai gali išvažiuoti į Europą, gauti kurios nors šalies pasą. O aš pirmąsyk išvykau būdamas 27-erių. Klubams tokio amžiaus legionierius iš Brazilijos tais laikais neatrodydavo labai reikalingas. Turėjau konkuruoti su amerikiečiais, ir tai tikrai nebuvo lengva. Negaliu prisiminti nė vieno kito brazilo, žaidusio Europoje ir neturėjusio dvigubos pilietybės. Buvau kaip balta varna, bet prašyti Europos valstybės paso niekada nesiruošiau, nes man tai neatrodė sąžininga.
– „Barcelona“ klube rungtyniaujantis M. Huertasas – taip pat išimtis iš taisyklės?
– Na, jis turi itališką pasą. Bet, kaip ir minėjau, dabar laikai pasikeitė. Į Ispaniją jis iškeliavo labai jaunas, užaugo ten.
– Vis dėlto susidaro vaizdas, jog brazilams lengviau pritapti NBA, o ne Eurolygoje.
– Taip, tai lemia žaidimo stiliaus skirtumai. Nors paminėjote tą patį M. Huertasą – jis jau žaidžia kitaip nei įprasta brazilams, ne veltui jis yra pagrindinis vienos stipriausių Eurolygos komandų įžaidėjas. Taip pat ir T. Splitteris – dabar jis rungtyniauja NBA, bet anksčiau buvo vienas stipriausių vidurio puolėjų Eurolygoje. Viskas priklauso nuo to, kur žaidėjai subręsta. Žinoma, vis dar turime daugiau krepšininkų, kurie labiau tinka NBA, bet pamažu atsiranda tam tikras balansas. Tą parodo ir trenerio iš Argentinos Rubeno Magnano atėjimas į Brazilijos rinktinę: dabar ji žaidžia labiau europietišką, o ne amerikietišką krepšinį. Patirtis rodo, kad toks žaidimo stilius yra perspektyvesnis tarptautiniuose turnyruose. Manau, dėl to Brazilijos nacionalinė komanda anksčiau ir nesugebėdavo sėkmingai pasirodyti tarptautinėje arenoje. Labai sudėtinga įveikti europiečius žaidžiant „bėk ir mesk“. Vieną kartą gali tai padaryti, bet dešimties rungtynių turnyre – vargiai.
– R. Magnano turbūt nelengva suklijuoti žaidybinius saitus tarp M. Huertaso ir tokių NBA žaidėjų kaip Nene, A. Varejao ar L. Barbosa?
– Taip, jam išties sudėtinga. Tai – skirtingos krepšinio mokyklos. Prieš ketverius metus tarpusavio supratimo mums dar labai trūkdavo. Bet manau, kad dabar jau visi žaidėjai, kviečiami į rinktinę, supranta, kaip mes žaidžiame.
– Jumis savo laiku NBA klubai taip pat domėjosi, bet stipriausioje pasaulio lygoje taip ir nedebiutavote. Kas sutrukdė?
– Keletą kartų buvau pakviestas į treniruočių stovyklas, bet negalėjau nuvykti, nes sportuodavau su rinktine. Taip pat žaidžiau NBA Vasaros lygoje su Portlando „Trail Blazers“ klubu. Tai buvo įdomi patirtis, bet kartu ir gana karti. Žmonės ten žaidė beprotišką krepšinį, nesidalino kamuoliu. O dar aš kažkodėl turėjau rungtyniauti įžaidėjo pozicijoje, kuri man visiškai neįprasta. Vis dėlto treneriai, kalbėjęsi su mano agentu, apie mane atsiliepė labai palankiai. O paskui, po 2005 metų Amerikos čempionato, kurį laimėjo Brazilija, o aš buvau išrinktas naudingiausiu žaidėju, mane pakvietė Klivlando „Cavaliers“ klubas. Dešimt dienų treniravausi su komanda, tada treneris Mike'as Brownas pasiūlė man sužaisti priešsezoninėse rungtynėse. Bet aš turėjau galiojančią sutartį su klubu Brazilijoje ir negalėjau išvykti be garantijų, jog „Cavaliers“ tikrai reikės manęs.
– Pamenate snaiperį iš Lietuvos Arvydą Macijauską? Jam karjera NBA taip pat nesusiklostė. Ar tokie tritaškių specialistai ten nereikalingi?
– Apie A. Macijauską man nemažai pasakojo T. Splitteris (brazilas ir lietuvis praeityje kartu žaidė Vitorijos „Tau Ceramica“ (Ispanija) klube – DELFI). Problema ta, kad žaidimas NBA yra tarsi šou. Žinau ir mano buvusio komandos draugo „Žalgiryje“ V. Jasikevičiaus brolio (Šarūno Jasikevičiaus – DELFI) istoriją. Matydamas, ką jis išdarinėjo aikštėje rungtyniaudamas Europoje, buvau įsitikinęs, kad NBA jam nebus lygių tarp įžaidėjų. Bet pasirodė, kad tokio žaidimo ten paprasčiausiai niekam nereikia. Eilinis atletiškas vyrukas paliko lietuvį ant suolo. NBA tiesiog neparodė jam deramos pagarbos, ir dėl to man tikrai gaila.
– Jums jau 39-eri, bet vis dar žaidžiate šalies rinktinėje. Neprieštaraujate, kai jus pavadina superveteranu?
– O ne, aš tikras veteranas. Klube mane vadina „velho“ (išvertus iš portugalų kalbos – senis – DELFI). Bet kai komandos draugai bando erzinti mane dėl amžiaus, sakau jiems, jog treniruotėje pažiūrėsime, kuris iš mūsų nebegali be ramentų.
Kuomet manęs paklausia apie karjeros pabaigą, atsakau, jog žaisiu tol, kol jausiu norą treniruotis. Kai tik ryte nubudęs suvoksiu, kad šiandien nenoriu eiti į treniruotę, tai bus signalas trauktis iš sporto. Bet kol kas aš, atleiskite už nekuklumą, tebesu puikios fizinės formos. Manau, tai dėl genų, kuriuos paveldėjau iš savo tėvo. Jis visą gyvenimą buvo liaunas, atletiškas ir atrodė jaunatviškai. Be to, visą karjerą aš prižiūrėjau savo organizmą ir neturėjau labai sunkių traumų, neskaitant tos kojos operacijos, kuri man buvo atlikta 2012 metais.
– Esate žaidęs ir „Fluminense“, ir „Botafogo“ – klubuose, kurie tiek futbole, tiek krepšinyje dalinasi teritorija Rio de Žaneire su „Flamengo“ ekipa. Niekados neturėjote nemalonumų dėl kerštingų sirgalių?
– Išties, turiu ką papasakoti. Pernai su bičiuliu nuėjome į „Maracaną“ pasižiūrėti rungtynių tarp „Flamengo“ ir „Botafogo“. Kadangi stadionas – neseniai rekonstruotas, gerai nežinojome visų įėjimų. Nusprendėme eiti į savo tribūną tiesiausiu keliu ir atsimušėme į „Botafogo“ fanų būrį. Keletas jų atpažino mane: patikėkite, išgirdau tiek keiksmažodžių, kiek tik jų turi portugalų kalba. Laimei, laiku prisistatė policininkai.
Gerai, kad „Flamengo“ dabar yra vienintelis iš didžiųjų Rio de Žaneiro klubų, kurio krepšinio komanda žaidžia aukščiausioje lygoje. Mus palaiko ir „Flamengo“ futbolo sirgaliai, užtat aršiausi „Fluminense“, „Botafogo“ ar „Vasco da Gama“ fanai į krepšinio sales neužsuka, nes ten paprasčiausiai neturėtų ką veikti.
– Kaip įvertintumėte dabartinį Brazilijos krepšinio pirmenybių lygį?
– Kiekvienais metais jis kyla. Manau, tai susiję su bendra šalies ekonomine situacija. Dabar klubai gali susigrąžinti geriausius brazilus iš užsienio, pasikviesti argentiniečių, amerikiečių. Be to, pavyko išspręsti teisines problemas, dėl kurių praėjusiame dešimtmetyje „nuplaukė“ ištisas sezonas. Nesakau, kad turime puikiausią lygą pasaulyje, bet darome tai, ką daro kitos šalys, ir einame geru keliu. Be to, čia, Rio de Žaneire, turime dvi dideles arenas, viena jų talpina net 15 tūkst. žiūrovų. San Paule krepšinis taip pat mėgstamas, salės būna pilnos žiūrovų. Bet bendrą infrastruktūros lygį dar reikia kelti ir kelti.
– Ar taip pat kyla ir Brazilijos rinktinės, po dvejų metų ginsiančios namų sienas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, pajėgumas?
– Mes augame. Pasaulio čempionate buvome devinti, Londono žaidynėse – penkti. Žaisdami namuose galime pademonstruoti kažką iki šiol nematyto. Bet tai parodys laikas.
– Manote, kad 2016 metais galėsite kaip lygūs su lygiais grumtis su tokiomis rinktinėmis kaip Ispanijos ar Prancūzijos?
– Manau, mes žaidžiame tame pačiame lygyje, ir tai įrodėme per Londono olimpiadą. Problema ta, kad mums reikia platesnio žaidėjų, iš kurių būtų galima burti nacionalinę komandą, rato. O norint tai pasiekti, reikia daug dirbti su jaunimu. Ar galite įsivaizduoti, kad ne taip seniai neturėjome nė savo šalies jaunimo lygos? Kitos šalys, pavyzdžiui, JAV šioje vietoje mus labai smarkiai lenkia.
– Jūs dar 2012 metais buvote paskelbęs savo karjeros rinktinėje pabaigą. Sugrįžote dėl olimpinių žaidynių gimtajame mieste?
– Ne, tai nesusiję. Pernai mūsų komanda atrodė labai prastai. Žiūrėdamas iš šalies jaučiau, kad galėčiau jai padėti. Tiesiog negalėjau nustygti vietoje prie televizoriaus. Nežinau, ar dabar pateksiu į galutinę komandos sudėtį, bet darysiu viską, kad tik kuo nors pagelbėčiau. Manau, vis dar sugebėčiau tai padaryti.
– Į pasaulio čempionatą Ispanijoje Brazilija nusiųs daugybę krepšinio žvaigždžių. Ko iš jų tikimasi jūsų tėvynėje?
– Norime būti konkurencingi ir apginti savo garbę, nors ir patekome į labai sudėtingą grupę. Manau, išteklių mums netrūksta. Mūsų tikslas – medaliai.
– Jei Brazilijos ir Lietuvos rinktinės susitiktų pakeliui link apdovanojimų, kokių rungtynių būtų galima tikėtis?
– Mes tikėtumėmės pergalės. Puikiai suprantu, kad būtų sunku, nes Lietuva visada turi labai stiprią komandą. Bet, kaip ir sakiau, mūsų rinktinė tokia, kad mąstyti smulkesniu mastu tiesiog neturime teisės. Privalome nusiteikti pergalėms net ir prieš tokius galingus varžovus.
– O ką turėtumėte iškrėsti, kad nusivylimas būtų toks stiprus kaip dėl tragiško Brazilijos futbolo rinktinės finišo pasaulio pirmenybėse?
– Manau, mažų mažiausiai turėtume būti triuškinami 40 taškų skirtumu jau po dviejų kėlinių. To, kas nutiko pusfinalyje su vokiečiais, aš tiesiog neturiu su kuo palyginti. Mano penkerių metų vaikas pravirko po trečio Vokietijos įvarčio. Turėjau jam paaiškinti, kad sporte taip jau būna, kad reikia gerbti varžovus ir pripažinti, kai jie stipresni, o pusfinalis mūsiškiams – labai geras pasiekimas.