„Malonu, kad teko užimti tą perspektyvaus žaidėjo vietą, bet toks dalykas yra skirtas didelei šaliai“, – su šypsena veide tuos laikus prisimena 42-ejų SKM strategas.
D. Sabaliauskas 2001–2002 m. kartu su Alytaus „Alita“ iškovojo pirmuosius LKL bronzos medalius Pietų Lietuvos sostinės istorijoje. Tuomet mažojo finalo serijoje alytiškiai 3:2 įveikė Šiaulių „Šiaulius“.
Per profesionalaus krepšininko karjerą jis taip pat tapo Švedijos ir Vengrijos čempionu, o pastarojoje šalyje lengvasis kraštas triumfavo ir taurės turnyre.
Šiuo metu D. Sabaliauskas treniruoja 2002 ir 2005 m. gimusius Lietuvos krepšininkus.
Interviu skm.lt D. Sabaliauskas pasidalino savo mintimis apie pasibaigusį 40-ąjį Europos čempionatą, kalbėjo apie būsimas LKL čempionato intrigas bei atskleidė trenerio darbo specifiką.
– Kokį įspūdį paliko Europos čempionato finalas?
– Finalas buvo vertas svarbiausių rungtynių vardo ir su kaupu pateisino lūkesčius. Buvo labai malonu matyti dominuojančius gynėjus, kurie puikiai valdo kamuolį, turi apgaulingų judesių arsenalą, nebijo veržtis, nebijo varžovų komandos aukštaūgių. Goranas Dragičius nuostabiai moka žaisti korpusu, techniškai atsistumti varžovą. Buvo labai įdomu pamatyti šį finalą ir kilo labai daug minčių, kaip ateityje reikia treniruoti vaikus.
– Čempione tapo komanda, kur itin remiasi individualiu žaidėjų meistriškumu. Kaip šiuo atveju dirba Lietuvos krepšinio mokyklos?
– Krepšinis tikrai greitėja. Daugelis trenerių dabar akcentuoja individualų meistriškumą. Kai krepšininkas techniškas, jis iškart susikuria daug galimybių atakuoti krepšį. Dabartiniai Lietuvos rinktinės žaidėjai būdami maži dar žaidė galiojant senoms Moksleivių krepšinio lygos (MKL) taisyklėms, kur užtvaros nebuvo draudžiamos. Tai labai susiaurindavo jų judesių spektrą. Dabar Lietuvos krepšinio federacija (LKF) keičia moksleivių lygos taisykles, kad jauniausio amžiaus krepšininkai galėtų kuo daugiau žaisti „1 prieš 1“. Tikslas – išauginti universalius krepšininkus, kurie aikštėje praktiškai gali viską ir žaisti nuo pirmos iki ketvirtos pozicijos. Šia linkme mes jau einame, bet tam paprasčiausiai reikia laiko.
– Kaip manote, kiek laiko reiks, kol turėsime bent vieną grynuolį?
– Manyčiau, dabartinėje situacijoje reikia 5–6 metų, kad į vyrų krepšinį ateitų tokie žaidėjai. Aišku, labai daug priklauso nuo pačių krepšinio mokyklų strategijos, vizijos. Ar žaidėjui mokykla nuties tinkamą kelią, ar jis lankys treniruotes pas gerą trenerį, ar juo rūpinsis.
– Esate unikalus tuo, kad į LKL istoriją patekote kaip pirmasis ir vienintelis naujokų biržos šaukimas. Ar galite mintimis dar kartą grįžti į tą įvykį?
– Buvo bandoma imti pavyzdį iš NBA. Tokiems dalykams esame per maža šalis. Nors Lietuvoje beveik visi žaidžia krepšinį, tačiau neturime tiek daug žmonių, kad galėtume sukelti atitinkamą konkurenciją. Teko dalyvauti tame renginyje, tai tebuvo pabandymas. Malonu, kad teko užimti tą perspektyvaus žaidėjo vietą, bet toks dalykas yra skirtas didelei šaliai (šypsosi).
– Jus pašaukė būtent Panevėžio klubas, šiame mieste antradienį ir startuos LKL čempionatas. Kur matote daugiausiai intrigų?
– Visada laukiau, kol „Lietkabelis“ pradės žaisti pergalingai ir didysis krepšinis grįš į Panevėžį. Vilniaus „Statyba“, „Žalgiris“ ir „Lietkabelis“ turi tikrai gilias krepšinio tradicijas. Panevėžyje jų pradininkas buvo Raimundas Sargūnas, kuris dirbo kartu su Vladu Garastu ir Lietuvos rinktine. Buvo tik laiko klausimas, kada krepšinis sugrįš į tą miestą. Dabar „Lietkabelis“ turi ambicijų nenusileisti žemiau trečiosios vietos. „Lietuvos rytas“ taip pat atsinaujinęs ir galingas, taip kad vien dėl to laukia labai įdomus LKL sezonas. Noriu palinkėti, kad šios komandos su „Žalgiriu“ kovotų kaip su sau lygiu varžovu.
– Kaip vertinate pokyčius savo gimtojo miesto Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube?
– Turbūt tas pokyčių laikas turėjo ateiti. Sostinės klubo administraciją sustiprino Linas Kleiza, Andrius Čerškus, kiti specialistai. Manau, „Lietuvos rytas“ turi didelių ambicijų įrodyti, kad jis kartu su Kauno „Žalgiriu“ yra 1–2 klubas Lietuvoje. Kaip to seksis siekti, labai priklausys nuo bendro krepšininkų, trenerių ir administracijos darbo.
– Kuo trenerio darbas SKM jums yra išskirtinis?
– Darbas yra malonus tada, kai tu jį dirbi. Visos sąlygos tam darbui čia yra sudarytos – gera salė, inventorius, vaikai, treneris neturi pašalinių dirgiklių ir gali pilnai atsiduoti savo tiesioginiam darbui. Šitoje vietoje didelis ačiū SKM administracijai, kuri visus reikalus išsprendžia labai operatyviai.
– Kokius tikslus šiame sezone sau keliate kaip treneris?
– Treneris sau tikslus visada išsikelia. Jeigu neturi tikslų, turbūt jau nereikia treniruoti jaunosios kartos. Ir visai nesvarbu, tai pirmoji ar šeštoji komanda pagal pajėgumą. Norisi, kad mano vaikinai dar labiau patobulėtų ir pasiektų kuo daugiau pergalių. Tai priklausys nuo mūsų bendro darbo ir atsidavimo krepšiniui. Džiaugiuosi, jog teko turėti ilgą profesionalaus krepšininko karjerą, nes dabar, būdamas treneriu, galiu savo auklėtiniams suteikti dar daugiau patarimų. Juos išgirdę vaikinai dirba su dviguba energija. Matant tokį užsivedimą, motyvacija dar labiau kyla ir pačiam treneriui.