Paskutinėse pasaulio čempionato atrankos rungtynėse K. Kemzūros treniruojami lietuviai lemiamu metu kilo į šturmą ir panaikinę dviženklį deficitą išsiveržė į priekį, tačiau užsikabinti nepavyko. Prancūzai namuose triumfavo 70:63 (11:14, 24:13, 18:16, 17:20).
Abi rinktinės jau anksčiau buvo užsitikrinusios kelialapį į planetos krepšinio pirmenybes, o šiame susitikime tik varžėsi dėl pirmosios grupės vietos.
Po dvikovos tiek K. Kemzūra, tiek Mindaugas Kuzminskas išskyrė sėkmingą „Lietkabelio“ aukštaūgio žaidimą prieš V. Wembanyamą.
„Labai gerai su juo tvarkėmės. G. Maldūnas jį stabdė labai gerai. Aišku, dirbo ir kiti žaidėjai, bet pagrinde – Gabrielius“, – aukštaūgį gyrė K. Kemzūra.
„Išskirčiau Maldūną, kuris atliko puikų darbą. Jis pirmą kartą rinktinėje, bet gynyboje tikrai žaidė puikiai, puolime irgi pridėjo. Vienas malonumas žaisti su tokiais krepšininkais“, – dėstė rinktinės senbuvis M. Kuzminskas.
Šiame FIBA atrankos „lange“ rinktinei padėti negalėjo Martynas Echodas bei Marekas Blaževičius, tad strategas į nacionalinės komandos gretas įtraukė 206 cm ūgio G. Maldūną.
„Lietkabelio“ vidurio puolėjas akistatoje su Prancūzija ant parketo praleido 22 minutes, pelnė 8 taškus (4/9 dvit.), atkovojo 6 ir perėmė 2 kamuolius bei surinko 12 naudingumo balų. Naudingiau žaidė tik M. Normantas (17 naudingumo balų).
„Matote, kaip būna. Kartais mąstai vienaip, bet pasirodo kita. Aišku, jis ir pirmame lange, lapkritį, buvo sąrašuose. Mes pabijoje, nes norėjome daugiau ūgio. Bet jis tikrai yra unikalus žaidėjas – turi tarpinį metimą, ir nors nugara nėra superinis žaidėjas, mums tiko jo agresyvi gynyba.
Mes žinome, kad Panevėžyje treneris Nenadas Čanakas tokią gynybą išnaudoja, todėl mes pasinaudojome jo įgūdžiais“, – savo sprendimą rinktis G. Maldūną paaiškino K. Kemzūra.
Sėkmingas žaidimas vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius kursto nedideles nacionalinės komandos naujoko viltis sulaukti kvietimo ir vasarą, nors G. Maldūnas puikiai suvokia, kokia vidurio puolėjų konkurencija susibūrus pajėgiausiems Lietuvos krepšininkams.
– Viename interviu beveik prieš dešimtmetį minėjote, kad didžiausia svajonė – užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius, ar dar tikėjote, jog vieną dieną tai išsipildys?, – Delfi paklausė G. Maldūno.
– Turėjau lūkesčių, bet su kiekvienais metais vis tolo ir tolo ta svajonė, nes paprastai į rinktinę kviečia jaunesnius, kuriuos nori išbandyti.
Tad labai džiaugiuosi, kad susiklostė tokia situacija, neatvyko kai kurie aukštaūgiai ir rinktinės treneriai man suteikė šansą. Džiugu, kad tas darbas atsipirko ir svajonė išsipildė.
– Kada sulaukėte K. Kemzūros skambučio ir kvietimo į paskutinį atrankos „langą“?
– Naujieną man pasakė klubo („Lietkabelio“) direktorius Martynas Purlys, vasario 14-ą po dvikovos su „Nevėžiu“. Tai buvo vos kelios dienos iki KMT finalo ketverto ir mažiau nei savaitė iki rinktinės stovyklos pradžios.
Teko koreguoti asmeninius planus, su žmona visada per rinktinės „langus“ per kelias laisvas dienas kur nors sugalvojame pakeliauti. Ne išimtis ir dabar, ketinome keliauti į žmonos gimtinę Palangą, tačiau teko keisti planus.
– Kokiais įspūdžiais grįžote iš debiutinio rinktinės lango?
– Iš esmės geri. Debiutas su Vengrija labai vykęs, treneriai paruošė gerą planą, žaidėjai jo tiksliai laikėsi, sužaidėme tikrai geras rungtynes. Visai kito kalibro Prancūzija, kur kas pajėgesnis varžovas, tą parodė ir rezultatas, bet treneriai liko patenkinti kova. Dvikovos pabaigoje vienu metu pirmavome, bet paskutinėmis minutėmis pritrūkome sėkmės.
Liūdna, jog nelaimėjome Prancūzijoje, tačiau parodėme, kad galime kovoti prieš vieną pajėgiausių pasaulio rinktinių ir tai yra smagu. Bet kokiu atveju, treneriai nenusivylė komandos žaidimu ir pasirodymu paskutinėse dvejose pasaulio čempionato atrankos rungtynėse.
Galime prisiminti mačą Panevėžyje su prancūzais, kuomet rinktinei sekėsi kur kas prasčiau.
Džiugu, kad rinktinės žaidimas nuo tų rungtynių pagerėjo. Kalbant apie rinktinės atmosferą, čia sutikau daug pažįstamų veidų, jau neminint komandos draugo Manto Rubštavičiaus.
Žaidė ir Kristupas Žemaitis, ir Margiris Normantas, ir Vaidas Kariniauskas. Tai leido lengviau integruotis į komandą. Rūbinėje tvyrojo gera atmosfera, visi su savo bajeriukais. Tikrai nebuvo sunkumų adaptuotis naujoje aplinkoje.
– Gal jau anksčiau tikėjotės kvietimo, kai Panevėžyje rinktinė žaidė su prancūzais?
– Iš tiesų į tą lapkričio mėnesio „langą“ turėjau daugiausiai vilčių patekti į rinktinės gretas. Dvikova vyko Panevėžyje, o aš – panevėžietis, bet žinoma, į rinktinę kviečia ne pagal gimimo vietą ir klubą, kuriame žaidi.
Prieš šį „langą“ taip pat turėjau vilčių, tačiau ne tokių didelių, kaip lapkritį. Bet kokiu atveju, asmeniškai žaidžiu išties gerą sezoną, prisidedu prie „Lietkabelio“ komandos pergalių.
– Kokį įspūdį paliko darbas su K. Kemzūra, turėjote progų asmeniškai pabendrauti?
– Pirmą kartą susidūriau su K. Kemzūra. Tiesą sakant, karjeroje nesu turėjęs daug lietuvių trenerių.
Bendravimas su rinktinės strategu paliko gerą įspūdį, Kęstutis jau pirmoje treniruotėje aiškiai išdėstė, ko nori iš mūsų, nubrėžė aiškias gaires, kurių turėjome laikytis.
Inteligentiškas, protingas strategas, kuris su mumis pasidalino savo krepšinio žiniomis.
– Po rungtynių gyrė jus ir M. Kuzminskas, ir strategas, neabejoju, tai suteikia dar daugiau motyvacijos?
– Labai džiugina tokie atsiliepimai ir įvertinimai. Daug iš šių rungtynių nesitikėjau, ėjau kovoti, daryti tai, ką moku geriausiai, norėjau padėti komandai.
Džiugu, kad pavyko bent kažkiek pristabdyti V. Wembanyamą, nors apmaudu, kad pabaigoje pataikė kelis sudėtingus metimus, nors atrodė, kad padariau viską, ką galėjau tose situacijose.
Dar kartą pamatėme, koks tai talentas ir kodėl jam prognozuojamas pirmas šaukimas NBA naujokų biržoje.
Tas pagyras smagu girdėti, bet pergalę pasiekus jos skambėtų dar maloniau.
Pamenu, K. Kemzūra po rungtynių juokavo, kad jei būčiau visiškai uždengęs Victorą, turėčiau teikti paraišką NBA naujokų biržai.
Keliuose momentuose tikrai pavyko sėkmingai apsiginti, išmušti kamuolį iš jo rankų. Apmaudu, kad paskutinėse minutėse V. Wembanyama tarė savo svarų žodį.
Kalbant apie gynybą, nebuvo kažko specialaus prieš Victorą. Tiesiog gynėmės „step out'u“ (situacija, kai puolančios komandos gynėjui užtvarą stato aukštaūgis, o besiginančios ekipos vidurio puolėjas pristabdo oponentų atakų organizatorių su kamuoliu ir grįžta į baudos aikštelę), taip „Lietkabelyje“ sėkmingai ginuosi jau eilę metų. Tiesiog stengiausi neleisti jam lengvai priimti kamuolio, pasiūliau kietą, fizine jėga grįstą kovą, tą aš tikrai moku.
Kažkokios ypatingos taktikos nebuvo, tereikėjo noro, širdies, kovingumo. Tą aš galiu pasiūlyti.
– Rungtynėse su prancūzais likote antras komandoje pagal naudingumo balus (12), pelnėte 8 taškus, tikėjotės tokio solidaus asmeninio pasirodymo?
– Savo žaidimą grindžiu tikrai ne statistika, o matuoju energija ir pagalba komandai. Treneriai liko patenkinti mano kova, fiziškumu, tai mane labiausiai džiugina, o ne pelnyti taškai ar naudingumo balai.
– Palikote gerą įspūdį rinktinės trenerių štabui, kaip vertinate savo šansus sulaukti kvietimo vasarą į išplėstinį nacionalinės komandos kandidatų sąrašą?
– Visada tikiesi, bet žinome, kokius turime aukštaūgius – aukščiausios klasės NBA bokštai Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis, taip pat Eurolygoje žaidžiantys vidurio puolėjai.
Daug vilčių nededu, bet treneriai mato, ką aš galiu duoti, o aš kitoks vidurio puolėjas nei kiti.
Jei pakvies, būsiu labai nustebintas ir laimingas, stengsiuosi padėti Lietuvai, kuo galiu, tačiau daug vilčių neteikiu.
– Tiek Europos taurėje, tiek LKL demonstruojate geriausią asmeninę statistiką karjeroje, gal po sezono neatmestumėte patrauklaus užsienio klubo pasiūlymo?
– Sezonas tikrai geras, bet turiu sutartį su „Lietkabeliu“ dar kitam sezonui. Aišku, yra išpirkos mokestis, negali žinoti, kas nutiks, bet savo ateitį planuoju Panevėžyje.