Itin kritiškai apie Slovėnijos krepšinio federaciją atsiliepė vidurio puolėjas Alenas Omičius, kuris neatstovauja rinktinei nuo 2016 metų.
Bosnijoje ir Hercegovinoje gimęs, bet Slovėnijoje profesionalo karjerą pradėjęs 26-erių aukštaūgis vis dar yra piktas dėl sprendimo pasitelkti „natūralizuotą“ amerikietį Anthony Randolphą, kuris padėjo slovėnams pernai pirmą kartą istorijoje užsidėti Europos čempionų karūną.
Podgoricos „Budučnost“ (Juodkalnija) klubui Eurolygoje atstovaujantis A. Omičius interviu eurohoops.net pareiškė nuo to laiko nebesidomintis Slovėnijos rinktinės rezultatais.
O jie – košmariški. Vos dvejas rungtynes per 10 turų laimėję slovėnai yra paskutiniai I grupėje ir nebeturi vilčių patekti į pasaulio čempionatą.
„Man tai nerūpi, visiškai. Tai – ne mano problema“, – rankas nusiplovė A. Omičius.
– Slovėnija praleis ne tik planetos pirmenybes, bet ir olimpines žaidynes, nebent gautų vardinį kvietimą į atrankos turnyrą. Kodėl jums neaktualios šalies krepšinio bėdos?
– Viskas pasikeitė, kai jie pasikvietė A. Randolphą. Nuo tada su jais beveik nebendrauju. Esu piktas, nes tai mane labai nemaloniai nustebino. Aš daug atidaviau Slovėnijai, bet jiems prireikė amerikiečio. Nuo to laiko niekas net nebando man skambinti, nes žino, kad aš supykęs.
Nacionalinėje komandoje reikia kai ką pakeisti. Dabar tokie žaidėjai kaip Luka Dončičius ir Klemenas Prepeličius į ją nebevažiuoja.
– L. Dončičius to negali padaryti, nes žaidžia NBA.
– Gerai, suprantu. Bet Eurolygos žaidėjai atvyktų, jei jų paprašytų. K. Prepeličius, Jaka Blažičius, galbūt ir aš. Mano komandos draugai iš „Budučnost“ ištaikė progų padėti Juodkalnijos rinktinei.
– Tiesa, ir juodkalniečiai nugalėjo Latviją.
– Matote! Tai įmanoma. Bet Slovėnijos federacija net nebando. Jie neprašo, nekviečia. Aš pagalvočiau, jeigu tik į mane kas nors kreiptųsi. Tik kai kuriuos dalykus rinktinėje reikėtų pakeisti.
– Ką turite omenyje?
– Man sunku susitaikyti su tuo, kur eina ši komanda. Reikia ja rūpintis rimčiau. Jeigu jau kas nors prisijungia prie rinktinės, turėtų joje žaisti nuolat, o ne pasirodyti ir pradingti. Aš – ne toks, aš žaidžiau rinktinėse aštuonerius metus. Turiu daug patirties, tik ne medalį. Padėjau Slovėnijai patekti į praėjusį Europos čempionatą, bet į jį nevažiavau – manęs nebereikėjo. Kodėl? Tai – federacijos sprendimas.
– Ar išsakėte savo pretenzijas federacijos generaliniam sekretoriui Radoslavui Nesterovičiui?
– Mes nesikalbame. Ne aš vienas buvau labai nustebęs praėjusiais metais – stebėjosi ir kiti žaidėjai, ir ne tik jie. Stebėjosi visa Slovėnija. Žinoma, trofėjus šalį pradžiugino. Bet kaip dėl ateities?
– Taigi, kaip dėl jos?
– Labai gerbiu trenerį Radovaną Trifunovičių. Jis – geras žmogus. Su juo kalbėjausi apie pernykštę situaciją. Esu pasiruošęs žaisti dėl jo. Tik dėl jo vieno.
Taip pat kalbėjausi su K. Prepeličiumi, kuris paragino kartu pamėginti padėti rinktinei. Pasakiau, kad pagalvosiu, paskui treneriui pranešiau, kad esu pasiruošęs. Ir kas nutinka tada? Po dešimties dienų jis man paskambina ir sako, kad jie jau pakeitė nuomonę, kad galbūt grįš A. Randolphas. Kai tai išgirdau, paprašiau man daugiau nebeskambinti.
Tai – ne trenerio problema. Žinau, kieno. Pažiūrėsime, kaip jiems seksis toliau. Ar sugrįš K. Prepeličius, J. Blažičius. Jeigu jie tai padarys, grįšiu ir aš.