Pirmadienį 45-erių specialistas Kaune buvo pristatytas kaip naujasis nacionalinės komandos trenerių štabo atstovas.
Jis vadovaus liepos viduryje prasidėsiančiai rezervinės rinktinės, sudarytos vien iš jaunų žaidėjų, stovyklai. Vėliau keletas jos dalyvių turėtų prisijungti prie pagrindinių Lietuvos pajėgų, rikiuojamų prieš vasaros pabaigoje laukiantį pasaulio čempionatą.
D. Songailai taip pat patikėta užduotis stebėti anapus Atlanto įsikūrusius Lietuvos krepšininkus ir padėti sklandžiai juos pritraukti į rinktinę.
Pats marijampolietis San Antonijuje darbuojasi nuo 2018-ųjų, kai išvyko iš Šarūno Jasikevičiaus tuomet vadovauto Kauno „Žalgirio“.
Stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje jam teko žaisti nuo 2003 iki 2011 metų. Pastaraisiais metais 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinis prizininkas ir 2003-iųjų Europos čempionas eina legendinio „Spurs“ stratego Greggo Popovichiaus pareigas, o nuo šiol talkins ir Lietuvos rinktinės strategui Kaziui Maksvyčiui.
Tiesa, dar nenuspręsta, ar D. Songaila keliaus ir į Filipinus, kur rugpjūčio 25 d. prasidės planetos pirmenybės. Bet „Spurs“ leidimą lietuvis jau yra gavęs.
– Kurie iš JAV įsikūrusių lietuvių jums jau dabar geriausiai pažįstami, su kuriais dar teks susipažinti? – Delfi paklausė D. Songailos
– Vyresnieji – ir Jonas Valančiūnas, ir Domantas Sabonis, net ir Deividas Sirvydis – jau yra neblogai pažįstami. Prieš tai buvo ir Ignas Brazdeikis, kol žaidė NBA G lygoje, ir Arnoldas Kulboka. Su NCAA žaidėjais dar reikės užmegzti bendravimą, bet man tai padaryti vis tiek bus kažkiek lengviau – bent jau gyvenu toje pačioje laiko zonoje.
Bus paprasčiau palaikyti ryšį, komunikuoti. Reikės laiko įsibėgėti, nes oficialiai tik dabar prisijungiau prie rinktinės ir iki šiol net nelabai galėjau pradėti kažkam skambinti. Dabar – pradinis taškas, nuo kurio viskas prasideda.
– O kokį ryšį esate užmezgęs su K. Maksvyčiu ir kitais kolegomis iš Lietuvos rinktinės trenerių štabo?
– Su visais esu labai gerai pažįstamas, žaidęs prieš juos, treniravęs. Su pačiu Kaziu apie rinktinės reikalus kalbėjomės telefonu. Manau, dar tikrai ne kartą bendrausime iki stovyklos pradžios, viską sudėliosime. Koks būtų mano vaidmuo pagrindinėje rinktinėje? Na, čia jau vyriausiojo trenerio sprendimas. Bet galiu prisidėti, kiek reikia.
Pradžiai treniruosiu kandidatus, kol suvažiuos pagrindiniai žmonės. Tada rugpjūtį kartu ruošimės pasaulio čempionatui, o paskui bus matyti, ar prisijungsiu prie rinktinės ir pirmenybėse, ar važiuosiu atgal į JAV.
– „Spurs“ jums netrukdytų dirbti pasaulio čempionate?
– Visiškai ne. Tai apkalbėta ir su G. Popovichiumi, ir su klubo vadovais, savininkais. Jie kaip tik mane paskatino, pasidžiaugė, kad gavau tokią galimybę.
– Grįžote į Lietuvą kaip tik per Eurolygos finalo ketvertą Kaune. Kas labiausiai nustebino šiame turnyre?
– Finalas buvo labai gražus, tik, aišku, niekas nesitikėjo, jog jį laimės Madrido „Real“. Visą sezoną čempionų titulas buvo prognozuojamas Pirėjo „Olympiakos“, bet gal čia prakeiksmas, kad stipriausia reguliariojo sezono komanda niekaip negali laimėti Eurolygos.
Pats turiu draugų „Monaco“ klube – tuo metu, kai žaidžiau „Doneck“, tie patys žmonės dirbo jame. Aišku, labai didelis nusivylimas dėl „Barcelona“ rezultato, bet čia yra sportas. Viską lemia vienos rungtynės, ir ne visą laiką stipresnė sudėtis jas laimi – bet kas gali vieną kartą sužibėti. Tad nieko nuostabaus – visi žino, kad kiekviename Eurolygos finalo ketverte būna kažkokių siurprizų.
– Jūsų geras bičiulis Š. Jasikevičius su komanda išskrido iš Kauno net nelaukęs finalo – kaip manote, kaip smarkiai trečius metus iš eilės nepavykusi Eurolygos trofėjaus medžioklė gula jam ant krūtinės?
– Žinant Šarą, kaip jis išgyvena ir prisiima atsakomybę dėl nesėkmių, galime suprasti, kaip jis jaučiausi. Žinoma, geriau atsakytų jis pats. Bet svarbu tai, kad „Barcelona“ sezonas nesibaigė, tad jiems reikia susistyguoti komandą ir kibti į Ispanijos čempionato atkrintamąsias varžybas.
– Kaip jūs pats jaučiatės patobulėjęs kaip treneris per praėjusį NBA sezoną?
– Pradėkime nuo to, kad man gyvenime nusišypsojo fortūna. Trejus metus dirbau su Š. Jasikevičiumi, tada išvažiavau į San Antonijų pas geriausią visų laikų trenerį G. Popovichių.
Penkeri metai šioje organizacijoje man labai daug padėjo, perėjau visas galimas stadijas – nuo vaizdų peržiūrų, varžovų analizės, žaidėjų individualaus tobulinimo iki asistento funkcijų. Mano karjerai tai reiškia labai daug. Žinoma, vieną dieną norėčiau tapti ir vyriausiuoju treneriu. Bet esu labai patenkintas ir dabartiniu darbu.
– Minėjote, kad galimą dalyvavimą pasaulio čempionate derinote su G. Popovichiumi. Ar tai reiškia, kad Popas ir toliau planuoja „Spurs“ ateitį, vadinasi, yra nusiteikęs likti pareigose?
– Jis viską žino, ką aš darau, be jo žinios ten niekas nevyksta. O žinių apie jo ateities planus turbūt dar reikės truputį palaukti.
– Donatas Motiejūnas praėjusį savaitgalį sakė, jog senoji karta mieliau rinkdavosi rinktinę, o dabartinei kartai tai nebėra taip svarbu. Pats irgi matote tokį skirtumą?
– Gal nuskambės juokingai, bet senais laikais nebuvo socialinių tinklų ir galimybės pabendrauti per juos. Mes paprasčiausiai pasiilgdavome vieni kitų, dėl to taip ir suvažiuodavome į krūvą. Ir mano laikais nebūdavo tiek kandidatų, jie nebūdavo taip plačiai išsimėtę po įvairias lygas, organizacijas.
Visi turi savo karjeras, savo kelią, kuriuo eina. Nežinosime kiekvieno minčių, bet dėl to aš ir sėdžiu čia, dėl to ir prisijungiau prie rinktinės – noriu atidaryti komunikacijos kanalus, aktyviai bendrauti, galbūt tam tikrais atvejais užbėgti įvykiams už akių, kad kuo daugiau žmonių suvažiuotų į rinktinę.