Ketvirto lietuvio NBA lygos istorijoje karjera – apgaubta mitų ir legendų. Kaip jis, jaunas vaikinas iš Kauno „Atleto“, staiga atsidūrė Mineapolyje?
Kodėl ten taip ir nesužaidė nė vieno oficialaus mačo? Kokios buvo finansinės V. Praškevičiaus sutarties NBA sąlygos? Ar tiesa, kad jis su „Wolves“ sukirto rankomis ir antrą sezoną? O gal čia įsivėlė kažkokia klaida ir Virgis apskritai net nefigūravo toje komandoje?
Ne mažesnę intrigą kelia ir tai, kas gi nutiko prieš pat Atlantos olimpiadą, kai V. Praškevičius turėjo garantuotą vietą Lietuvos rinktinės dvyliktuke, tačiau paskutinę akimirką mistinėmis aplinkybėmis buvo pašalintas iš jos sudėties.
Tuomet tik 11 krepšininkų į žaidynes vežęsis Vladas Garastas pats pasidabino likusiu, dvyliktu, bronzos medaliu, kuris, pagal viską, galėjo atsidurti ir ant vieno jo netikėtai atkabinto auklėtinio kaklo.
Pats Virginijus, būdamas gana uždaro būdo, net ir prabėgus porai dešimčių metų, nepuola skambinti žurnalistams, visko aiškinti ir pateikinėti savo įvykių versijų. Visgi DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ jis praskleidė savo paslaptingos karjeros tiek už Atlanto, tiek ir Lietuvos rinktinėje šydą.
Olimpinio medalio nepriimtų ir šiandien
Prie Nemuno užaugęs Virginijus krepšininko karjerą pradėjo nuo Kauno „Žalgirio“ dublerių, o sulaukęs 20 metų debiutavo ir profesionalų lygyje – LKL. Čia jis iškart įsiveržė į lyderių gretas kovoje dėl atšokusių kamuolių ir čempionate su „Lavera“ užėmė trečią vietą – nusileido tik „Žalgiriui“ ir „Atletui“.
Jau pirmame sezone puikiai užsirekomdavęs puolėjas iškart patraukė Lietuvos rinktinės ir „Atleto“ trenerio Vlado Garasto dėmesį, tad netrukus persikėlė į kitą toje pačioje „Kaustos“ sporto salėje žaidusią Kauno komandą, kurioje jau sautėjo Žydrūnas Ilgauskas, rinkęs po 20,3 taško ir 12,8 atk. kam.
Ir „Atletas“ ėmė kelti bangas LKL: V. Garasto auklėtiniai reguliariajame sezone visus keturis kartus (75:60, 71:62, 86:83, 94:90) pranoko čempioną „Žalgirį“ ir įgijo namų aikštės pranašumą finalo serijoje.
Ją nuostabiai žaidusio V. Praškevičiaus, metusio po beveik 20 taškų, vedami atletiškiai taip pat pradėjo tarsi iš natų – pirmas dvejas rungtynes laimėjo dviženkliais skirtumais (91:77 ir 81:71) bei atsidūrė per vieną pergalę nuo titulo. Tačiau tuomet, kai triumfo šventei jau buvo paruošti proginiai drabužiai ir šampanas, „Atletą“ pakirto traumos.
Patyrę žalgiriečiai su Dariumi Lukminu, Rimu Kurtinaičiu ir Torgeiru Brynu priešakyje perlaužė seriją (3:2) ir apgynė čempionų vardus.
Atėjo 1996-tųjų vasara ir V. Praškevičiaus paslaugų prireikė Lietuvos rinktinei, kuri ruošėsi Atlantos olimpiadai. Virgiui buvo pažadėta garantuota vieta dvyliktuke.
Prieš prisijungdamas prie nacionalinės vyrų komandos Virginijus dar sudalyvavo Europos jaunimo čempionate Stambule, iš kurio parvežė auksą.
Iki Atlantos olimpinio krepšinio turnyro pradžios buvo likusios mažiau nei dvi savaitės ir Virgis išskubėjo į Čikagą, kur jau treniravosi Sabas, Kurtis, Marčela ir kiti.
„Laukė Atlantos žaidynės. Man kaip ir buvo garantuota vieta, bet kilo tam tikrų konfliktų ir aš atsisakiau. Buvau karštakošis žaidėjas – toks, kur sako viską, ką galvoja. Kažkaip nebesinorėjo ten būti ir išvykau“, – pasakoja apie staiga ne pagal planą pasisukusius reikalus V. Praškevičius.
Jo pašalinimas iš rinktinės mūsų šalyje sukėlė didžiulį atgarsį ir jaunas žaidėjas susilaukė daug kritikos.
„Aš kai grįžau, mama pririnkusi parodė tiek laikraščių, kurie negražiai apie mane rašė. Ir labai daug neteisybės, nebūtų dalykų prirašė. Komentuoti aš nenoriu: buvo kaip buvo“, – nebesisieloja jis.
Nepaisant to, kad Lietuvos rinktinė ir vėl užlipo ant prizininkų pakylos (beje, skirtingai nei Barselonoje, šį kartą būtent lietuviai garbingiausiai (82:104) pasipriešino JAV – Krepšinis.lt), pasiaiškinti dėl to, kodėl į Atlantą važiavo tik su 11 žaidėjų, turėjo ir V. Garastas. Jį tuometė spauda įtarė nesuvaldžius senbuvių, kurie jam nurodinėjo, o rinktinę tuo, kad joje vyravo „dedovščina“.
„O buvo taip. V. Praškevičius treniruotėse nesistengė, buvo atsipalaidavęs. Prie manęs priėjo A. Sabonis su R. Kurtinaičiu ir sako: „Treneri, negi jį vešite į olimpiadą? Mes nenorime už jį laimėti medalio.“ Surengėme susirinkimą su trenerių štabu, rinktinės lyderiais, buvo ir Valdas Adamkus. Pasvėrę visus argumentus, nusprendėme jo atsisakyti“, – taip barnį rinktinėje „Lietuvos žinioms“ nupasakojo nusipelnęs treneris.
Jis paneigė ir iki šių dienų sklandantį padavimą, kad prieš žaidynes apskaičiavo, kaip jam pačiam gauti medalį.
„Ko tik žmonės neprisigalvoja... Nuo to laiko pamėgau du posakius – mėnuliui vis vien, jei ant jo loja šuo, ir katinui nesvarbu, ką apie jį mano pelės“, – nemalonią temą uždarė V. Garastas.
Savo ruožtu V. Praškevičius, nors paties konflikto ir nebeeskaluoja, bet prasitaria, kad rinktinę tada jis paliko pats.
„Ar gailiuosi? Aišku, būtų gerai tas medalis. Bet iš kitos pusės, mano tas ir atsisakymas buvo toks, kad aš už dyką to medalio kažkaip tikrai nenorėjau. Ir dabar galiu pasakyti, kad neimčiau. Užsikabinti tai, ką kažkas už tave iškovojo, ir vadintis olimpinės bronzos laimėtoju man nesuteiktų džiaugsmo. Visada norėjau žaisti ir pats laimėti“, – tikina Virginijus.
Skrydis į NBA, šokas ir „kaladė“
Kai vienos durys užsiveria, kitos atsiveria: praėjus vos dienai-kitai po to, kai buvo paliko rinktinę, 22-ejų metų Virginijus sulaukė labai netikėto kvietimo į NBA Vasaros lygos stovyklą.
„Man ten sekėsi, pavyko gerai pasirodyti ir pasirašiau sutartį“, – svaiginantį karjeros šuolį lyg visiškai kasdienį įvykį pateikia V. Praškevičius, kuris tapo tik ketvirtuoju NBA lietuviu per visą istoriją ir pirmuoju mūsiškiu, kuris pateko į šią lygą, nepašauktas naujokų biržoje.
Unikalu ir tai, kad tais metais, 1996-taisiais, NBA lygą papildė iš karto du Lietuvos krepšininkai (Ž. Ilgauskas buvo pašauktas 20-uoju naujokų biržoje Klivlando „Cavaliers“ – Krepšinis.lt) ir abu jie iš to paties LKL klubo – „Atleto“.
„Nežinau, buvau nustebęs ar ne, bet buvo tikrai malonus jausmas, kad kažką įrodžiau ir pasiekiau“, – su šilta šypsena savo asmeninę pergalę prisimena V. Praškevičius.
Tačiau „Timberwolves“ treniruotėse buvo ne ką lengviau nei Lietuvos rinktinėje – čia Virgiui teko stumdytis su tokiais bokštais, kaip būsimieji NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyviai Kevinas Garnettas ir Tomas Gugliotta.
„Kai prasidėjo normalios treniruotės, prisijungė visos komandos žvaigždės. Tai pirmą savaitę man buvo toks kaip ir šokas. Tuo metu Lietuvoje turbūt turėjau vieną iš aukščiausių šuolių: kai gaudavau ant to posto kamuolį, užtekdavo pagąsdinti į vieną pusę ir mesdavau atsilošęs iš kitos – niekas mano rankos net nepasiekdavo. O NBA ir į vieną bandai pusę, ir į kitą – visą laiką blokas. Tai ir stovi šoko ištiktas, kaip čia taip niekas neišeina.
Bet gal kokią savaitę ta aklimatizacija užtruko. Paskui jau aš parėmiau visą savo žaidimą puskabliais, tai niekas nebegalėjo nublokuoti, nes vis tiek stipresnis mano kūnas ir už to paties K. Garnetto buvo. Jis – toks kaip lengvas kraštas, greitas, staigus, ilgoms rankomis, bet kai meti puskablį, nepasiekia“, – linksmą patirtį atmena kaunietis.
Įveikęs pirmą šoko terapiją V. Praškevičius išmoktas pamokas pagaliau išbandė realybėje – prasidėjo NBA ikisezoninių rungtynių maratonas.
„Jos buvo septynerios ar aštuonerios. Aš pats joms pasiruošęs labai gerai buvau, sportinė forma tokia, kad apibėgdavau dvigubai tiek, kiek reikėdavo, ir kamuolių atkovodavau. Jie mane ir pasikvietė kaip tą, kuris turi būti pirmas prie visų atšokusių ar kur nors nukritusių kamuolių ir paimti juos. Aš ten kaip komandos lyderis turbūt niekada ir nebūčiau buvęs“, – objektyviai vertina save jis.
Visgi pirmieji ženklai rodė, kad Misteris V, kaip jį dėl per sudėtingo amerikiečių kalbos padargams vardo ir pavardės ėmė trumpinti komandos draugai bei žurnalistai, gali pritapti lygoje: V. Praškevičius per pirmą ikisezoninę dvikovą su Vankuverio „Grizzlies“ pasižymėjo 8 taškais, 3 sugriebtais kamuoliais ir 2 rezultatyviais perdavimais, o JAV spauda rašė: „Vilkai“ parodė „Grizliams“, kas čia bosas“.
Lietuvio potencialu tikėjo ir vyriausiasis treneris Flipas Saundersas, kurio sūnus Ryanas vadovauja „Wolves“ šiuo metu. Flipas gyrė mūsiškio atletiškumą, pasiaukojimą ir gebėjimą pataikyti ne tik iš po krepšio.
Būsimos pajėgios komandos vizijos dalimi Virgį laikęs strategas nutarė jam nusamdyti anglų kalbos mokytoją, nes kalbos barjeras kiek trukdė dar efektyvesniam tarpusavio darbui ir dar spartesnei naujoko pažangai. Taigi atrodė, kad V. Praškevičiaus ateitis lygoje šviesi ir jis ras joje savo vietą.
„Viskas sekėsi labai puikiai. Sužaidžiau tris-keturis mačus ir tada per treniruotę gavau sunkią traumą – per treniruotę išsisukau koją, bet labai labai stipriai. Po to gal pusantro mėnesio ji buvo kaip kaladė ir sunkiai gijo. Tuomet prasidėjo sezonas ir man tapo sudėtinga juos pasivyti“, – lyg iš giedro dangaus staiga virš jo NBA karjeros pakibusius tamsius debesis apibūdina Virgis.
Lyg to būtų maža, dar prisidėjo ir povandeninės srovės.
„Buvau ten kaip 11-12-tas žaidėjas, tad sugrįžti į komandą buvo sunku. Nors vienu metu jau kaip ir buvome sutarę – komandos vadybininkai sakė, kad duos man tą šansą, nes iki tol visą laiką mane laikė traumuotųjų sąraše, kuriame, jei esi, negali žaisti artimiausių penkerių rungtynių.
Reikėjo, kad mane pakeistų į ką nors iš pagrindinės sudėties, tai buvo toks trečias-ketvirtas numeris Samas Mitchellas (buvęs Toronto „Raptors“ treneris – Krepšinis.lt). Na toks... tikrai neįspūdingas. Per treniruotes man sekdavosi prieš jį žaisti. Bet viena iš priežasčių, kodėl jo nekeitė ir nedavė man net pasireikšti, buvo ta, kad jo ir K. Garnetto – tas pats agentas. Jis ir užprotestavo. Tai ir pakišo man koją iš tikrųjų“, – nepavydėtiną padėtį, į kurią pakliuvo, atskleidžia V. Praškevičius.
Dabar jis gali tik teoriniame lygmenyje svarstyti, ar galėjo už Atlanto jam viskas susiklostyti kitaip.
„Taip, manau būtų šansas buvęs. Man skaudžiausia, kad negavau tos progos NBA pažaisti. Nes tų treniruočių sezono metu praktiškai nėra. Jos labai lengvos. Apšilimą padarai, dar koks pratimas du prieš du, trys prieš tris, keturi prieš keturis, metimai ir viskas. Visi pradeda ruoštis prieš tą komandą, prieš kurią teks žaisti. Tada prie galinės linijos atsisėdęs kamuoliu bumpsi ir tiek. Su trenerio asistentais kiek padirbi, tiek, be ta forma tikrai ne augo, o krito“, – konstatuoja jis.
Už lietuvį 220 tūkst. JAV dolerių paklojęs „Wolves“ sezonui įsibėgėjus išsiuntė jį CBA lygos ekipą „La Crosse Bobcats“. Jos garbę V. Praškevičius gynė 13 mačų, o viename jų surinko 22 taškus, bet jis tą etapą taip pat vertina neigiamai.
„Jie man pasiūlė ir aš tuo pasiūlymu pasinaudojau, nes kiekvienam žaidėjui važiuoja stogas, kai jis tik sėdi, norisi juk to krepšinio, ypač dar kai jaunas esi. Bet tai buvo klaida. Išvažiavau ten, o ta lyga visiškai buvo pritaikyta gynėjams. Ten praktiškai vien jie. Ir jie daro, ką nori – kamuolio neduoda“, – paaiškina jis.
Galiausiai Virginijus buvo atleistas. Bet jis nepasidavė: mažai kam žinomas faktas, kad V. Praškevičius, net ir po pirmais metais patirto fiasko, nusprendė dar kartą užmesti meškerę savo ameriketiškai svajonei – sunkusis kraštas 1997 m. ir vėl sukirto rankomis su „Timberwolves“.
„Ten jau buvo negarantuota sutartis. Aš važiavau dar kartą, vis tiek norėjosi dar pabandyti. Tas nusivylimas po pirmų metų buvo dėl to, kad neteko parodyti, ką iš tikrųjų sugebėjau, nors, kaip minėjau, mačiau tokių žaidėjų, su kuriais galėjau konkuruoti tikrai. Bet NBA taip ir yra, kad vieni žaidėjai gauna šansą, o kitiems nepasiseka“, – teko pripažinti jam.
Paklaustas, ar atsukus laikrodį atgal, būtų dar atkaklesnis, toks pat psichologiškai tvirtas kaip Donatas Motiejūnas ir elgtųsi kiek kitaip, V. Praškevičius palinksi galva.
„Manau, kad taip. Su metais patirtis ir mąstymas keičiasi, todėl dabar daryčiau daug ką kitaip“, – susimąsto jis.
Įdomu, kad net ir nesužaidus nė vienos sekundės oficialiose NBA rungtynės, V. Praškevičiaus NBA kortelės, kurių iš viso yra išleistos tik trys skirtingos versijos, dėl savo retumo yra tikras kolekcininkų laimikis. O šiame vaizdo įraše net galite išvysti Virgį su NBA apranga (nuo 2:05 min.):
Kaip išpildė „Žalgirio“ prašymą ir svajonę
Dar vienas intriguojantis Virgio karjeros vingis – neįprastas persikėlimas į „Žalgirį“.
Grįžęs iš ne iki galo pavykusios savo viešnagės JAV V. Praškevičius vėl apsivilko „Atleto“ aprangą, bet prasidėjus sezonui sulaukė pagal netikėtumą gal tik skambučiui iš NBA nusileidžiančio kvietimo.
„Tokia situacija buvo: labai reikėjo „Žalgiriui“ patekti į Eurolygą. Metai po metų tai buvo bandoma padaryti, bet niekaip nepavykdavo. Ir paprašė manęs paprasčiausiai. Čia netgi Vidas Mačiulis pabuvo tarpininku ir suvedė mus – mane ir Joną Kazlauską.
Įvyko pokalbis ir sutarėme, kad aš žaisiu už „Atletą“ LKL čempionate, o „Žalgiriui“ kiek galėsiu, tiek padėsiu taurėje. Tuo metu mūsų santykiai nebuvo jau labai geri su J. Kazlausku, todėl taip ir išėjo, kad viskas vyko per V. Mačiulį“, – vienu metu žaidimo už du skirtingus klubus aplinkybes nušvietė jis.
Pasiteiravus, ar pirmomis dienomis nebuvo jokios trinties žaliai baltų, su kuriais buvo principiniai konkurentai LKL kovose, rūbinėje, Virginijus nuramino.
„Žalgiriečiai priėmė normaliai, nes aš buvo „Žalgiryje“ užaugęs – dubleriuose visa mano karjera ir prasidėjo, o tik paskui išsiskyrėme. Visi žaidėjai buvo pažįstami, rinktinėje sutikti, tai man tas priėmimas nebuvo kažkas tokio“, – šypteli jis.
V. Praškevičius greitai įsipaišė į „Žalgirio“ gretas ir tapo svarbia figūra aikštėje. Štai, pavyzdžiui, per atsakomąjį pusfinalio mūšį su Saratovo „Avtodor“ jis surinko dvigubą dublį – 12 taškų ir 13 sučiuptų kamuolių – ir padėjo Kauno atstovams pasiekti finalą.
O Belgrade, kur ir vyko 1998 m. Europos taurės finalas, „Žalgiris“ 82:67 nugalėjo Milano „Stefanel“ ir ne tik iškovojo garbingą trofėjų, bet ir bilietą į Eurolygą, kurią jau po metų pirmu bandymu ir pavyko laimėti.
V. Mačiulio inicijuotos „Žalgirio“ jungtuvės su V. Praškevičiumi pasiteisino su kaupu.
Norėtų pasekti Jasikevičiaus pavyzdžiu
Po paslaugos „Žalgiriui“ ir auksinio triumfo Švedijoje su Lietuvos rinktine, Turkiją, Belgija, Izraelį, Italiją, Ispaniją ir Kiniją kitomis savo karjeros stotelėmis pasirinkęs Virgis su krepšinio kamuoliu visgi atsisveikino Lietuvoje – 2010 m. Utenos „Juventus“ klube.
Vėliau jodinėjimo sportą atradęs puolėjas įsigijo savo žirgą: „Tai labai psichologiškai ir morališkai tave palaikantis draugas, bet meilės krepšiniui laukais taip ir nenuvijo.“
Pernai NKL ekipos Molėtų „Ežerūno“ trenerio Gintauto Vileitos asistentu padirbėjęs V. Praškevičius užsikabino ir norėtų pratęsti veiklą, kuria užsiima dažnas buvęs krepšininkas.
„Pradėjau studijuoti LSU, šiuo metu esu trečiame kurse, tik sustabdžiau dabar studijas. G. Vileita pasiūlė ateiti ir pabandyti, pasižiūrėti, kaip man seksis. Nuvažiavau – patiko visai, įdomu buvo ir tai kažkaip įsuko“, – savo pirmus žingsnius ilgame trenerio profesijos kelyje įvardijo jis.
„Kaip Šarūnas Jasikevičius – aišku, aš į jį nesilygiuoju ir netikiu, kad gali ir man pasikartoti tokia sėkmė – yra užsiminęs, jog niekada negalvojo tapsiąs treneriu. Aš taip irgi niekada negalvojau, nes tai yra dvi skirtingos profesijos – žaidėjo ir trenerio.
Bet būni namuose ir tu vis tiek tuo krepšiniu domiesi. Atsikeli ir pirmiausia internete įsijungi ne žinias kokias, o krepšinio naujienas. Tik paskui jau, kas pasaulyje ir Lietuvoje darosi“, – nenumaldomą trauką Lietuvos sporto karaliui pakomentavo Virginijus.
Ir sugeba iš savęs pasijuokti: „Ir ne – ne tik „Timberwolves“ rezultatus patikrinu“.
