Tuo metu Didžiuoju buritu vadinamas Marcas tritaškius Kinijoje laidė į kairę ir į dešinę – nors tikslą pasiekė viso labo 22,6 proc. ispano tolimų šūvių (mažiau nei kas ketvirtas), jis nesibodėjo švystelėti net 9-ių tritaškių per pusfinalį ar 5-ių per dvikovą su Serbija, iš kurių nepataikė nė vieno.
Kitas Lietuvos rinktinės bokštas Domantas Sabonis, kaip ir J. Valančiūnas, į krepšį iš trijų taškų zonos pažiūrėjo tik vieną kartą, o Paulius Jankūnas – tris, bet nė sykio taip ir neprisitaikė. Apskritai žaliai-balti buvo labiausiai tritaškius ignoravusi komanda čempionate – įmetė tik 23-is ir pagal tai nusileido absoliučiai visomis kitoms turnyro dalyvėms.
Itin iškalbingi ir du faktai. Pirmas: naujazelandietis Corey Websteris per tą patį laiką Kinijoje vienas įsūdė daugiau tritaškių (24) nei visas Dainiaus Adomaičio dvyliktukas kartu sudėjus. Antras: krepšinio naujovėmis garsėjantis Hjustono „Rockets“ klubas per vieną NBA susitikimą pripyškino net 27 tritaškius, t. y. gerokai daugiau nei Lietuva per penkis Pasaulio taurės turus.
Kai praktiškai visų komandų, kurias lietuviai sutiko savo kelyje arba kurios nukeliavo labai toli, gretose pavojų kėlė bent vienas aukštaūgis, galintis nubausti iš distancijos (tai – ir kanadietis Kyle‘as Wiltjeras, ir australas Aronas Baynesas, ir prancūzas Amathas M'Baye), mūsiškiai mūrai-ąžuolai atkakliai laikėsi savo ir per jėgą brovėsi kuo arčiau lanko. O jei tik jie atsitraukdavo kiek tolėliau, varžovai pradėdavo žiovauti, nes jų krepšiui jokios grėsmės nebebuvo.
Galbūt šiai rinktinei kaip niekada būtų tikęs Donatas Motiejūnas, pernai Kinijos lygoje rinkęs po daugiau nei 27 taškus ir smeigdavęs bent po vieną tritaškį per mačą, tačiau to mes jau niekada nesužinosime. Aišku, tik viena – Luisas Scola (vid. 19 tšk.), kuriam pavasarį stuktels 40 metų, planetos pirmenybėse savo galingu žaidimu žėrėjo labiau nei žilais plaukais ir visiškai pelnytai pateko į simbolį geriausiųjų penketą, nors jis irgi težaidžia toje pačioje, kaip ir DMO, kinų lygoje.
Ar viena pagrindinių Lietuvos rinktinės nesėkmingo pasirodymo Drakono žemėje priežasčių ir buvo pataikyti galinčio ketvirtojo numerio neturėjimas? Kodėl taiklumu nežibėjusiam M. Gasoliui niekas nedraudė atakuoti iš toli, o J. Valančiūnas ir D. Sabonis net nesvarstė tokios galimybės? Galbūt šiuolaikiniame krepšinyje žaidėjams reikėtų suteikti daugiau laisvės ir erdvės improvizacijai? Ir kas nutiko, kad Lietuva nebe pirmus metus nebėra tarp pasaulio krepšinio elito? Pokalbis apie tai – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriais Rimu Endrijaičiu ir Tomu Purliu.
– Rimantai, ar tai, kad nė vienas mūsų aukštaūgis nė kiek negąsdino varžovų iš vidutinio nuotolio ir buvo viena didžiausių rinktinės silpnybių?
– Čia buvo mūsų bėda. Mes visą laiką ruošėmės, kaip čia kuo ilgesnį laiką dviem centrais žaisti ir varžovus užpulti. Pasirodo, dviem aukštais užpulti, kada abu jie yra nemetantys iš toliau, sudėtinga. Ypač sunku tada, kai varžovai irgi turi aukštą ir galingą centrą iš NBA. Toks vienas uždengdavo praktiškai du. Kaip tu jį pramuši? Reikalingi treti-ketvirti numeriai, kurie pataikytų iš distancijos. O mes neišplėsdavome to žaidimo ir negalėjome pralaužti jų gynybos. Gal trenerių štabas šioje vietoje galėjo pagalvoti, kad čia gali kilti problemų, ir remtis žemesniu penketu.
– Daug buvo skeptikų dėl D. Motiejūno reikalingumo rinktinei, nes neva jis žaidžia tik kažkokioje Kinijos lygoje. Tačiau ten žaidžia ir tas pats L. Scola, kuris buvo itin naudingas net iki finalo nukeliavusiai Argentinai. Tad ar tikrai Donatas šiemet nebūtų pravertęs?
– Čia yra komandos vidaus reikalas. Bet treneris turėtų į stovyklą pasikviesti visus geriausius Lietuvos krepšininkus ir ten pasižiūrėti, kas tinka, o kas ne. Jei netinka, nesunku padėkoti ir jis išvažiuos. Tada tautoje nesklistų visokios legendos ir tie patys sportininkai nebegalėtų sakyti, kad jeigu jie būtų žaidę, tai komanda būtų čempionė. Vadinasi, kiekvienam reikia duoti pasireikšti, tada viskas paprasčiau.
– Apskritai, ar šiųmetis mūsiškių žaidimas nebuvo per daug senamadiškas? Juk gyvename tritaškių eroje, o patys jų kažkodėl beveik nemetėme.
– Tritaškiai – toks dalykas, reikia, kad juos leistų mesti. Varžovai juk irgi ginasi, bando sugriauti tavo derinius. Be to, dar yra ir žmogaus asmeninės savybės, charakteris. Būna, kad jis kaip ir gali, bet nesiryžta. Pažiūrėkite, kokį įžūlumą turi Patty Millsas ar Bogdanas Bogdanovičius. Jei tik jie yra apylaisviai, nėra jokios kalbos – iškart ir meta, bet nepiktnaudžiauja tuo, gali ir prasiveržti, atlikti perdavimą.
– Tomai, ar tokių įžūlių talentų labiausiai ir trūksta šiandieninei Lietuvos rinktinei?
– Čia ir yra mūsų krepšinio mokyklos bėda, kad neturime labai universalių žaidėjų, kurie galėtų viską aikštelėje – ir patys susikurti progas, ir centruoti, ir ties perimetru žaisti. Ką ir parodė ispanai, kad per daug derinių galbūt net ir nereikia: Ricky Rubio, Sergio Llullas, Rudy Fernandezas patys susiranda progų atakuoti, o to labai trūksta Lietuvos krepšiniui.
Šiemet mes neturėjome tokio lygio kūrėjų. Jeigu rinktinėje būtų buvęs Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas ar Ramūnas Šiškauskas, ji tikrai būtų žaidusi kitaip. Mes turime pradėti nuo vaikų krepšinio, kad žaidėjai daugiau improvizuotų, greičiau priimtų sprendimus ir būtų individualiai stiprūs. O kol kas tokių beveik nebeturime – gal tik Luką Lekavičių.
– Treneris Rūtenis Paulauskas savo feisbuko paskyroje iškėlė štai tokią problemą: „Per 30 nepriklausomybės metų mes savo krepšinio sostinėje Kaune pastatėme vieną, o šalies sostinėje Vilniuje (vieną pastatę, ją ir nugriovėm) – nulį vaikams skirtų krepšinio salių. Žinodami, kad šiuose miestuose gyvena apie trečdalis visų šalies gyventojų, o vaikai treniruojasi trumpesnėse ir siauresnėse bendrojo lavinimo mokyklų krepšinio aikštelėse, į kurias netelpa kraštuose esančios tritaškių linijos, galime labai nesikrimsti, kad šiandien vos trim taškais pralaimim prancūzams ar australams. Neramu, kad po 10 metų šiuos pralaimėjimus galėsim prisiminti kaip visai neblogą pasiekimą“. Ar ji tikrai egzistuoja?
– Čia net ne kai kuriose, o apie 70 procentų visų Lietuvos mokyklų yra ta problema. Taip ir treniruojasi vaikai. Žinote, mes dabar labai daug šnekame apie tai, kaip čia atsitiko, kad Lietuva nebe pirmus metus nėra tarp lyderių. O kodėl mes turėtume ten būti? Ar mes sudarome savo vaikams lygiai tokias pačias sąlygas, kokios jos yra Ispanijoje ir Prancūzijoje? Ar mes turime 100 milijonų gyventojų, kaip kiti? Ar mūsų klubai turi ilgalaikes strategijas, kaip auginti jaunimą? Šito nėra. Turime tik galbūt Kauno „Žalgirį“, kuris turi tą sistemą. Dabar ir keli kiti klubai pradeda sekti žalgiriečių pavyzdžiu ir skiria didesnį dėmesį jaunimui, investuoja į jaunus žaidėjus. Bet kol kas, kaip ir matome, kažkokio superinio rezultato vyrų krepšinyje nelabai galime tikėtis.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.